– Kaip atskirti, kur vaiko poreikiai o kur įgeidžiai?
– Tėvams rekomenduojama įsiklausyti, ką vaikai sako. Jie gali norėti daugelio daiktų, bet nebūtinai jiems viskas reikalinga ir jie džiaugtųsi visa tai gavę. Kita vertus, reikia įvertinti savo galimybes ir nešokti aukščiau jų. Pokalbių su vaiku metu galima puikiai išsiaiškinti, kodėl to naujo daikto reikia. Nes pirmiausia mūsų tikslas užauginti brandžią asmenybę, todėl su vaiku kalbėsime, atsižvelgdami į jo amžių.
– Ar dovanos yra geras būdas atsilyginti vaikui už darbus, pasiekimus?
– Aš manau, kad tėvai pažįsta savo vaiką ir jei jie mano, kad tai bus puiki motyvacinė priemonė ilgalaikėje perspektyvoje, kodėl gi ne. Tarkime, susitariame su vaiku, kad jei jis per pusmetį kažką padarys, kažko pasieks, jam bus nupirktas vienas ar kitas daiktas. Vaikus tai skatina, veikia motyvuojančiai. Tai ne baisu, jei tai nėra papirkimas.
– O kada tai tampa papirkimu?
– Kai kartojasi per dažnai, ir atlyginama už bet ką. Pavyzdžiui, pabūk tyliai, nupirksiu. Arba tėtis daug dirba, dėl to ką nors nuperka. Daiktas tampa kompensacija už dėmesio nesuteikimą. Arba kita situacija – vaikas trepsi, verkia, kad to išvengtume, sutinkame patenkinti įgeidžius. Ką tokiu atveju daryti? Rekomenduojama dažniau pasikalbėti. Kaip bebūtų gaila, tėvai šiandien daug dirba ir dažnai laiką kompensuoja materialine gerove. O to būti neturėtų.
– O jei vaikas užsispyria, nors supranti, kad to daikto jam tikrai nereikia?
– Klausti, kam tau to reikia. Galime suplanuoti, kada tą pirksime. Pratiname vaiką planuoti, klausiame, ką jis pats galėtų padaryti, kad nupirktume greičiau. Nereikia bijoti priešiškos nuomonės, bet ir nereikėtų meluoti, kad, tarkime, dabar neturime tam pinigų. Nereikia vaiko kvailinti, jis protinga būtybė. Melas skatina tik dar didesnį pyktį.
– Ką daryti, kai vaikas panikuoja parduotuvėje, griūva ant žemės, rėkia?
– Dažniausiai tai momentinės užgaidos, kurias, išėjus iš parduotuvės, jis pamiršta. Tikslingiausia dar prieš einant į parduotuvę su vaiku aiškiai aptarti, ką pirksime, o ko ne. O jei jau tokia situacija nutiko, kalbėtis: „Žiūrėk, matau, kad tau liūdna, matau, kad tu supykai, bet mes susitariame, kad šiandien pirksime tik šitą ir šitą. Gali panešioti, o paskui padėsime". Vaikai nusiramina, baigia verkti, o jei toliau guli ant žemės ir verkia, tėvams nereikėtų bijoti aplinkinių reakcijos, nesijaudinti, kad į juos kažkas žiūri. Pastovėti šalia pabūti, padėti jam susivokti.
– Jei vaiko noras pagrįstas, bet negali įpirkti, kaip jam apie tai pasakyti?
– Reikia nebijoti pasakyti tiesos. Kuo atviriau bendraujame, kuo aiškiau pasakome, tuo greičiau sulauksime supratimo ir palaikymo. Taip pat padedame vaikui greičiau suvokti realybę, kad gyvename ne pasakų pasaulyje, kad turime pinigus, kad juos uždirbame. Tada reikia padėti vaikui išgyventi savo jausmus. Vaikai palaikys savo tėvus, jei ir šie palaikys juos.
