Apie viską išsamiai Delfi Šeimai papasakojo pati gimnazijos direktorė dr. Ruth Reches.
– Papasakokite, prašau, kokia stojimo į jūsų mokyklą tvarka. Ar daug norinčiųjų pas jus mokytis sulaukiate ir ar tas skaičius su metais keičiasi?
– Su metais tas skaičius tikrai nemažėja. Kiekvienais metais mes renkame tik po dvi pirmas klases, o norinčiųjų kasmet sulaukiame apie 200, todėl norint pas mus patekti reikia įdėti pastangų. Vaikus mes priimame pagal savivaldybės nustatytą, bet mūsų mokyklai pritaikytą tvarką, pagal kurią vaikai, turintys žydiškų šaknų, gauna papildomus balus. Mūsų mokykla nepriklauso jokiam atskiram mikrorajonui, esame Vilniaus miesto mokykla.
Žydų tautybės vaikus priimame visus norinčius, tačiau kartais ir jiems tenka pasistengti, kad patektų, mat ne visi po ranka turi kilmę įrodančius dokumentus. Būna, kad praeity žmonės savo tautybę slėpė, tada susiduria su sunkumais randant dokumentus. Vis dėlto tie, kas nori papulti į mokyklą, juos suranda.
Pirmenybę turi ir čia besimokančių vaikų broliai ir seserys, mokytojų vaikai, daugiavaikės šeimos. Žydų tautybės vaikai sudaro apie 70 proc. mokinių, o visos kitos vietos greit užsipildo. Kaip ir stojant į kitas mokyklas, tėvai Vilniaus miesto savivaldybės sistemoje užpildo prašymo formą, prisega reikalingus papildomus dokumentus, tarp jų – ir patvirtinančius kilmę, ir pagal tai mes suskaičiuojame balus bei priimame vaikus į mokyklą.
– Kadangi esate vienintelė žydų mokykla, nesunku suprasti, kodėl čia nori mokytis žydų kilmės vaikai. O dėl ko taip pas jus mokytis veržiasi ir kiti?
– Tėvams svarbus žydų požiūris į ugdymą, tai, kad mokslas yra ypatinga vertybė. Kitas dalykas, kas jiems svarbu, – išskirtinė multikultūrinė aplinka. Tėvai nori, kad jų vaikai užaugtų tolerantiški, priimantys ir pažįstantys kitas kultūras. Žinoma, juos vilioja ir mūsų aukšti ugdymo pasiekimai, tai, kad mūsų mokykla yra šiuolaikiškai įrengta ir labai saugi. Daug kas sako, kad mokykla savo kokybe ir sąlygomis niekuo nesiskiria nuo privačių, tik yra nemokama.
– Tėvai vienas per kitą teiraujasi apie jūsų mokykloje vykstančius pokalbius – neva po jų atsirenkate sau mokinius. Tai tiesa?
– Netiesa, jei gimimo liudijime yra nurodyta žydiška kilmė. Bet mes kviečiame tėvus atvykti į mokyklą susipažinti su ugdymo programa, su mokyklos tradicijomis. Būna, kad tėvai nori pasitarti, pavyzdžiui, ar jų šešiamečiam jau laikas eiti į mokyklą, ar dar ne.
Kiekvienais metais birželio mėnesį mes organizuojame stovyklą būsimiems pirmokams. Stovykloje jie dvi dienas atlieka įvairias užduotis, o juos stebi mokytojai, logopedai, spec. pedagogai ir psichologė. Būna, kad po tų dviejų dienų mes rekomenduojame tėvams dar metus palaukti, nes matome, kad jų vaikas dar nėra pasiruošęs mokyklai. Taip pat pedagogai turi galimybę iš arčiau pažinti vaikus, išsigryninti, kaip geriau juos suskirstyti į klases, atsižvelgiant į lietuvių kalbos mokėjimą, elgesio ypatybes, išskirtinius poreikius.
– Ar būna tokių šeimų, kurios prisiklausiusios gerų atsiliepimų bando laimę pas jus patekti, nors jau iškart galėtumėt pasakyti, kad ši ugdymo įstaiga – ne jiems? Gal būna, kad patys tai supranta tik po kurio laiko pasimokę ir palieka mokyklą?
– Nėra tokių šeimų, kurios nežinotų, kas čia jų laukia. Dar nebuvo nė vieno atvejo, kad šeima būtų apsisprendusi išeiti iš mokyklos dėl kultūrinių ypatybių. Tėvai žino, kad mūsų mokykloje vaikai turės papildomai mokytis hebrajų kalbos, žydų tradicijų, istorijos, kad turės švęsti žydiškas šventes. Mes mokykloje nešvenčiame katalikiškų švenčių, pavyzdžiui, Kalėdų, bet gi nedraudžiame jų švęsti namuose. Mes esame savo valstybės patriotai, todėl, aišku, minime svarbias valstybei datas. Su visu tuo tėvai susipažįsta iš anksto ir, manau, priima apgalvotą sprendimą. Pasirašydami sutartį tėvai įsipareigoja priimti mokyklos kultūrą, taisykles. Manau, kad žmonės, kurie čia ateina, ateina tikslingai.
– Įdomu, kaip jaučiasi ne žydų kilmės vaikai. Ar nėra jokios atskirties, ar lengvai jie pritampa?
– Mokykloje toks klausimas net nekeliamas – ar tu žydas, ar lietuvis, ar rusas, ar romas. Jei anksčiau būdavo bendrų su Izraeliu projektų, kuriuose galėdavo dalyvauti tik žydų tautybės mokiniai, tai šiandien visos veiklos skirtos visiems vaikams.
Pas mus besimokantys lietuvių vaikai galbūt giliau jaučia žydų tautos tragediją, aktyviai dalyvauja Holokausto minėjimuose, važiuoja į Panerius, dainuoja žydų partizanų himną. Jie persisemia visa mūsų kultūra. Aš manau, Lietuvai didžiulė nauda, kad mes užauginame tokius atvirus žmones – be jokių nusistatymų, be antisemitizmo, be ksenofobijos ar pan. Taigi mes kalbame ne apie atskirtį, o apie suartėjimą.
– Tėvus gąsdina, kad gali būti keblumų mokantis hebrajų kalbos, kad jei patys jos nemokės, negalės padėti vaikui atlikti namų darbų. Taigi gal tikrai ir tėvams derėtų kartu mokytis hebrajų?
– Ne, mes tikrai nekeliame sąlygų tėvams mokėti hebrajų kalbą. Be to, namų darbai yra paprasti ir skirti vaikams. Hebrajų kalbos vaikai mokosi nuo pirmos klasės, mes naudojamės Izraelio švietimo ministerijos programomis, kurios yra kompiuterizuotos ir dėl to vaikams patrauklios.
Tačiau norintiems išmokti hebrajų kalbos mokykloje organizuojame kursus visiems suaugusiems. Į juos išties ateina nemažai tėvų. Pastebime, kad dabar viskas, kas susiję su judaizmu, tapo labai populiaru, tad yra žmonių, norinčių tiesiog pažinti hebrajų kalbą. Treti – mokosi Toros, tradicijų, jiems irgi reikalinga hebrajų kalba. Yra žydų, kurie galbūt planuoja išvažiuoti į Izraelį, todėl ir jiems paranku pasimokyti. Kiek žmonių – tiek priežasčių. Džiugu, kad ateina nemažai suaugusių, dabar grupėje yra apie 25 žmones.
– Mokinių turite palyginti nedaug, tad tikriausiai dauguma pažįsta vieni kitus. Ar glaudi visa jūsų bendruomenė?
– Taip, mūsų mokykloje mokosi 520 vaikų, tai nėra didelė mokykla. Čia daug brolių ir seserų. Be to, mokykloje vaikai mokosi nuo pirmos iki 12 klasės, tad jie mūsų akyse užauga. Taip savaime susiklosto, kad visi vienas kitą pažįstame ir glaudžiai bendraujame. Manau, tuo nuo kitų mokyklų mes labiausiai ir skiriamės – savo bendruomeniškumu. Esame bendruomenės mokykla, ir mokiniai, ir mokytojai jaučiasi priklausantys bendruomenei, kurioje vieni kitiems rūpi.
Mokykla yra Lietuvos žydų bendruomenės dalis, tad vaikai po mokyklos dažnai dalyvauja kitose žydiškose veiklose – yra žydų skautai, priklauso žydų klubui „Macabi“.
Mokykla labai stengiasi į ugdymą įtraukti ir tėvus. Juk vaiką auklėjame ir mes, ir tėvai – tad labai svarbu, kad mokyklos ir šeimos vertybės sutaptų, kad eitume viena kryptimi. Mūsų mokytojai juokauja, kad jiems reikia ruošti žymiai daugiau renginių nei kitose mokyklose – vien šabatus (kurių kiekvienas yra labai rimtas spektaklis tam tikra žydiška tema, su visais kostiumais ir scenografija) rengiame kiekvieną penktadienį po du, pradinukams ir vyresniesiems atskirai. Kviečiame renginiuose dalyvauti tėvus, taip jie pamato savo vaikus kitame amplua, o tai, mano nuomone, irgi labai svarbu. Tėvai veda pamokas, kartu su vaikais sportuoja, važiuoja į išvykas ir visaip kitaip įsijungia į mokyklos gyvenimą.
Įdomu ir smagu tai, kad vaikai moko savo tėvus. Kadangi sovietiniais laikais nebuvo galimybės puoselėti žydiškumo, tai dauguma jaunų tėvų apie žydų tradicijas nieko daug ir nežino. Tuo mūsų mokykla ir skiriasi nuo Europos žydų mokyklų, kurių mokiniai namuose su tėvais švenčia šventes, šeimos moka hebrajiškai, žino ir laikosi tradicijų. Mokykloje vaikai savo žinias tik plečia ir tobulina, o mūsiškiai ateina į pirmą klasę nieko nežinodami. Mes juos daug ko išmokome nuo A, ir tada jie žydų tradicijas, kurios šeimose buvo prigesusios arba jau ir visai užgesusios, parneša namo. Labai dažnai ne tėvai vaikams, o vaikai tėvams perteikia žydiškų švenčių prasmę, papročius, išmoko maldų, taisyklių. Taigi mūsų procesas atvirkštinis, bet ir puiku, tai mūsų atgimimas.
Pastaruoju metu su Lietuvos žydų bendruomene pradėjome organizuoti dideles šventes, į kurias kviečiame visus žydus ir žydų draugus, ne tik mokinių tėvus ir senelius. Chanukos šventėje neseniai dalyvavo net 300 žmonių! Norime, kad žydų bendruomenė atgytų, kad joje atsirastų daugiau jaunų žmonių, kad mokinių šeimos natūraliai įsilietų į platesnius vandenis.
– Patvirtinote, kad į mokslą iš tiesų žiūrite labai rimtai, vaikams diegiama, kad tai – didžiulė vertybė. O kaip dėl užklasinių veiklų jūsų mokykloje – gal jos irgi labiausiai orientuotos į papildomą ugdymą? Ar išvis lieka vaikams laisvo laiko nerūpestingai vaikystei, poilsiui?
– Tikriausiai kaip ir kitos mokyklos turime daugybę įvairių būrelių – ir sporto, ir muzikos, ir menų.
Sakoma, kad žydai korepetitorius samdo ne tiems dalykams, kur vaikas atsilieka, o ten, kur jis pirmauja. Pagal žydų tradicijas, pastebėjus akivaizdžias vaiko stipriąsias puses, būtent jos ir stiprinamos labiausiai. Dėl to turime gabių vaikų programą. Jau trečioje klasėje atliekami intelekto testai ir atrenkama grupelė vaikų, turinčių aukštesnius gebėjimus. Šie vaikai po pamokų papildomai mokosi įvairių dalykų – filosofijos, astronomijos, žurnalistikos ir kt.
Bendradarbiaujame ir su Izraelio „Ron Vardi“ gabių vaikų centru, todėl nuo 8–9 klasės mūsų vaikai turi galimybę nuotoliu mokytis papildomų dalykų. Šiemet kartu su bendraamžiais iš Izraelio jie mokosi debatų. Stengiamės, kad gabūs vaikai nepasimestų, siūlome išmėginti daugybę dalykų, kad jie išsigrynintų savo stipriąsias puses ir ateityje lengviau priimtų sprendimus, kokią pasirinkti profesiją.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazija yra pasirašiusi sutartis su įvairiausiais universitetais, laboratorijomis, kur vaikai gali atlikti praktikas. Pavyzdžiui, moksleiviai, galvojantys apie medicinos, biologijos ar chemijos studijas, vasarą turi galimybę padirbėti vaistus gaminančiame centre „Biotechpharma“. Vienas mūsų mokytojas dėsto filosofiją VDU, kitas – informacines technologijas VGTU, tad pasikviečia vaikus į savo universitetus. Dažnai lankomės ISM, vaikai dalyvauja paskaitose, susidaro nuomonę apie studijų kryptis. Nuoširdžiai stengiamės juos tiesiog užversti informacija apie studijas, girdėjau vaikus net skundžiantis, kad „informaciją mums kiša iš visų pusių“, bet ir gerai – svarbiausia, kad jie ja pasinaudotų.
Ir ne, nemanau, kad vaikams didelė vertybė tuščiai trintis lauke. Ne visada vaikai vertina ir supranta tai, ką į juos sudedi. Svarbu nepasiduoti ir dėti toliau. Normalu, kad vaikams atrodo smagiau su draugais nueiti į diskoteką ar tiesiog nieko neveikti, lovoje apsikabinus telefoną. Nieko tokio, ateityje gautos žinios vis tiek bus panaudotos. Aš esu už tai, kad vaikai neturėtų daug laisvo laiko, kadangi jie jį išnaudoja neefektyviai. Geriau raginti lankyti ir sportą, ir dailę, ir muziką – tam, kad užaugtų išsilavinęs žmogus. Patikėkite, vaikystė niekur nepabėgs, o jai pasibaigus juk reiks nugyventi visą gyvenimą.
Šolomo Aleichemo ORT gimnazija dalyvauja portalo Delfi drauge su partneriais organizuojamame konkurse „Klasių kovos“. Jame mokiniai iš visos Lietuvos gali parodyti savo kūrybiškumą, juo varžytis tarpusavyje ir net būti apdovanoti prizais. Visą informaciją rasite svetainėje www.klasiukovos.lt.
