Ieva – pradinių klasių mokytoja, tačiau mokykloje nebedirba. Su vyru, taip pat pedagogu – informatiku, ji gyvena kaime ir augina bei namuose ugdo tris savo vaikus: 9 m. Ąžuolą (ketvirtoką), 7 m. Nemunę (pirmokę) ir vienerių Meletą.
Apie tai, kodėl pasirinko savo vaikus mokyti namuose ir kuo toks ugdymas skiriasi nuo mokymosi mokyklose, ji papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Ar visada žinojote, kad vaikams priaugus mokyklinį amžių imsitės juos mokyti namuose? Papasakokite, kodėl taip nusprendėte?
– Tikrai to neplanavau. Net nežinojau, kad yra tokia galimybė. Kaip ir visi vaikai, mano vaikai pradėjo eiti į darželį. Tačiau niekam tai nekėlė džiaugsmo. Vaikai ėjo į darželį, nes taip reikia. Tuo metu aš nervinausi, kad vaikai nuolat serga.
Be to, visada atrodė, kad namuose mes daugiau mokomės ir smagiau leidžiame laiką negu darželyje. Jei būčiau turėjus pasirinkimą pakeisti darželį, gal turėčiau kitokią patirtį. Tikiu, kad yra puikių darželių, bet pas mus tai labiau buvo vaikų priežiūros centras nei ugdymo įstaiga.
Kai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, bėdų tik padaugėjo. Didelis tempas, mokytojos savivaliavimai, tokie kaip kad palikimai po pamokų. Visas gyvenimas pavirto bandymu įtikti mokyklai. Tad natūralu, kad pajutau poreikį ieškoti kažko kito. Keisti mokyklos nebuvo kaip, o tuomet prasidėjęs karantinas suteikė galimybę pajusti, kad mums tinka nuotolinis darbas ir mokymasis, tinka gyvenimas nuolat būnant šeimoje.
Taigi pradėjau ieškoti nuotolinės mokyklos, bet pakliūti ten – ilgos eilės. Taip beieškant pamačiau ir straipsnį apie ugdymą šeimoje. Pradėjome domėtis, greitai radome bendraminčių, kurie suprato mus ir palaikė. Tad jau 3 klasę sūnus pradėjo šeimoje.
– Kaip apskritai vertinate mūsų švietimo sistemą? Gal žvelgdami iš kitos perspektyvos galėtumėte įvardyti didžiausius trūkumus ir net duoti patarimų, ką būtų galima padaryti, kad būtų geriau?
– Blogai. Matyt, jei viskas būtų gerai, tai nebūčiau vaikų ištraukusi iš mokyklos ir pati būčiau mielai dirbusi savo mylimą darbą. Visada svajojau dirbti mokykloje, tačiau paragavusi mokytojo duonos supratau, kad man ji neskani. Mėgstu būti apsupta vaikų, su jais kartu mokytis. Tačiau eilinė sisteminė mokykla man netiko. Nepatiko darbo tempas, tėvų ir administracijos bendravimas.
Tačiau negerai yra ne visur, tikrai yra puikių mokyklų ir nebūtinai tik privačių. Mokykla gera ten, kur mokytojai dirba iš širdies, o ne dėl to, kad taip reikia. Deja, kaime tai tikriausiai misija neįmanoma. Mokytojai dirba, kad pratemptų iki pensijos, o kai jos sulaukia, dirba toliau, nes nėra kam jų pakeisti. Tokiu atveju nereikia tikėtis, kad mokytojai dirbs gerai.
Vaikų mažėja, mokyklos laiko vaikus iš paskutiniųjų, kad tik sudarytų klasių komplektus, dėl ko vaikai gali nesimokyti, daryt ką nori, jų vis tiek niekas neišmes. Tad tiek mokytis chaose, tiek dirbti yra neįmanoma. Ir čia jau ne atlyginimų klausimas.
Iš pradžių labai skeptiška buvau reformoms, bet dabar suprantu, kad jos būtinos. Mokytojams užkrauta labai daug biurokratizmo, kuris eikvoja daug jėgų ir laiko, nebesinori kurti įdomesnių pamokų.
O dar ir tėvai dažnai negerbia mokytojų. Labai sunku išlaikyti motyvaciją dirbant mokytoja, kai žinai, kad ką bedarysi, vis tiek bus blogai. Todėl esu be galo laiminga ir dėkinga radusi bendruomenę, kuri mane palaiko, dėkoja už tai, kad mokau jų vaikus, palaiko ir džiaugiasi tuo, ką darau (dabar Ieva veda nuotolines pamokas ugdymo šeimoje mokiniams – red. past.). Tad tikrai yra tų nuostabių kampelių, kur tampi savimi ir širdis dainuoja, bet reta mokykla tą turi.
– Ar savo vaikus namuose ketinate mokyti tik iki tam tikro amžiaus, ar iki pat mokyklos baigimo? Kas toliau?
– Kol kas tolimų planų nekuriame, tačiau jei reikės, žinome, kad vaikai namuose galės mokytis iki pat mokyklos baigimo. Jei kartais pasikeistų gyvenamoji vieta ar atsirastų poreikis – rastume kitų sprendimų. Tačiau kol kas visiems toks gyvenimas tinka, patinka ir nieko keisti nesinorėtų.
Visi gyvename ir dirbame namuose, būname kartu. Vyras veda paskaitas nuotoliu, aš puikiai sutariu su mūsų dabartine mokykla ir vedu nuotolines pamokas naminukų – taip vadiname ugdymo šeimoje mokinius – pradinukams. Vaikai namuose mokosi, žino savo darbus ir puikiai su viskuo susitvarko.
– Mokymas namuose – vis dar retas dalykas Lietuvoje. Ar turite bendraminčių?
– Tik norėčiau atkreipti dėmesį į sąvokas ir patikslinti – mokymas namuose ir ugdymas šeimoje yra du labai skirtingi dalykai. Mokymą namuose skiria mokykla, jei vaikas patiria didelių sunkumų mokykloje ir negali dalyvauti pamokose, tada mokytojai eina pas vaiką į namus ir jį moko. Tuo metu ugdant šeimoje vaikus moko tėvai.
Mes neturime jokių paskirtų mokytojų. Mes turime tik koordinatorius, kurie stebi vaiko pažangą ir labiau dirba bei moko tėvus, kaip ugdyti vaikus.
O dėl palaikymo – manau, kaip ir kiekvienoje srityje, kai pradedi suktis, atsiranda ir bendraminčių. Tikrai bendruomenė jau didelė, palaikymas labai stiprus. Ir visi naminukai esame labai vieningi. Kiekvienas palikęs sistemą dėl skirtingų priežasčių. Kiekvienas turi savo stiprias šeimos vertybes, kurias nori perteikti savo vaikams. Ir visi priimame vienas kitą tokį, koks jis yra. Esame kartu tam, kad vieni kitiems padėtume ir palaikytume.
– O su kritika ar susiduriate? Jei taip, tai dėl kokių priežasčių?
– Kritikuoja dažniausiai tie, kurie to nesupranta, kurie įpratę gyventi pagal kažkieno primestą sistemą ir neįsivaizduoja kitokio gyvenimo nei nusistovėjusios normos. Baigi mokslus – gauni darbą – kuri šeimą – eini į pensiją… Kritikuoja, bet neturi argumentų į mano pateiktus klausimus. Kodėl vaikas, skaitantis vadovėlį, – tai mokosi, o jei aš vaikus veduosi į biblioteką ar tiesiog nagrinėjame kažkokią temą gyvai – tai jau nebėra mokymasis? Jei mokykla važiuoja į ekskursiją – tai mokosi, jei aš vežuosi vaikus į kelionę – tai jau ne tas…
Ir tokių dviprasmiškų pavyzdžių galima rasti labai daug. Bet turint palaikymą ir patiems žinant, kad viską darome gerai, kritika neberūpi. Daug kur gyvenime susiduriame su kritika, bet ne visada ji teisinga. Tiesiog jei išdrįsti eiti kitu keliu nei visi, jau daug kam atrodo, kad viską darai netinkamai.
– Papasakokite, kaip viskas vyksta. Ar vaikus mokote pagal kokią nors programą, ar „iš savo galvos“? Ar turite vadovėlių, pratybų, el. užduočių?
– Pirmus metus buvo daugiau įtampos, nes viskas dar buvo nauja ir neįsivaizdavom, kaip turi atrodyti tas mokymasis, tad buvo daugiau struktūros, mokėmės pagal vadovėlį. Naudojome internetines platformas, jose vaikai atlikdavo užduotis. Šiemet jau jaučiamės laisviau, daugiau dėmesio skiriame projektinėms veikloms, mažiau sistemos. Mes priklausome nuostabiai mokyklai, kuri mums labai padeda viskuo, kuo tik gali.
Ugdymas šeimoje ir klasėje skiriasi labai stipriai, gal lengviau būtų surašyti panašumus. Jų gal porą ir rastume. Dienos ritmas visai kitoks, nereikia keltis ir pradėti mokytis tiksliai 8 val. Galime mokytis, bet kurioje pasaulio vietoje, tvarkaraštis gali būti derinamas pagal orą, nuotaiką ar buvimo vietą. Neturime nustatytų atostogų ir darbo dienų. Mokomės kasdien, jei norime – atostogaujame. Nėra namų darbų, tiesiog darai tiek, kiek nusistatai, o jei nepavyko įveikti – galima pratęsti kitą dieną.
Nėra mokytojo, kuris būtų geras ar negeras. Esi pats sau mokytojas, turi gaires, kuriomis turi vadovautis, ir savarankiškai planuojiesi pamokas.
Labai daug laiko galime praleisti lauke, kas mūsų šeimai labai svarbu. Juk pildyti pratybas galima ir lauke. O tyrinėti vabzdžius galime ne tik iš vadovėlio – galime jų rasti ir net auginti. Bandome auginti egzotinius drugelius. Turime formikariumą – auginame skruzdėles. Stebime jų gyvenimą, taigi kur kas daugiau patyriminės veiklos palyginti su sausa teorija pamokose. Mokyklos irgi bando įtraukti patyrimines veiklas, bet tai sunku, daug vaikų mokytojai valdyti sunku, pamokos trumpos, programa veja ir neduoda sustoti giliau panagrinėti temos. Taip pat daug mokytojų yra perdegę ir tiesiog nebenori leistis į kažkokius eksperimentus.
– Ar esate kam nors atskaitingi? Kas nors tikrina jūsų vaikų rezultatus ar pan.?
– Taip, priklausome privačiai mokyklai. Per metus du kartus laikome patikrinamuosius testus – taip, kaip yra numatyta įstatymų.
Važiuojame į įvairius renginius, mokykla organizuoja nuostabias muges, kuriose vaikai mokosi finansinio raštingumo, taip pat atskleidžia savo stipriąsias puses. Visi vieni kitus palaiko, šventėse dalyvauja visa šeima, o ne vien mokiniai. Visos veiklos mokyklose yra bendrai su šeima: tėvai, seneliai, tetos, dėdės, kas tik nori, kam tai rūpi, jungiasi ir būna visi kartu.
Mokyklos fėjos – taip mes vadiname savo koordinatores – visada stebi mūsų veiklą, palaiko, paskatina ir pataria. Mes galime rinktis, kaip norime mokytis, bet nuo programos nepabėgsime ir jos paisyti turime.
– O vaikams patiems patinka mokytis namuose? Kas jiems smagiausia, o kas – sunkiausia?
– Iš pradžių buvo sunku įvesti rutiną, nelengva visiems buvo suprasti, ką ir kaip daryti, bet dabar vaikai net galvoti nenori apie standartinę mokyklą. Jie labai laukia susitikimų ir švenčių mokykloje. Bet jaučiasi laisvi ir kasdien atlieka užduotis namuose, tyrinėja, nagrinėja temas visapusiškai. Dabar, kai jau tuo gyvename, sunkumų nebematome.
– Mokykla – ne tik mokslai, tai – ir socializacija. Ar vaikams netrūksta bendramokslių?
– Susidūrę su patyčiomis mokykloje tikrai nebematome gerų dalykų iš klasės bendruomenės. Realybėje bendraujame su įvairaus amžiaus žmonėmis, draugai gali būti ir jaunesni, ir vyresni, bet klasėje turi sutarti būtent su tais vaikais, su kuriais pakliuvai į tą klasę. Nesvarbu, ar patinka jis tau, ar ne, tenka daryti kartu ir projektus, ir kitose veiklose bendrai dalyvauti. Tai nėra natūralu. Gyvenime kiekvienas turime galimybę rinktis sau draugus, partnerius, kolegas.
Socializacijai turime mokyklos susitikimus, kurie vyksta bent kartą per mėnesį, vaikai gali žaisti ir bendrauti su savo bendraminčiais. Jie važiuoja į stovyklas, bendrauja laisvoje aplinkoje su kitais vaikais.
– O ar jūsų vaikai lanko kokius nors būrelius? Jei taip – kokius?
– Lanko tai, ką mėgsta, ir tai, kas mūsų šeimai atrodo svarbu. Nuotoliu jie lanko mentalinės aritmetikos būrelį. Taip pat važiuoja į baseiną. Planuojame tęsti anglų kalbos būrelį, kurį buvome nutraukę dėl atstumo iššūkių.
– Smalsu – ar bent kartais palyginate savo vaikus su bendraamžiais? Ką pastebite?
– Stengiuosi vaikų nelyginti, kiekvienas vaikas individualus. Net ir naminukai visi skirtingi. Bet jei palyginčiau su tuo metu, kai lankė mokyklą, matau, kad dabar mano vaikai yra tikrai laisvesni, nebejaučia kasdienės įtampos, susitvarkė psichologinės problemos. Jie yra labai savarankiški ir moka mokytis patys, jie nelaukia, kol mokytoja pasakys atsakymą, nes mokytojos nėra, jie susiranda atsakymus patys arba ieškome jų visa šeima kartu.
