Dažnai tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikas turi sutrikimų, nes gajūs neteisingi įsitikinimai jiems nupiešia liūdną vaiko ateitį. Paradoksalu, kad būtent nepripažinimo atveju vaikas patiria skaudžias pasekmes, kurios lydi jį visą gyvenimą.
Tėvai nepripažįsta, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, elgesio ar emocinių sutrikimų ir jam reikia pagalbos dėl įvairių priežasčių: vieni baiminasi, kad įrašas vaiko sveikatos istorijoje gali sugadinti jo ateitį, kiti bijo galimų patyčių mokyklose, dar kiti mano, kad vaikas sutrikimus paprasčiausiai išaugs.
Kalbėti apie savo patirtį sutikusios Klaipėdos „Gilijos“ pradinės mokyklos pedagogės (moterų vardai ir pavardės jų pačių prašymu atskleisti nebus) sako, jog visi šie įsitikinimai yra klaidingi.
"Labai dažna tėvų nuostata, kad vaikas gaus etiketę, su kuria negalės ateityje mokytis aukštesnės pakopos mokymo įstaigoje, gauti vairuotojo pažymėjimą. Nors tie dalykai yra visiškai nesusiję. Norint gauti vairuotojo pažymėjimą, yra tikrinami medicininiai dalykai, o čia yra tikrinami pedagoginiai dalykai. Manau, tai iš senų laikų atėjusi nuostata, kad bus etiketė visam gyvenimui.
Bet kai su tėvais pakalbame, kad to nebus, kad situacija išvis gali pasikeisti, pasitaisyti, vaikui gali pagalbos nebereikėti, tada dauguma tėvų nusiramina ir sutinka atlikti pedagoginį-psichologinį vertinimą.
Kiti tėvai bijo patyčių vaiko atžvilgiu mokykloje. Tėvai mano, kad jei jų vaikas turės Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) pažymą ir turės eiti pas logopedą, socialinį pedagogą, psichologą, specialųjį pedagogą ar bus teikiama mokytojo padėjėjo pagalba, kiti vaikai tai matys, juoksis.
Tokiais atvejais irgi nuraminame tėvus, kad niekas iš tokių dalykų mūsų mokykloje nesijuokia. Mokytojos kalba apie tai klasėse ir patyčių nebūna. Tai labai priklauso nuo mokytojo sukurtos atmosferos klasėje, kaip vaikas yra integruojamas į klasės aplinką, koks yra klasės klimatas. Kaip tik vaikai džiaugsmingai eina ir pas logopedą, ir pas specialųjį pedagogą, psichologą ar socialinį pedagogą", - apie klaidingą tėvų požiūrį pasakojo pedagogės.
Kartais bando nuslėpti
Atsiranda tėvų, bandančių nuslėpti vaiko sutrikimus - tėvai pasirenka nepateikti vaiko sveikatos išrašų pereinant į kitos pakopos ugdymo įstaigas, pvz., einant iš darželio į mokyklą.
Anot pedagogų, tėvai tikisi, kad vaikas sutrikimus išaugs.
„Kartais tėvai įsivaizduoja, kad galima nuslėpti dokumentus. Dažnai, atvedę vaiką iš darželio į mokyklą, tėvai sako, kad darželyje viskas buvo gerai. Jie mąsto, kad gal vaikas išaugs. Su metais situacija pasitaisys, jis bus didesnis ir viskas bus kitaip. Bet nepagalvojama, kad be pagalbos problema pati neišsispręs“, - aiškina situaciją „Gilijos“ pedagogės.
Svarbi komunikacija
Deja, ši problema gaji ne tik pradinėse mokyklose. Dokumentų nuslėpimo atvejų pasitaiko ir gimnazijose.
Dovilė Andrijauskienė, „Aukuro“ gimnazijos psichologė, pasakoja: „Kai vaikai pas mus ateina į devintą klasę, tėvai atneša tą informaciją, kurią jie nori pateikti. Mes gerbiame tėvų pasirinkimą. Jeigu taip atsitinka, kad ugdymo proceso metu mes pastebime, kad vaikui yra reikalinga pagalba, tikrai kalbamės su tėvais, su specialistais ir visada ieškome tų sprendimų, kurie būtų vaikui tinkamiausi.“
Psichologė taip pat pabrėžia, kad komunikuojant dažniausiai pavyksta užmegzti ryšį su tėvais ir suteikti vaikui reikiamą pagalbą.
Laikas nepaprastai svarbus
Tėvai, nesuteikdami vaikui pagalbos, elgiasi savanaudiškai, nes specialiųjų ugdymosi poreikių ar elgesio ir psichologinių sutrikimų turintiems vaikams laikas labai svarbus. Suteikus pagalbą anksti, galima tikėtis labai gerų rezultatų ar netgi sutrikimų išnykimo.
Psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Dalia Bortnikienė teigia: „Kuo anksčiau pastebimas sutrikimas ir kuo anksčiau pradedama teikti pagalba vaikui, tuo ir prognozė būna geresnė. Tai yra mūsų nervų sistemos labilumas. Kuo jaunesniame amžiuje pradedama teikti pagalba, tuo geresnių rezultatų pasiekiama.“
Taigi, delsimas - pavojus pačiam vaikui.
Užslėptų sutrikimų pasekmės ateičiai
Tėvų manymas, kad sutrikimus vaikas išaugs neteikiant jam pagalbos, yra ne tik klaidingas, bet ir žalingas pačiam vaikui. Užslėpti vaiko sutrikimai nedingsta, tuo labiau - nedingsta be pasekmių. Pasekmės neretai būna labai skaudžios - nuo psichologinių problemų atsiradimo iki savęs žalojimo.
„Gilijos“ pedagogės aiškina situaciją plačiau: „Užslėpti sutrikimai nelieka nepastebėti - vyresnio amžiaus vaikai ir vėliau gali susidurti su elgesio ir mokymosi sunkumais. Gali pradėti ryškėti savižala, psichologinės problemos. Jie auga, supranta aplinką kitaip. Jie ima suvokti, kad jiems nesiseka viskas taip gerai, kaip bendraklasiams. Jie ima kaltinti save, nemėgti savęs, atsiranda užsidarymas ir, žinoma, mokymosi motyvacija krenta“, - sako pedagogės.
Neretai vaiko susvetimėjimas paauglystėje gali būti jo užslėptų sutrikimų pasekmė.
Kenčia ir aplinkiniai
Kai vaikui reikiama pagalba nesuteikiama, jis negali savęs kontroliuoti, tada nukenčia ir aplinkiniai vaikai bei mokymosi procesas.
Klaipėdietė mama Rūta pasakoja, kad bendraklasiams dažnai sunku toleruoti šokiruojantį draugo elgesį, o labiausiai liūdina tai, kad tėvai problemos neįžvelgia ir nesiruošia padėti vaikui.
„Visi klasėje patiria sunkumų, kai vaikui nėra suteikiama pagalba. Toks vaikas trukdo pamokas, jam sunku pritapti, jis elgiasi šokiruojančiai, neklauso mokytojų. Klasiokams sunku jį priimti ir toleruoti jo elgesį. Kiti vaikai tada irgi kenčia. O to vaiko tėvai neina į jokias diskusijas, nepriima pagalbos.
Visi stengiasi būti tolerantiški, bet jei nėra bendro sutarimo tarp tėvų ir besirūpinančiųjų vaiko gerove, tai nieko ir negali padaryti, - sako Rūta. - Ir tas mokyklos pakeitimas, nors kai kurie tėvai mano, kad tai problemos sprendimas, tik atitolina visą pagalbą vaikui. Nes jis ateina į kitą mokyklą, jis vėl iš naujo pažindinasi su nauja aplinka, aplinka pažindinasi su juo ir vėl visas mechanizmas iš pradžių užsiveda.“
Tai, kad mokyklos pakeitimas dažnai tėvams atrodo geriausias sprendimas, patvirtina ir „Gilijos“ pedagogės. Anot jų, tokie atvejai yra liūdniausi, nes tada vaikas praranda teisę į savalaikę pagalbą.
„Reikia akcentuoti, kad perėjus į kitą mokyklą vėl viskas prasideda iš pradžių. Pastebima problema, vėl kalbama su tėvais, problemos sprendimas labai užsitęsia, nors buvo galima suteikti pagalbą daug greičiau - jau pirmoje mokykloje“, - pasakoja „Gilijos“ pedagogės. - Problema niekur nedings, nesvarbu, ar perkelsi vaiką į kitą ugdymo įstaigą, pas kitą mokytoją, į kitą klasę. Jei problema yra, nesprendžiama ji neišsispręs."
Sutrikimus galima pastebėti anksti
Kai kuriuos vaiko sutrikimus galima nustatyti dar labai jauname amžiuje. Vaikui, jau atėjusiam į darželį, gali išryškėti kalbėjimo sunkumai, elgesio ar raidos sutrikimai. Nuo dvejų-trejų metų galima įvardyti, kokie tai sunkumai ir ieškoti pagalbos. Gali būti, kad sunkumai pasireiškia tik pradinėje mokykloje.
Vaiko sutrikimus pastebėję pedagogai pasidalina savo įžvalgomis su tėvais, tada bendru sutarimu kreipiamasi į Vaikų gerovės komisiją. Vaikų gerovės komisijoje gali būti nutarta kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), o ten jau sprendžiama, kokios pagalbos vaikui reikia.
Tada mokykla suteikia vaikui reikiamą pagalbą. PPT taip pat nurodo, po kiek laiko gali reikėti vaiko tyrimus pakartoti, nes vertinimas gali pasikeisti - pagerėti, išlikti toks pat, o gal reikia kitokios nei prieš tai pagalbos. Tad kartoti tyrimus yra svarbu.
„Pagalbą gauna visi, tik ne visi tą pagalbą priima. Jeigu pati šeima pagalbos nepriima, tada labai sunku ją suteikti“, - reziumuoja „Gilijos“ pedagogės.
