Šeimos psichologas Ričardas Pabiržis įsitikinęs, kad jie nėra „kažkaip specialiai auginami“, o kalbėti pirmiausia reiktų apie tautinę ukrainiečių tapatybę, kuri formavosi gana komplikuotai. „Mano galva, tai nėra tiek patriotizmas, kiek kova prieš tironiją, kova už savo laisvę, už politinę tautos laisvę. Tai nėra tik žemės gynimas. Dabar jie atsidūrė pasaulio epicentre ir mes suprantame, kad ten dabar ginama ne tik Ukraina, bet ir daug daugiau – visas vakarietiškas gyvenimo būdas, paremtas laisvės pamatu“, – kalba R. Pabiržis.
Turi pasirinkti kelią
Anot psichologo, kai žmogus atsiduria tokioje situacijoje, jam nebelieka galimybės užimti tarpinę poziciją. Todėl dabar kiekvienas arba pats, savo noru, arba priverstas turi aiškiai pasakyti – kur jis šiuo metu yra ir su kuo. „Galima tik įsivaizduoti, kiek šimtmečių po šio karo apie tai bus pasakojama ateinančioms kartoms. Todėl kiekvienam reikės atsakyti esminį klausimą – kur aš buvau tų įvykių metu ir ką aš veikiau. Tai bus labai aštrus ir jautrus klausimas“, – svarią priežastį prisijungti prie kovotojų įvardija pašnekovas.
Kita vertus, sako jis, žmogus yra grupinė būtybė ir jį veikia principas „aš – kaip visi“. „Pastaraisiais dešimtmečiais ukrainiečiai ieškojo savęs, kai mes per tą laiką nužygiavom toli į priekį, susikūrėm saugumą, garantijas ir dabar jaučiamės žymiai geriau. Bet per pastaruosius metus, kaip matome, įvyko tektoniniai pokyčiai, ir pati istorija, kaip koks kalvio žaizdras, juos užgrūdino, padarė tuo plienu, kurį mes matome“, – svarsto R. Pabiržis.
Psichologas mato ir kelis egzistencinius situacijos kampus: laisvė ar vergovė, mirtis ar gyvenimas, prasmė ar beprasmybė? Tai pagrindiniai šiuo metu kylantys klausimai, sako jis. „Abrahamas Maslow (poreikių hierarchijos teorijos autorius – red. past.) yra pasakęs, kad egzistuoja metavertybės – pačios aukščiausios vertybės: tai yra teisingumas, laisvė, visi sakraliniai dalykai, kurie lemtingais momentais galų gale išlenda į paviršių ir tampa pagrindiniai. Dabar tos metavertybės akivaizdžiai ir skleidžiasi. Žinoma, asmeniniai dalykai yra svarbūs, bet jie rūpės tik po to, kai pagrindinis sprendimas bus priimtas į vieną ar į kitą pusę. Tai lemiamas momentas“, – paaiškina jis.
Lietuviai būtų tokie pat drąsūs
Pašnekovas tikras, kad ir lietuviai lygiai taip pat drąsiai stotų ginti savo šalies, tačiau tikisi, kad tokio išbandymo neprireiks. „Žinoma, būtų individualiai – kažkas sugrįžtų, kažkas ne, bet aš manau, kad jeigu tai įvyktų, vis tik dauguma stotų kovoti. Aš esu įsitikinęs, kad mes stipriai prisidėję prie laisvės naratyvo atsiradimo ir turime labai daug kultūrinių, civilizacinių, istorinių didžiavimosi objektų.
Iš vienos pusės, turime kuo didžiuotis – ir mūsų pačios tautos atsiradimu, jos prisikėlimu XIX a. pab., Vilniaus atkovojimu, 1918 ir 1990 m. nepriklausomybėmis, Sausio 13-ąja, 2004 m. pasiektomis saugumo garantijomis. Iš kitos pusės, turime ir labai skaudžių pamokų – 1940-ųjų įvykius, tremtį, pokario aukas ir, galų gale, dabar matome, kiek padaryta klaidų tos bendrijos, kuriai mes priklausome. Dėl ukrainiečių pasipriešinimo dabar mes turime laiko viską apmąstyti“, – kalba jis.
Patriotizmas, anot jo, yra be galo sudėtingas ir individualus jausmų bei veiksmų derinys, geriausiai jį apibrėžtų simfonijos, kurioje vienu metu skamba daugybė garsų ir sąskambių, metafora. „Jeigu žvelgtume filosofiškai, aš manau, kad labai svarbų vaidmenį čia vaidina transgeneracinis perdavimas – svarbu, kas buvo mano seneliai, tėvai, dėdės, tetos, į ką aš galiu atsiremti. Ir aš manau, kad tai eina šalia pagrindinio tautos istorijos naratyvo, derinami savo ir visumos keliai bei požiūris“, – apie tai, kaip susiformuoja patriotiškumas, kalba R. Pabiržis.
Norint savo vaikams įskiepyti meilę tėvynei, anot jo, svarbiausia tai daryti ne didaktiškai peršant, o per pozityvius pasakojimus, lankant ir pažįstant savo kraštą – vaikas tas vertybes turi įsidiegti autentiškai, organiškai.
Labai svarbus etapas – ir paauglystė. Psichologas aiškina, kad šiuo metu susiformavus abstrakčiam mąstymui įsitvirtina nuoširdus vaikų tikėjimas gėriu ir grožiu, tuomet plečiasi idealizmas, atsidavimas, pasišventimas, pasiaukojimas.
„Užaugusi nauja karta sukuria naują savo stilių, naują savo laisvės kovą. Aš esu tikras, kad daugelis iš mūsų jaunimo dabar stebi situaciją ir darosi sau rimtas išvadas. Žinoma, yra visokių, bus ir sakančių, kad tai neįdomu, kad nerūpi. Bet esu įsitikinęs, kad toks požiūris yra nemadingas ir susilauktų tam tikro negatyvaus požiūrio, nes dabar vyrauja kitas naratyvas. Manau, tam tikra prasme dabar atsibudo net ir jie“, – kalbėjo R. Pabiržis.
