„Labai svarbu nesudaryti vaikui sąlygų, kad jis turėtų rinktis kurią nors pusę, neversti jo perduoti žinučių ir klausytis skundų apie savo tėtį arba savo mamą. Tai – ne vaikų darbas“, – konferencijoje „Emocijos skyrybų kontekste: kaip padėti suaugusiems padėti vaikams?“ kalbėjo A. Kurienė.
Nori padėti, bet jaučiasi bejėgiai
Skaitydama savo pranešimą psichologė pabrėžė, kad vaikas neturi būti atsakingas už emocinius tėvų sunkumus. Suaugusiems žmonėms skyrybos yra labai sunkus etapas ir natūralu, kad kartais norisi kam nors pasiguosti. Būna, kad kaip tik tuo metu šalia nėra nieko kito, kaip tik vaikas, tačiau išsilieti jam, anot specialistės, yra tikrai bloga mintis. Labai svarbu, kad suaugę žmonės pasirūpintų savo emocine savijauta ir rastų kitus žmones, kuriems galėtų pasiguosti – gal savo tėvus, gal draugus, o gal – specialistus, kurie galėtų išklausyti: „Su visa pagarba tai pavargusiai mamai, bet ji turėtų ieškoti pagalbos sau suaugusių žmonių pasaulyje.“
„Svarbu pasakyti vaikui, kad tau liūdna, kad pikta, bet taip pat labai svarbu dozuoti tuos dalykus, mat vaikai jaučiasi bejėgiai. Jei mamai liūdna, vaikas norėtų ją pralinksminti, tačiau jis nieko negali padaryti. Tuomet jaučiasi kaltas. Dukrai labai neramu, kad jos tėtis yra piktas, ji norėtų jį nuraminti, bet negali – tuomet ji jaučiasi kalta, bejėgė ir labai menkavertė.
Vaikai išsigąsta ar nuliūsta dėl tėvų blogos savijautos, bet jie nieko su tuo negali padaryti. Jeigu mes aiškiai pasakytume – žiūrėk, dabar man liūdna, aš noriu pagulėti, ir būtų gerai, kad tu tuo metu pažaistum su broliu, tai vaikas žinotų, kad jis gali padėti savo mamai ar tėčiui, kai šiam yra liūdna. Ir tai yra labai konkretus dalykas, ką jis gali padaryti“, – pavyzdį pateikė A. Kurienė.
Psichologė pabrėžė, kad suaugusieji privalo suprasti, jog vaikai neturi jokio imuniteto prieš šeimos pakrikimą ir jokių psichologinių įrankių, kaip tvarkytis su tokiomis krizėmis. Kitaip nei suaugę, kurie per gyvenimą įgyja įvairių sociologinių, psichologinių ir fizinių įgūdžių. Būtent tėvai turi vaikams pagelbėti atrasti tuos mechanizmus, kurie padėtų įveikti skyrybų krizę, išgyventi netektį, atrasti naujus būdus gyventi dabartyje ir įgyti naujus įrankius, padėsiančius kurti santykius ateityje, galbūt geresnius, nei pasisekė jų tėvams, sakė specialistė. Jei to nepadaro tėvai, padėti gali ir specialistai.
Ko vaikui reikia?
Net ir skyrybų fone pirmiausia, anot A. Kurienės, vaikui reikia saugumo. Tai nereiškia, kad 24 valandas, 7 dienas per savaitę reikia laikyti vaiką už rankos – saugus vaikas jausis galėdamas mylėti savo mamą ir tėtį be jokios kaltės ir nepritarimo baimės. „Jeigu vaikas grįžta iš susitikimo su tėčiu ar mama ir negali pasidžiaugti, kad jam buvo smagu, jis jau jaučiasi nesaugus. Labai svarbu išmokti suvaldyti savo intonaciją, žvilgsnius ir neparodyti savo nusivylimo: taip taip, ten tai jau labai smagu... Nereikia daugiau nieko pasakyti, kad vaikas pasijaustų kaltas ir gautų žinią, jog gal geriau nereikia liūdinti mamos ar tėčio, nervinti jų tais džiaugsmingais savo pasisakymais. Todėl po trijų kartų jis jau sakys: oi ne, ten buvo labai nesmagu, kitą kartą jau nenorėsiu eiti. Taip galimai jis išspręs lojalumo konfliktą“, – pasakojo psichologė.
Tėvai turėtų apsaugoti vaiką nuo tarpusavio konfliktų ir pykčių. Ir nebūtina prie vaiko bartis, kad jis pamatytų, jog vyksta kažkokie neišsprendžiami dalykai, kad žmonės, kurie prieš tai vienas kitą mylėjo, dabar nebegali susišnekėti. Vaikui baisu ir nesuvokiama matyti, kad meilė gali dingti ir pavirsti tikra neapykanta ir tikru karu“, – konferencijoje kalbėjo A. Kurienė.
Vaikams turi būti sudarytos sąlygos išreikšti jausmus, o kartais jiems reikia padėti suprasti, ką jie jaučia. Tuo metu jie turi turėti galimybę su kuo nors pasikalbėti. Žinoma, dažniausiai geriausia yra kalbėtis su pačiais artimiausiais, t.y. tėvais, sako psichologė ir pataria: „Jeigu sunku girdėti, kad tavo vaikas liūdnas, arba baisu, kad tavo vaikas piktas, reikia surasti žmogų, kam jis galėtų pasisakyti.“
Ir labai svarbu vaikui leisti būti vaiku. Dėl to, kad iširo šeima, neturėtų pasibaigti vaiko vaikystė, pabrėžia psichologė. „Kai kurie tikrai ūgteli, kai kurie pradeda labai gerai mokytis, pradeda daryti labai daug dalykų gelbėdami mamą arba tėtį. Nauji įgūdžiai, kuriuos jie įgyja, yra gerai, bet greta to dar reikia nepamiršti, kad yra ta vaikiškoji dalis, kai jiems reikia džiaugtis, žaisti, kvailioti, zyzti, rodyti kaprizus ir t.t.“, – sakė ji.
Pirmiausia – pasirūpinti savimi
Blogiausia, kad skyrybų metu gauti pagalbą vaikui yra sudėtinga, o psichologas šiame procese gali būti bejėgis. A. Kurienė paaiškino, kodėl taip nutinka: „Kai vaikui pasidaro liūdna – pavyzdžiui, pabėgo šuniukas ar jis susipyko su kuo nors mokykloje, tuomet tėvai būna tie žmonės, kurie gali ateiti, nuraminti ir padėti. Jie yra tas saugumo garantas. O kai atsitinka skyrybos, abu tėvai – tie sužeisti žmonės, patys sukeldami skausmą savo vaikui, ir yra tie žmonės, kurie turi jam padėti. Tas žmogus, kuris pranešė šią žiaurią žinią, turi ir nuraminti jį šitą žinią išgirdus. Tai yra nepaprastai sudėtinga.“
Psichologė pastebėjo, kad jeigu skyrybos įvyksta, kai emocinė santuoka – suaugusiųjų jausmai jau yra pasibaigę, būna paprasčiau. Tuomet nėra pykčio, pagiežos, noro keršyti. Tačiau jeigu žmogus jaučiasi labai įskaudintas, nuviltas, pažemintas, apleistas ir labai supykęs, yra sudėtingiau.
Nepaisant nuoskaudos ir pykčio tu kaip mama ar tėtis turi išlikti emociškai saugus ir sveikas. Todėl skiriantis, yra privalu rūpintis savo emocine gerove, kaip įmanoma mažiausiomis emocinėmis sąnaudomis įveikti krizę ir būti patikimais mama ir tėčiu savo vaikams.
