Skaitantys tėvai – skaitantys vaikai
Šiandien Einiaus mama Aida vis dažniau sulaukia nuostabos ir pagyrimų dėl gražiai, su intonacija skaitančio savo sūnaus. Moteris pasakojo, kad dar besilaukdama knygas ryte rijo, o gimus sūnui dažnai dainuodavo ir su juo kalbėdavosi. „Kadangi namuose buvo ir vyresnė sesė, mėgstanti skaityti, brolį dažnai patikėdavau jai, o ši saugiai jį pasiguldžiusi garsiai skaitydavo savo knygas. Vos berniukui paūgėjus ėmiau ieškoti knygų, kurias jis „skaitė“ savaip: pirštukais, dantukais, liežuviu... o aš vis pasakodavau, kas pavaizduota viename ar kitame paveikslėlyje. Taip su vaiku bendraudavo visi namiškiai“, – pasakojo moteris. Nors su berniuku bendraujama buvo nuolatos, gana ilgai jis kalbėjo tik sava kalba. Šeima lankėsi ne pas vieną logopedę, klausė jų duodamų patarimų, o knyga visada būdavo šalia. „Kiekvienas mūsų vakaras pasibaigdavo knygos skaitymu prieš miegą. Taip aš pastebėjau, kad sūnus ima kartoti prie paveikslėlių ar istorijos pradžioje esančias raides, jas atpažįsta. Net ėmiau juokauti, jog skaityti pradės anksčiau nei kalbėti“, – šypsojosi Einiaus mama.
Berniukui dar nebuvo penkerių, kai jis ėmė klausti, kas parašyta vienur ar kitur. Išgirdęs atsakymą jį pakartodavo, o kitąkart puikiausiai prisimindavo tą užrašą. Seneliai nepatikėjo, kai jų anūkas, pamatęs per žinias užrašą ŠAKIAI, ėmė ir pasakė, kas ten parašyta. „Štai tada aš dar daugiau dėmesio ėmiau skirti vaiko bendravimui su raide, žodžiu, knyga. Įsigijome „Mažųjų abėcėlę“, puikų lavinamąjį žaidimą, kuris leido smagiai praleisti ne vieną popietę su vaiku. Čia ant apvalių kortelių yra visos lietuviškos abėcėlės raidės: vienos kortelės su viena didžiąja raide, kitos – su paveikslėliu ir žodžiu iš tos raidės. Paveikslėliai ir raidės spalvingi, tad ieškoti raidžių ir jas atitinkančių paveikslėlių buvo smagu ir įdomu. Vėliau žaidimą sunkinau, t.y. pats vaikas turėdavo sugalvoti žodį, kuriame būtų pasirinkta raidė. Taip lavėjo ir sūnaus foneminė klausa. Su raidėmis susipažinome gana greitai, tuo labiau, kad vakare man skaitant knygą vaikas jas noriai pasikartodavo. Tiesą sakant, kartais net mintyse pyktelėdavau, nes ramiai skaityti buvo neįmanoma, kadangi skaitymą nuolat pertraukdavo „čia P, čia S, o čia E...“, – apie pažintį su raidėmis pasakojo mokytoja.
Einius perėjo prie skiemenų dėliojimo, o vėliau paėmė pirmąją savo knygutę „Genelis“, kur skiemenys jau buvo jungiami į žodžius. Taip pamažu „gimdavo“ tekstas. „Na ir kas, kad jame tebuvo vienas, du žodžiai, bet koks džiaugsmas apimdavo jį perskaičius. Plonytes knygutes ėmė keisti storesnės. Būdamas šešerių mano sūnus kas vakarą klausė ne tik mano skaitomos knygos, bet ir balsu savo knygą skaitydavo man. O vieną vakarą jo rankose jau buvo „Haris Poteris“... Su malonumu ir vidiniu džiugesiu klausiau savo šešiamečio sūnaus skaitomos knygos apie Hogvartso mokyklą“, – pasakojo mama.
Anot jos, namuose, kuriuose yra knygų, kuriuose gyvena skaitantys tėvai, augs ir skaitantys vaikai. „Mano patirtis šią mintį patvirtina. Svarbu laiku pastebėti vaiko norą pažinti raides, atrasti kantrybės atveriant skaitymo pasaulį ir tada anksčiau ar vėliau bus galima mėgautis puikiu laiku su knyga rankose“, – teigė moteris.
Kaip išmokyti vaiką skaityti
Šakių Pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė D.Jazukevičienė sakė, kad pradėti vaiką mokyti skaityti galima ir nuo vienerių metų. „Sakysite anksti? Tikrai ne. Juk skaitymo mokymas susideda iš kelių etapų. Pirmasis – tai pasirengimas skaityti, galime pavadinti ir „žaidimo etapu“. Jis gali užsitęsti ilgai, nuo 1 iki 4 metų. Šiuo etapu labai svarbūs tėvai. Jie turėtų padėti vaikui sukelti susidomėjimą raidėmis, skaitymu ir tai pateikti žaidimo forma. Pavyzdžiui: maudantis vonioje arba dabar vasarą baseine, įmesti plastmasinių raidžių figūrėlių ir kartu su vaiku jas sužvejoti. Iš raidžių statyti pilis, mašinų garažus, dėlioti labirintus ir t.t.“, – pasakojo logopedė.
Skaitymo skatinimui padeda ir knygelių vartymas, aptarimas. Vaikai mėgsta mėgdžioti savo tėvus ar vyresniuosius brolius ir seseris, kai pasiėmę knygą, sava kalba skaito. Kitas etapas – raidžių atpažinimas. „Geriausia pradėti mokinti raidžių nuo vaiko artimos aplinkos. Pavyzdžiui: tavo raidė yra A (Andrius), mamos raidės yra M, saulės raidė S ir t.t. Tik nesakykime EM, EL, o sakykime M, L. Nes ateityje vaikas ir skaitys vietoj MAMA: EM–A–EM–A. Dar naudinga garsiai, įvairiu tempu ir garsu išdainuoti raides. Bus nauda ir garsų tarimui, ir artikuliacinio aparato lavinimui. Vaikui rodome raidę A ir dainuojame“, – patarė specialistė. Kad vaikas ateityje nepainiotų skaitydamas ir rašydamas raidžių, labai svarbu daug žaisti su raidžių siluetų atkartojimu. Tai įvairiausi žaidimai su siūlais, kaladėlėmis, smėliu, kai iš kaladėlių sudėliojamas raidės siluetas.
Trečiasis etapas – raidžių jungimas į skiemenis. Ketvirtasis – skiemenų jungimas į žodžius. Penktasis – viso teksto suvokimas. Su trečiuoju etapu gali atsirasti vaiko prieštaravimai mokytis skaityti. „Pavyzdžiui, mano sūnūs labai anksti išmoko atpažinti raides, vyresnysis skaitė nuo 5–ių metų, o jaunesnysis niekaip nenorėjo skaityti. Atsakymas būdavo: namai – ne mokykla. Ir tik atsitiktinumo dėka radome tinkamą būdą išmokinti skaityti. Katiną Rainių pasisodindavome ant kelių, letenėles uždėdavome ant knygos ir pradėdavome mokytis skaityti. Taip, katino Rainiaus dėka, išmoko skaityti. Suvokdami kartu su vyru, kokią įtaką daro ankstyvasis skaitymas, norėjome, kad mūsų sūnūs išmoktų skaityti dar iki mokyklos. Juk skaitymas praplečia vaiko žodyną, jam lengviau išreikšti savo mintis, tampa protingesnis, taip pat skaitymas stiprina ir atmintį“, – skaitymo privalumus vardijo logopedė.
