Tikriausiai todėl žmonės dažnai užtempia tokį apsisprendimą ir tikisi dar kažkaip pagyventi santykiuose, kuriuose nebesijunta laimingi. Apie žmonių baimes skirtis portalui DELFI pakomentuoti sutiko psichologė-psichoterapeutė Ieva Sutkaitienė.
– Kaip manote, kodėl žmonės dažnai taip nedrįsta skirtis, nors širdimi junta, kad santykiai džiaugsmo nebeteikia?
– Santykiai ir neturi teikti tik džiaugsmą. Džiaugsmas yra trumpalaikis pasitenkinimo, smagumo jausmas. Jis nėra santykių pagrindas. Džiaugsmo nebuvimas santykiuose nėra indikacija, kad laikas skirtis.
Įsisenėjusi nuomonė, kad skirtis reikia tada, kai santykiuose vien nesutarimai, pykčiai, barniai, smurtas. Todėl sunkiau suvokti, priimti mintį, kad kartu jau nebegerai, jei nėra prieš tai išvardintų aspektų. „Taigi mes nesipykstame, gerai sutariame, tai kam čia skirtis?“ Tokiu atveju sunku priimti pralaimėjimą. Nes lyg ir viskas gerai. O jei gerai, tai „ką žmonės pasakys?“. Taip pat dažnai kyla baimė likti vienam.
– Dažnai santykiai užsibaigia įsikišus trečiam žmogui. Kaip suprasti, kad nemeti kelio dėl takelio?
– Trečias asmuo neatsiranda ten, kur tarp dviejų žmonių yra sveiki santykiai, stiprus emocinis ryšys. Jei emocinio ryšio nėra, tai kyla klausimas, ar tai tikrai kelias? Gal to takelio esamu momentu reikia, kad surasti tikrąjį kelią?
– Ar tai, kad į akį krito kažkas naujas apskritai būtinai kažką reiškia? O gal – tai reikia priimti kaip tiesiog gyvenimą, nesureikšminti ir bandyti kurstyti senuosius santykius?
– Tai, kad į akį krito kažkas naujas, reiškia, kad tas naujas atliepia kažkuriuos poreikius, kurių neatliepia partneris. Čia daug vingių.
Ar aš savo partneriui išsakau savo poreikius? Ar jis girdi ir atliepia juos? Jei neišsakau, tai kodėl? Jei girdi, bet neatliepia, tai kodėl? Tai, kad į akį krito kitas žmogus, yra akivaizdus ženklas, kad santykiuose reikia padirbėti intensyviau dviems žmonėms.
– Kaip manote, ar santykiuose normalus tas etapiškumas? Ar reiktų išgyventi, kai nebėra drugelių, kai sumenksta aistra?
– Tikrai taip, santykių etapiškumas tiesiog yra. Svarbu suvokti, kad sumažėjusi, nusilpusi aistra tam tikrais gyvenimo etapais yra visiškai normalu. Santykių krizės, įvairūs įvykiai darbinėje ar kitoje aplinkoje, sumažina aistrą. Svarbu tai žinoti, suprasti ir aistrą kurstyti. Jei nusilpsta aistra, bet išlieka intymumas, emocinis ryšys, įsipareigojimas ir pan., tuomet santykiams grėsmė nekyla.
– Kas, jūsų manymu, yra tikrų tikriausias rodiklis, kad metas sukti skirtingais keliais?
Bet kokios formos smurtas, seksualinis atšalimas, susvetimėjimas, atitolimas, ženkliai sumažėjęs bendras laikas kartu, nuolatiniai konfliktai.
– Jei iš tiesų nori skirtis, bet nedrįsti, kaip galima padrąsinti save dėl tos kylančios nežinomybės? Kaip įkvėpti sau drąsos?
– Atsakyti sau į klausimą, kaip pasikeis gyvenimas, kai būsiu viena ar vienas. Kas bus kitaip? Pakalbėti su artimais žmonėmis, apsilankyti pas psichologą, psichoterapeutą. Kai žmogus gauna palaikymą iš išorės, tuomet lengviau žengti žingsnį.
– Kartu ilgai gyvenant prie žmogaus įpranti ir dažnai vis tiek savitai jį myli – kaip šeimos narį. Ar jūsų manymu poros santykiuose to pakanka?
– To pakanka santykiuose tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų, bet ne romantiniuose santykiuose. Tokiu atveju nebegalima tokių santykių vadinti poros santykiais. Tai tiesiog kartu gyvenantys draugai, kambariokai.
