Apie priklausomybių požymius ir veiksmingus ap(si)saugojimo būdus atsiųstame pranešime spaudai pasakoja su „Hobiverse“ Sostinės vaikų ir jaunimo centru bendradarbiaujanti psichologė-psichoterapeutė Kamilė Borkovskienė.
Pasirodo, nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms. Mėgautis tuo, kas teikia malonumą, ir ieškoti galimybių tai pakartoti – ir žmonių, ir gyvūnų smegenyse užprogramuota.
„Patyrus kažką malonaus, smegenyse aktyvuojami malonumo centrai, kurie „ilgisi“ šių patirčių ir veikiausiai ateityje skatins jas pakartoti – ims veikti elgesį taip, kad atsirastų tam reikalingos sąlygos, – apie priklausomybių prigimtį pasakoja K. Borkovskienė. – Pavyzdžiui, karštą vasaros dieną dėl ledų porcijos ar ledinio vandens buteliuko galime smarkiai pailginti savo kelią namo.“
Kiekvieno malonumo siekimas ilgainiui gali virsti priklausomybe. Suprasti, kad tai jau įvyko, ne visada paprasta. Sunerimti vertėtų, kai nutraukus veiksmą ar medžiagos vartojimą kyla didžiulis fizinis ar psichologinis diskomfortas, kai sutrinka asmens fizinė ar psichologinė sveikata, socialiniai santykiai.
Priimta priklausomybių problematiką analizuoti skirstant jas į psichologinę ir fizinę. Pastaroji – tai organizmo pripratimas prie tam tikrų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo ir dėl tų medžiagų negavimo išgyvenamu abstinencijos sindromu.
Psichologinei priklausomybei būdingas stiprus psichologinis diskomfortas, lydimas tokių požymių, kaip padidėjęs nerimas, dirglumas, nesugebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesio, suprastėjusios pažintinės asmens funkcijos.
Ši priklausomybė, pasak specialistės, išsivystyti gali bet kuriai malonumą teikiančiai veiklai: tiek susijusiai medžiagai (skanus maistas, rytinė kava), tiek su veikla – potraukiu žaisti kompiuterinius žaidimus, nekontroliuojamai apsipirkinėti, (ne)valgyti. Psichologinės priklausomybės požymių galima įžvelgti ir žmogui liguistai įsitraukus į darbinę ar sportinę veiklą.
Psichologinei priklausomybei įveikti dažnai nepakanka vien valios pastangų. Pasak specialistės, neretai pasitaiko, kad viena priklausomybė keičiama nevaldomu įsitraukimu į kitą. Pavyzdžiui, apribojus žaidimo kompiuteriu laiką ar nustojus be saiko valgyti – neriama į sportą, darbą ar kitą veiklą, kurioje žmogui taip pat labai sunku sustoti, o sustojus patiriamas tas pats anksčiau aptartas diskomfortas.
Kaip atpažinti, kad žmogus – priklausomas?
Pirmuosius priklausomybės ženklus ypač sunku pastebėti, kai kalbame apie socialiai priimtiną elgesį (pvz., naudojimasis internetu, kompiuteriniai žaidimai ir pan.) ar legalios medžiagos vartojimą (pvz., rūkymas, alkoholis). Dėmesį turėtume atkreipti, pastebėję suprastėjusią asmens socializaciją (kai vengiama įsipareigojimų, nutrūksta santykiai, vengiama įsitraukti į veiklas, kurios anksčiau domino), kai elgiamasi pernelyg rizikingai ar stokojama kontrolės. Visais atvejais, ypač kai kalbame apie vaikus ir paauglius, labai svarbu, kad išliktume atidūs žmogaus asmenybės bei fizinės ir psichinės sveikatos pokyčiams.
Ryškiausi asmenybės pokyčiai:
- Sumažėjęs domėjimasis hobiais ar veiklomis, kurios anksčiau buvo svarbios.
- Suprastėję santykiai su artimaisiais, bet kokių santykių vengimas.
- Įsipareigojimų nepaisymas.
- Rizikingas elgesys, kai, pavyzdžiui, bėgama iš pamokų tam, kad būtų galima pažaisti kompiuteriu.
- Ignoruojamos neigiamos pasekmės už netinkamą elgesį, ieškant būdų, kaip apeiti ribojimus: meluojant, išsisukinėjant, slapukaujant, dangstant aplinkybes.
- Ryškūs miego ritmo pokyčiai bei chroniškas, nesibaigiantis nuovargis.
Pastarasis pokytis – ypač padažnėjęs. „Dar niekada savo kabinete neturėjau tiek pervargusių paauglių, kiek sulaukiu jų pastaraisiais mėnesiais. Kai kuriems jiems ekranas – visas jų gyvenimas“, – pasakoja psichoterapeutė.
Fizinės sveikatos pokyčiai:
- Kraujosruvos akyse (narkotinių medžiagų vartojimo atveju tai – „stiklinės“ akys, akių vyzdžių pokyčiai, akių dangstymas).
- Ryškūs svorio pokyčiai, prasta odos, plaukų, dantų, nagų būklė, ypač, kai piktnaudžiaujama narkotinėmis medžiagomis, bet taip pat ir ištisas paras leidžiant prie kompiuterio.
- Abstinencijos požymiai: prakaitavimas, drebulys, vėmimas, kaulų laužymas.
- Atminties praradimas bei sunkumai atsiminti informaciją, išsiblaškymas ir dėmesio koncentracijos sunkumai.
- Kalbos pokyčiai – neaiškus, suveltas ar pernelyg greitas kalbėjimas.
Pagalbos galimybės: ką (pa)daryti?
Nėra lengvų ir paprastų priklausomybės įveikos būdų.
Labai svarbu imtis preventyvių veiksmų tose aplinkose ir situacijose, kur vaikai ar paaugliai praleidžia daug laiko (namuose, būreliuose, mokykloje) ir galima (pa)stebėti bei reaguoti į jų elgesio, savijautos, sveikatos pokyčius. Taip pat svarbu sukurti jiems saugią aplinką ir aiškias ribas priimant sprendimus“, – pastebi K. Borkovskienė.
Mano aplinka ir bendruomenė
Vienas iš esminių žmogaus poreikių – poreikis priklausyti. Iš kitų gyvūnų išsiskiriame tuo, kad labai ilgai nesame pajėgūs išgyventi savarankiškai, gimstame ir augame būdami priklausomi nuo mus supančios aplinkos.
„Kai augdamas žmogus nesijaučia priklausantis šeimai ar mokyklai, jis randa, kur kitur tą poreikį patenkinti. Deja, kartais ne visada saugiais būdais, – pastebi K. Borkovskienė. – Mūsų, suaugusiųjų, užduotis – padėti jam šį poreikį patenkinti saugiai ir jaustis priklausomam nuo to ir ten, kur šis augantis žmogus yra.“
Saugi aplinka, telkianti bendruomenė mokykloje – svarbiau negu geri pažymiai. Kai vaikas gerai, laisvai ir drąsiai jaučiasi mokykloje, namuose, popamokinėse veiklose, kai aplink juos yra patikimų, jų poreikius atpažįstančių ir tuos poreikius patenkinti pajėgių suaugusiųjų – sumažėja poreikis tą gerą jausmą kurti kur nors kitur, pavyzdžiui, gatvėje ar virtualioje realybėje.
Įgūdžiai – kaip raumenys
Ugdymo įstaigose turėtų būti nuosekliai taikomos į sveiko gyvenimo bei socialinių/ emocinių įgūdžių stiprinimą orientuotos ilgalaikės programos, kurios „augina vaikų žinojimą apie save, kaip apie šaunų, pakankamą, gerą, pajėgų žmogų. Jos labai naudingos, nes vaikuose lyg „instaliuoja“ norėjimą būti sveikam, įžvelgti ir išvengti pavojų, ieškoti ir rasti sprendimus, kai susiduriama su sunkumais , pasakoja K. Borkovskienė. Įgūdžiai – kaip ir raumenys: stiprėja, kai juos treniruoji.
Tikėjimas, kad GALIU ir laisvė pasakyti NE
Kiekvienas turi jausti, kad jis ar ji „kažką gali“ savo veikloje: darbe, mokykloje ar žaidime, kad jis ar ji savo vienokiu ar kitokiu veikimu bendruomenėje yra vertingas ir svarbus. Pavyzdžiui, jei vaikui sunkiai sekasi skaityti ar rašyti, jis turi patirti, kad yra kažkuo naudingas ir nepakeičiamas savo aplinkoje, gali priimti ir priima savarankiškus, pakankamai gerus sprendimus. Svarbu neatimti šio galėjimo, nes asmenys, nepakankamai pasitikintys savimi, savo vertę gali atstatyti ne visai jiems naudingais būdais.
Ne visi vaikai (taip pat ir suaugusieji) moka sustabdyti tuos veiksmus, kurie jiems nepatinka, ir pasakyti NE. Dėl to dažnai kalti patys suaugusieji, kuriems labai patogu, kai vaikai neprieštarauja, paklūsta ir nekelia problemų. Už nepaklusnų, prieštaraujantį elgesį – juos baudžiame.
Tuo metu paauglystėje mokėjimas pasakyti NE – gera prevencija atsispirti netinkamai bendraamžių įtakai.
Vaikų saugumas ir gerovė šimtu procentų priklauso nuo suaugusiųjų, nes būtent jie kuria aplinkas, stiprinančias ar žlugdančias, kuriose vaikai gyvena, padeda jiems ugdytis įgūdžius, savo pavyzdžiu moko gyvenimo tiesų.
Tam, kad suaugusieji galėtų semtis patirties vieni iš kitų, Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“ pradėjo tėvams ir mokytojams skirtą saugios vaikystės temas nagrinėjantį nemokamų seminarų ciklą. Šis straipsnis parengtas pagal jaunimo priklausomybių prevencijos bei įveikos temai skirtą pirmąjį „Saugi vaikystė“ ciklo seminarą, lektorė – vaikų ir jaunimo psichologė, psichoterapeutė Kamilė Borkovskienė.
