Kaip elgtis tokiose situacijose tiek vienai, tiek kitai pusei, pataria „Vaikamstevams.lt“ psichologė Raminta Gudelytė-Bagdonė.
– Taigi ką daryti, kai į svečius atėję artimųjų ar draugų vaikai nesivaržydami ima landžioti po stalčius, išverčia namus, sugadina brangius daiktus? Ar galima šeimininkams kaip nors juos pamokyti?
– Būdami savo namuose tikrai turime teisę į svečius atėjusiam vaikui pasakyti, kokios yra mūsų namų taisyklės – galbūt jo namuose taisyklės visai kitokios. Vaikai turi suprasti, kad jeigu nori būti svečiuose, taisyklių laikytis privalo, o nesilaikant – turės grįžti į namus.
Vaikui, priklausomai nuo amžiaus, gali būti apskritai sunku suprasti, kad vienuose namuose taisyklės vienokios, o kitose visai kitokios, todėl čia būtina suaugusiųjų priežiūra. Tai, žinoma, gali padaryti ir tėvai, išleisdami vaikus į svečius pasakyti: „Prašau svečiuose klausyti savo draugo tėvų ir, jeigu jie kažko neleidžia, to ir nedaryti, kitaip turėsime grįžti atgal į namus.“
Taip pat prieš vaikams ateinant į svečius galima su tėvais susitarti, kaip bus sprendžiamos situacijos, jeigu jų vaikas kažką sugadins, taip visiems bus ramiau. Kartais tokios situacijos susiklosto visai netyčia, o kartais tėvai gali numatyti tokį savo vaikų elgesį svečiuose, tai jau patys turėtų inicijuoti pokalbį ir pasakyti, ko iš jų vaiko galima tikėtis.
Svarbiausia viena – nepalikti visko vaikų valioje ir nelaukti, kol jau kažkas nutiks, čia suaugusiųjų atsakomybė apsitarti tarpusavyje ir pasikalbėti su vaikais. O jeigu jau taip nutiko, kad vaikai atėję į svečius kažką sugadino, tai tikrai reikėtų kalbėtis su jų tėvais, kad jie padėtų spręsti susiklosčiusią situaciją. O tiems tėvams, kurie į svečius įsileido išdaigų pridariusius vaikus, reikėtų pagalvoti, ar tikrai aiškiai išsakė, kokios yra namų taisyklės ir kaip vaikai turėtų elgtis.
– Atrodo, tokios situacijos – momentinės, tačiau nenorėdami, kad tai pasikartotų, žmonės gali imti vengti susitikti su savo neišauklėtus vaikus turinčiais draugais, nutraukti draugystę. Prie ko gali privesti tokios situacijos?
– Tai, prie ko gali privesti tokios situacijos, lemia tėvų gebėjimas spręsti problemas, gebėjimas toleruoti netinkamą vaikų elgesį, noras tas situacijas išspręsti.
Tikrai esu ne kartą girdėjusi apie situacijas, kai į svečius atėję vaikai prikrečia išdaigų, kažką sugadina, o tėvai labai konstruktyviai kalbasi, susitaria, kaip problemą spręs, ir išdaigos lieka tik prisiminimuose. Tuo metu vaikai turi galimybę pasimokyti iš savo klaidų ir tokių situacijų stengtis vengti ateityje.
Žinoma, būna ir priešingai – jeigu tėvai nesikalba, pasiduoda emocijoms, savarankiškai auklėja ir bara svetimus išdaigų prikrėtusius vaikus, natūralu, kad rezultatas nebus toks geras, susipyks, apsižodžiuos. Situacijų išsirutulioti gali įvairiausių. Kalbantis ir konstruktyviai sprendžiant problemą tokių situacijų tikrai nekils.
Ir nepamirškite, kad visi vaikai lygūs ir bet kada panaši situacija gali pasisukti prieš mus – gal ir mūsų vaikas svečiuose ką nors netyčia ar tyčia sugadins. Todėl kartais reikėtų būti atlaidesniems.
Na, o jeigu pamatote, kad tėvai tikslingai nesirūpina savo vaikų elgesiu svečiuose ir nenori prisiimti atsakomybės už jų elgesį, derėtų pagalvoti, ar norime su jais palaikyti santykius, kai taip skiriasi vertybės.
– Kaip, nuo kelerių metų ir kokias taisykles skiepyti vaikams, kad jie būtų laikomi mandagiais ir gerai išauklėtais?
– Nuo 2 m. amžiaus jau tikrai galima pradėti kalbėtis su vaikais apie pagrindines taisykles. Žodiškai, rodant savo pavyzdžiu, vaizdiškai (knygų paveikslėliuose, per įvairias socialines istorijas knygose ar realybėje, mokomosiose kortelėse), tiek žodžius papildant vaizdu – namuose naudojant simbolius, kurie primintų apie susitarimus.
Svarbu tai, kad taisyklių laikytųsi ir suaugusieji, kad būtų aišku, kodėl tų taisyklių reikia laikytis. Pavyzdžiui, vaikštome, nes bėgdami galime susižeisti; naudojamės tik savo daiktais, o jeigu norime kito žmogaus daikto – prašome leidimo, nes mums tai nepriklauso; jeigu kažką sugadiname – pasakome mamai, tėčiui arba suaugusiajam, tam, kad problemą būtų galima kaip nors išspręsti ir pan. Kitaip vaikams ima atrodyti, kad taisyklių reikia laikytis tam, jog mama ar tėtis nebartų, bet patys jų laikytis nėra suinteresuoti.
Taip pat reikia stengtis, kad vaikų laikytis taisyklių būtų prašoma nuolat, o ne pagal nuotaiką, nes tada vaikams neaišku – vakar bėgiojau per namus ir niekad nieko nesakė, o šiandien visi barasi.
– Koks vaikas apskritai gali būti pavadintas nemandagiu, neišauklėtu?
– Kiekvienas atvejis individualus, todėl prieš vaikui klijuojant etiketes svarbu pasigilinti į situaciją, pasikalbėti su tėvais. Tikrai neretai labai atsakingų ir rūpestingų tėvų vaikai elgiasi tarsi neišauklėti, bet tai nebūtinai reiškia nepriežiūrą ar atsainų požiūrį į vaikų auklėjimą. Gali būti kitos įvairios priežastys.
Kartais vaikai taisyklių nesilaiko ne dėl to, kad jų nežino, galbūt jiems dar trūksta įgūdžių jas pritaikyti praktikoje, o galbūt dėl tam tikrų temperamento bruožų, raidos, išgyvenamos krizinės situacijos, stokodami ryšio su suaugusiuoju arba kai tos taisyklės nėra iki galo aiškios, skiriasi – mama kalba apie vienas, pas tėtį jau kitokios, pas močiutę, tarsi visai jokių ir pan.
Reikia atminti viena: vaikai visada elgiasi taip, kaip gali geriausiai, atsižvelgiant į tai, kaip jaučiasi, kiek pažengusi jų raida, kiek žinių jie turi, kiek emocinės paramos kasdien gauna ir pan.
– Vyresnių kartų žmonės sako, kad dabartiniai vaikai nebeauklėjami. Kodėl šiais laikais išauklėtas vaikas traktuojamas kitaip nei anksčiau?
– Aplinkinių lūkesčiai, vaikais buvusiems mūsų tėvams, mums mažiems, tiek dabar mūsų vaikams nemenkai skiriasi. Jeigu atmesime politinius, kultūrinius ir kt. dalykus ir kalbėsime tik apie tėvų–vaikų santykius ir auklėjimą, mūsų tėvai turbūt turėjo žymiai mažiau galimybių būti išklausyti, turėjo mažiau erdvės elgtis ne pagal taisykles, dažniau buvo aklėjami autoritariniu negu demokratiniu stiliumi. Griežtesnės bausmės tolygu paklusnesniam elgesiui, tai būtent toks elgesys anksčiau ir buvo vienas pagrindinių išauklėto vaiko bruožų, neklausyti suaugusiojo tiesiog nebuvo galima.
Šiandien vaikams tam tikrais klausimas keliame mažiau reikalavimų, vaikai turi daugiau laisvės maištauti, jau keliame klausimą ne „kodėl vaikas neklauso?“, o „kodėl vaikas turi mūsų klausyti?“. Kažkaip stengiamės vaikus suprasti, o ir daugiau gilinamės ir žinome apie vaikų raidą, psichofiziologiją, neretai propaguojame prieraišiąją, švelniąją tėvystę. Manau, tai vienas svarbesnių veiksnių, kodėl ta išauklėto vaiko sąvoka gerokai pasikeitė. Dabar jau žinome, kad po netinkamu vaiko elgesiu slepiasi kur kas daugiau negu auklėjimo stoka, o labai paklusnus vaikas nebūtinai jaučiasi gerai ir yra laimingas – gal jis tiesiog bijo bausmės, gal slopina emocijas, kad tik niekam neužkliūtų?
– Na ir trumpi konkretūs patarimai – ką galima ir ko negalima vaikams viešose vietose, svečiuose?
– Vaikai viešose vietose ir svečiuose turėtų pirmiausia laikytis ten esančių taisyklių. Kiek skirtingų vietų, tiek skirtingų taisyklių – dažniausiai kažkur parodytos, įvardintos arba pasakomos suaugusiųjų. Taip pat neimti svetimų daiktų ir negadinti svetimo turto, jeigu kažko norisi – paprašyti ten esančių suaugusiųjų ir imti tik su leidimu.
Svarbu laikytis ir elementaraus saugumo – nelipti ant palangių, aukštų baldų, nežaisti su elektros prietaisais, pavojingais daiktais. Taip pat viešoje vietoje vaikai turėtų laikytis asmeninės erdvės principo, specialiai netrukdyti kitiems, elgtis taip, kad visiems viešoje vietoje būtų gerai, o jeigu jau nutiko taip, kad nepavyko taisyklių laikytis – gebėti atsiprašyti.
