Apie tai, kaip šiais laikais užauginti čempioną ir kodėl vertėtų tik pasidžiaugti matant, kad auginate vidutinybę, ji plačiau papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Ko gero, daug tėvų svajoja, kad jų vaikai būtų geresni už kitus. Jūsų vertinimu, tai gerai ar blogai? Ir kodėl?
– Tai, kad tėvai svajoja apie tokius dalykus, yra gerai, nes tėvai turėtų norėti, kad jų vaikai būtų patys talentingiausi ir geriausi, blogai tampa tada, kai tėvai peržengia ribą ir pradeda ne svajoti, o galvoti, kad jų vaikai yra geresni už kitus. Toks požiūris ugdo savanaudišką, egocentrišką, neempatišką vaiką. Jau ir šiaip ikimokyklinukai ar pradinukai yra egocentriški, tad, jeigu jie verčia kitus žaisti tik tai, ką jie nori, greitai tėvams gali kilti klausimas, kodėl jų vaikas neturi draugų. O atsakymas paprastas – nes niekas su juo nebenori žaisti, ir tai yra tėvų auklėjimo pasekmė.
Tėvai turėtų mokyti vaiką, kad jis nėra vienintelis pasaulyje, todėl turi matyti ir girdėti kitus bei atsižvelgti į jų poreikius, nes savanaudiški žmonės nėra mylimi, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų.
– Kai kurie tėvai prisipažįsta bijantys, kad jų vaikai užaugs vidutinybėmis, bet gal būti vidutinybe nėra taip jau blogai?
– Visas pasaulis laikosi ant vidutinybių, nes yra tik vienetai tikrai išskirtinių žmonių, todėl labai blogai, kad mes tą žodį vartojame neigiama prasme. Mes visi esame labai skirtingi ir labai unikalūs, bet visi panašiu metu pradedame vaikščioti, kalbėti, net intelekto koeficientas visų yra panašus – taip papuolame į populiacijos viduriuką. O jei viduriukas – esame vidutinybės, nes turbūt 9 iš 10 žmonių yra vidutinybės. Tačiau to bijoti tikrai neverta, nes ir būdamas vidutinybe gali turėti savo unikalių stiprybių, įdomių hobių, rasti profesiją, kuri teikia džiaugsmo.
Turime tai pripažinti ir išmokti tuo džiaugtis, nes iš tiesų ne vidutinybės, o išskirtiniai žmonės susiduria su daug daugiau sunkumų – vidutinybių sukurtas pasaulis jiems tiesiog nėra pritaikytas. Tokiems žmonėms dažnai sunku mokykloje, vėliau – darbe, jie dažnai būna nesuprasti, tad tėvai turėtų džiaugtis, kad jų vaikas yra vidutinybės ir jaučiasi saugiai šiame pasaulyje.
– Ką patartumėte tėvams, kurie nusivylę savo vaiku, retai kada namo parnešančiu dešimtukų ar sužibančiu kitose srityse? Kiek žalos gali padaryti toks tėvų požiūris į vaiką, kai jau nieko gero iš jo nebesitiki?
– Tėvai turėtų būti didžiausi savo vaiko gerbėjai ir, nors reikia vaiko atžvilgiu turėti lūkesčių, kad jis tobulėtų, tėvai pirmiausia savo vaikui turi būti saugus uostas. Visomis prasmėmis – ir emociškai. Net jeigu vaikas gauna patį blogiausią pažymį, tėvai turėtų raminti, kad „šį kartą nepavyko, žiūrime, ką galime padaryti, kad kitą kartą tau pasisektų geriau“. Juk, jeigu vaikas nuolat jaučia tėvų nusivylimą, apie kokią sveiką emocinę aplinką galime kalbėti – ir patys negalėtume gyventi su žmogumi, kuris nuolat mums „transliuotų“ priekaištus.
Mes turime tikėti savo vaiku, tačiau visais būdais jam parodyti, kad nespręsime problemų už jį, nes žinome, kad net pačiose sudėtingiausiose situacijose jis ras išeitį. O mes tuo metu būsime šalia – juk besąlygiško palaikymo galima tikėtis tik iš artimiausių žmonių.
Kai tėvai nuolat parodo, kad jų meilė tarsi priklauso nuo kambario tvarkos ar gauto gero pažymio, tai yra labai kenksminga vaikui, nes jis nesijaučia mylimas tiesiog todėl, kad yra jų vaikas, ir užsiprogramuoja, kad jis gali būti mylimas tik dėl kažko. O tai nėra sveika.
– Ar tėvai, kurie nesvajoja apie kuo perspektyvesnę vaiko ateitį, nepadeda jam, neskatina siekti geresnių rezultatų, yra blogi? Kas apskritai, kabant apie vaikų ateitį, tėvams turėtų būti svarbiausia?
– „Blogas“ ir „geras“ yra labai abstraktūs terminai, nes net toje pačioje šeimoje augę vaikai gali vaikystę prisiminti skirtingai – vienam vieni ar kiti prisiminimai bus tik labai geri, kitam – ne tokie šviesūs. Nors vaikai galbūt buvo pametinukai ir auklėjami vienodai.
Manau, kad normalu matyti savo vaiką tokį, koks jis yra, ir stebėti, į kurią pusę jis linksta – yra labai ambicingų vaikų, tad tėvai gali juos labiau stumtelėti jų tikslo link, o yra vaikų, kurie turi visus būtinus duomenis, bet nenori kažko siekti, pavyzdžiui, turi puikius duomenis gimnastikai, bet visiškai nenori jos lankyti. Papildomo tėvų įsikišimo reiktų tik tada, jeigu vaikas iš tiesų turi neeilinius sportinius duomenis ir treneriai įžvelgia puikų potencialą, tačiau, jeigu vaiko duomenys yra vidutiniškai geri ir jis teoriškai galėtų pasiekti gerų rezultatų nuosekliai treniruodamasis, dėl treniruočių lankymo ar nelankymo vaikas turėtų apsispręsti pats. Lygiai ta pati taisyklė galioja su muzika ar menu.
Prieš vėją nepapūsi, nes visi tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie savo srityje pasiekė kažkokių neįtikėtinų rezultatų, nuo vaikystės turėjo milžinišką vidinę motyvaciją, nes genetikos ir aplinkos poveikio neužtenka. Aš visada tėvams kartoju, kad reikia investuoti tik į tai, ką vaikas geba ir nori daryti – į vaiko genetiką ir jo vidinę motyvaciją. Kitaip tariant, su kokiu užtaisu vaikas atėjo į šį pasaulį ir kokį charakterį bei emocinį intelektą padedamas tėvų jis išsiugdė.
– O kuo dažniausiai išsiskiria vaikai, kurie vėliau gyvenime pasiekia daugiau? Juk, ko gero, ne tik gerais pažymiais? Gal kai kurie tėvai nuvertina kitus savo vaiko gabumus, žiūrėdami tik į nedžiuginančius jo pažymius?
– Vaiko pažymys iš viso nėra rodiklis, jis rodo tik akademinius vaiko gebėjimus ir jo motyvaciją. Juk labai dažnai gyvenime būna taip, kad mokykloje vaikas mokėsi vidutiniškai, bet vėliau jis sukuria sėkmingą startuolį – vienaragį. Jis tiesiog nuo vaikystės buvo kūrybingas ir turėjo antreprenerystės gebėjimų, kurie šių dienų mokykloje nebūtinai yra vertinami ir pastebimi. Būtent todėl aš vaiko ateities „neburčiau“ iš jo pažymių mokykloje, nes jie yra tik viena iš dedamųjų.
Žinoma, jeigu vaikas gerų pažymių sulaukia ne dėl savo išskirtinių protinių gebėjimų, bet nuosekliu mokymusi, tai taip pat yra savotiškas signalas apie jo charakterio bruožus – įprastai atkaklūs ir užsispyrę gyvenime pasiekia daugiau. Žmonės, kurie yra sėkmingi, nepasiduoda po nesėkmės, mokosi iš savo klaidų, yra kūrybingi (ir čia tikrai nekalbu tik apie menus) ir geba bendrauti su kitais žmonėmis – jų komunikacinė kompetencija yra stipri.
Apskritai klaidinga manyti, kad, jeigu vaikas labai gerai mokysis, jam gyvenime labai seksis – nieko panašaus. Jeigu vaikas nemokės bendrauti ir bendradarbiauti su kitais, jis bus mažiau mėgstamas aplinkinių nei tas, kurio emocinis intelektas yra aukštesnis ir socialiniai įgūdžiai geresni. Vaikas yra daug daugiau nei pažymiai, ir to nereikėtų pamiršti.
– Kiek apskritai normalu tikėtis iš vaikų ir juos „spausti“?
– Man atrodo, kad šiais laikais mes vaikus per mažai „spaudžiame“ ta gerąja prasme, pavyzdžiui, vaikas pasako, kad pavargo, o tėvai jam iškart pasiūlo eiti pasiilsėti. Yra normalu, kad būna sunku, nes charakterio tvirtumas, gebėjimas reflektuoti ir įvertinti padarytas klaidas atsiranda tada, kai nėra lengva, kai mes klystame. Jeigu tėvai vaiką nuolat apsaugo nuo klaidų, jis neišgyvena pilno spektro emocijų – to nemalonaus jausmo suklydus, todėl netobulėja.
Pirmas patarimas tėvams būtų nedaryti dalykų už vaiką, kuriuos jis gali padaryti savarankiškai: jeigu vaikas gali susitvarkyti kambarį savarankiškai, tegul susitvarko, jeigu gali sau pasigaminti pusryčius – tegul pasigamina. Ir tai, žinoma, nereiškia, kad niekada negalite jo palepinti – tam yra ypatingos dienos ir savaitgaliai, bet 9 kartus iš 10 vaikas turėtų daryti pats tai, ką sugeba, ir net šiek tiek daugiau. Susidurdama su iššūkiais, jo asmenybė tik augs.
Ir kalbu ne tik apie mokyklą – jau darželyje vaikas turėtų gauti tas užduotis, kurias jis yra pajėgus įveikti, pavyzdžiui, apsiauti batukus. Visiškai normalu, jeigu nepavykus, jis supyks ir šveis batą tolyn per visą koridorių, bet tokiu atveju tėvai turėtų atnešti batą atgal, pasakyti vaikui, kad supranta jo susierzinimą, bet žmonės daiktų susierzinę nemėto, ir parodyti, kaip teisingai batą apauti. Parodyti, bet ne apauti, nes tėvai turi būti vaiko gyvenimo gidais, bet ne dalykų darytojais už jį. Deja, bet šiuolaikiniai tėvai, ar dėl nuolatinio streso, ar dėl laiko trūkumo, labai daug ką padaro už vaiką taip vengdami konflikto ir dėl vaikiško pykčio kylančių sudėtingų situacijų, tačiau taip jie neišnaudoja to vaiko auginimui ir jo auklėjimui.
– Ar matant, kad vaikas vis tik turi talentų, reikia jį kaip nors skatinti, pavyzdžiui, lankyti kuo daugiau būrelių ir papildomai lavinant?
– Tai labai priklauso nuo vaiko, nes yra vaikų, kurie dėl savo sugebėjimų galėtų lankyti daug būrelių, bet jie pavargsta ir dėl to nukenčia mokslo rezultatai – vaikas tampa irzlus, pamokose yra neaktyvus ir atrodo apsnūdęs. Tai aiškiai signalizuoja, kad vaikas yra pavargęs, todėl, atsižvelgus į tai, reikia nuspręsti, kiek vaikas būrelių gali lankyti fiziškai. Kad ir kaip norėtume ugdyti vaiko talentus, mokykla yra privaloma, todėl visa kita turi būti aplipdyta apie mokyklinį ugdymą. Jeigu matome, kad vaikui trūksta laiko tinkamai pasiruošti mokyklos atsiskaitymams, matyt, jam reikėtų lankyti ne tris, bet vieną būrelį, jeigu jis vakare nespėja paruošti namų darbų, reikėtų prioritetu laikyti mokyklą ir kažkurio vakarinio būrelio atsisakyti.
Žinoma galbūt ateityje tai pasikeis, nes vis daugiau apie tai šnekama, tačiau kol kas formaliam ugdymui turi būti teikiamas prioritetas. Tad, jeigu vaikas turi kažkokių talentų, bet yra linkęs labiau pavargti, siūlyčiau pasirinkti vieną jų ir jį ugdyti, o ateityje, jeigu mokykliniai rezultatai nenukenčia, galima su vaiku kalbėti ir apie dar vieno būrelio lankymą.
Tėvai yra suaugę ir turi stebėti, kaip jaučiasi ir ką geba jų vaikas, nes šis dar nemoka adekvačiai įvertinti savo jėgų. Ir atvirkščiai – reikia stebėti, kad vaikas būtų užsiėmęs. Jeigu jis turi daug energijos ir neturi prasmingos veiklos, gali susigalvoti sau ne tokių prasmingų užsiėmimų ir nebūtinai tokių, kurie patinka tėvams. Jeigu vaikas nenustygsta vietoje, iš mokyklos ateina signalų, kad jis pasižymi ne visai tinkamu elgesiu, verta pagalvoti, kaip tą perteklinę energiją „įžeminti“ – pavyzdžiui, užrašant į kažkokį sporto būrelį ar kitą užklasinę veiklą.
– Dar vienas svarbus aspektas – piniginis. Kaip manot, ar vis tik norint užauginti „čempioną“ šiais laikais tam reikia finansinių investicijų? Ar įmanoma tai padaryti ir be jų?
– Priklauso, apie ką kalbame: jeigu vaikas nori lankyti tenisą, golfą ar jodinėjimą – vienos investicijos, jeigu vaikas yra talentingas matematikas – kitos. Yra tik kelios valstybės pasaulyje, kurios užklasinę veiklą vaikams organizuoja nemokamai, tad tėvams Lietuvoje kartais tikrai yra galvos skausmas, kaip padaryti, kad talentingas vaikas galėtų lankyti norimus užsiėmimus. Kartais galima atrasti veiklų, kurios savo esme yra panašios, tačiau būrelių kaina labai skiriasi, todėl siūlyčiau tėvams domėtis, ar jų savivaldybė siūlo kažką panašaus nemokamai ar su nuolaida.
Tikiu, kad tikrai gabų vaiką galima išleisti į pasaulį su tam tikrais „marškinėliais“ nepaisant šeimos finansinės situacijos. Aš labai gerai pamenu kažkada spaudoje aprašytą istoriją, kai vaikinas, kurio mama dirbo per kelis darbus, nes šeimoje buvo sudėtinga finansinė situacija, įstojo į vieną labiausiai prestižinių pasaulio universitetų, kuriame jam buvo paskirta stipendija. Viena pamenu, kaip kalbinamas vaikinas sakė, kad mama visada palaikė jo norą mokytis ir daug siekti, tad be didžiulių finansinių investicijų, tik su gera genetika ir didele vidine motyvacija jis savo tikslą pasiekė. Dalykai tiesiog taip neįvyksta – turi būti 3 teisingos dedamosios: genetika, vidinė vaiko motyvacija ir sveikas tėvų palaikymas, kurį išsiugdyti mums visiems ir linkiu.
