Kas tai yra?
Stebino tai, kad valstybinėse ugdymo įstaigose pirmenybė suteikta beverčiam popierizmui ir statistinėms, nusistovėjusioms temoms bei potemėms iš bendrų ugdymo planų, kurie atnaujinami, patikėkite manimi, tikrai rečiau nei kas metus. Jau tada pradėjo suktis mintys, kad popierizmas gali palaukti, o tai, kas vyksta čia ir dabar su vaiku ir jo emocijomis, laukti negali. Pradėjau skaityti ir domėtis – atradau daug naudingos ir įdomios informacijos. Nuėjau į paskaitą apie vaikų emocinio intelekto lavinimą... ir užkibau.
Trumpai tariant, emocinis intelektas – tai galimybė suprasti save ir kitus. Iki šiol nėra vieno bendro apibrėžimo, tačiau dauguma mokslininkų sutaria, kad emocinį intelektą sudaro tam tikri socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Taigi, visų pirma atpažinti savo emocijas ir norus, o tada, juos valdant, sėkmingai siekti savų tikslų – toks galėtų būti iš(si)keltas emocinio intelekto lavinimo ir ugdymo tikslas.
Tėveliai dažnai mėgsta, sąmoningai ar ne, lyginti savo vaikus su kitais ir jiems iškyla klausimas, kodėl iš pirmo žvilgsnio labai panašių gebėjimų vaikų pasiekimai vis dėlto skiriasi. Ar tam gali turėti įtakos vaiko emocinis intelektas? Tikrai taip! O kaip gi tą emocinį intelektą ugdyti? Ar jis lavinamas? Jei taip, kokiais būdais ir metodais? Apie tai ir pakalbėkime šiek tiek plačiau.
Kaip ugdyti?
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad vaiko emocinio intelekto lavinimui didžiulę įtaką ir svarbą turi pavyzdys šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Tai – pati pirmoji mažylio mokytoja. Juk būtent šeimoje nuo pirmųjų dienų kūdikis mokosi bendrauti, užmegzdamas ryšį su mama ir tėčiu, vėliau mokosi pažinti ir suprasti savo bei kitų šeimos narių jausmus, emocijas, analizuoja tam tikras suaugusiųjų reakcijas į susidariusias situacijas, būdami vyresni stebi konfliktus ir, noriu tikėti, teisingus jų sprendimo būdus. Tik nereikėtų padaryti klaidos manant, kad „viską leidžiant“ ir neribojant išugdysite aukštą vaiko emocinį intelektą. Priešingai! Specialistai teigia, kad norint išugdyti aukšto emocinio intelekto vaiką, derėtų būti griežtesniems, o ne per daug atlaidiems. Norint užtikrinti vaikų emocinį saugumą turi veikti aiškūs ir nuoseklūs drausmės principai, o tam būtina nustatyti taisykles ir ribas.
Savikontrolė – viena iš emocinio intelekto sudedamųjų dalių. Kaip to mokyti vaiką šeimoje? Tiesą sakant, užtenka stebėti ir perspėti, kai vaikas ima nederamai elgtis. Taip, žinoma, ne iš karto, bet nuosekliai dirbant, pasieksime rezultato, kada vaikas pats gebės kontroliuoti savo elgesį tam tikroje situacijoje. Sakoma, kad net gėlės, su kuriomis šeimininkai bendrauja ir kalbasi, auga greičiau, o žydi dažniau, lyginant su tomis, kurios tik stovi ir yra pakeičiamos naujomis kai praranda savo žavesį. Su vaikais, sakyčiau, yra panašiai, tad neužmirškime pastebėti, įvardinti ir pasidžiaugti teigiamu elgesiu, pasiektais rezultatais ir pan. Juk net ir mums, suaugusiems, patinka, kai esame tikslingai ir racionaliai pagiriami, tiesa? Tai vaikus girkime laikydamiesi to pačio principo: neužtenka pasakyti „šaunuolis“, nes vaikas gali likti nesupratęs, ką išvis norėjote tuo pasakyti. Reikėtų konkrečiai įvardinti, už ką ar kodėl jūs jį giriate, pavyzdžiui, „Šaunuolis! Tau pavyko pavažiuoti dviračiu pačiam, be pagalbos“ arba: „Labai gražiai pasielgei pasidalindamas sausainiu su draugu“ ar „Tu taip sumaniai išsprendei šią užduotį!“.
Dar vienas svarbus dalykas – sakyti vaikui, ko iš jo tikimasi. Žinoma, atsižvelgiant į jo amžiaus tarpsnį ir galimybes. Kai vaikas žino, ko iš jo tikisi tėvai ar kiti suaugusieji, jam lengviau tinkamai elgtis ar priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Visai kaip ir mums. Daug lengviau planuotis darbus, kai darbdavys aiškiai pasako, ko iš mūsų tikisi.
Ugdant vaiko emocinį intelektą svarbu tai, kas svarbu tiesiog auklėjant vaikus, tai yra gebėjimas užtikrinti jiems pastovumą, ramybę ir emociškai palankią aplinką.
Neįkliūkite į spąstus
Emocinio intelekto nereikėtų išskirti kaip kokio aukso grynuolio ir tikrai nereikia jo užkelti ant pjedestalo. Tai, mano nuomone, turėtų būti normali auklėjimo ir ugdymo(si) sudedamoji dalis, kuriai skiriamas adekvatus tėvų ar kitų suaugusiųjų, ugdančių vaiką, dėmesys. Tad neįkliūkite į vartotojams paspęstus spąstus ir racionaliai vertinkite siūlomas paslaugas, pavyzdžiui, emocinio intelekto lavinimo pamokėles ugdymo įstaigoje už papildomą mokestį.
Tiesa, labai svarbu paminėti ir tai, kad suaugusieji, kurie lavina vaiko emocinį intelektą, patys turėtų būti emociškai intelektualūs dėl paprastos priežasties: suaugusieji, kurie patys nerodo tikrųjų emocijų ir jausmų, pavyzdžiui, liūdesio, džiaugsmo, nusivylimo, užuojautos, atgailos, gėdos ir pan. vaikui esant šalia, atima iš jo galimybę atpažinti ir įvardinti jausmus, juos įsisąmoninti ir suvokti, kokiu metu kokie jausmai yra išgyvenami. Gera žinia tokiems užsisklendusiems ir emociškai neintelektualiems suaugusiesiems yra ta, kad emocinį intelektą ugdyti ir lavinti galime visą gyvenimą. Norite, kad jūsų vaikai turėtų aukštą emocinį intelektą? Pradėkite nuo savęs. Šiandien!
Jeigu vis dėlto norite tikslių pratimų, kaip lavinti vaiko emocinį intelektą, į pagalbą pasitelkite žaidimą. Bet kokio amžiaus vaikams patinka žaisti, na o per žaidimą galima išmokyti pačių įvairiausių dalykų, tad žaidžiant gali būti pasiekti tiek vaiko, tiek suaugusiojo tikslai, vaikui net nejaučiant, kad yra ugdomas ir kažko mokomas.
