„Dabar pagrindinis laimėjimas tas, kad motyvacija kyla ne iš nurodymų ir liepimo kažką daryti, ne iš baimės, o iš asmeninio noro. Nenoriu absoliutinti ir sakyti, kad tokių mokinių – dauguma, tačiau jų skaičius auga. Tokių, kurie išlaiko vidinę motyvaciją, supranta mokymosi prasmę ir siekia savo tikslų gyvenime, o ne primestų iš šalies“, – dalindamasis pastebėjimais pasidžiaugė jis.
Apie tai, kas labiausiai motyvuoja šiuolaikinius vaikus, ir kokias klaidas norėdami paskatinti dažniausiai daro tėvai, N. Pačėsa papasakojo Delfi Šeimai.
– Ar nesuklysiu pasakydama, kad anksčiau su motyvacija mokytis būdavo paprasčiau – vaikai suprasdavo, kad kuo geriau mokysies – tuo, tikėtina, užaugęs geriau gyvensi. Šiuolaikiniai vaikai mato daug tam prieštaraujančių pavyzdžių, juk atrodo, geriausiai gyvena tie, kurie tiesiog sugeba patraukti dėmesį kad ir išvaizda, o tam mokslų nereikia. Ar yra čia tiesos? O gal pasakysite, kad dabartiniai vaikai kaip niekad anksčiau – net labai motyvuoti? Kas tada juos motyvuoja mokytis?
– Visais laikais buvo ir yra mokinių, kurie mokydamiesi deda daug pastangų, ir tokių, kurie mažiau. Manau, laikui bėgant iš esmės pasikeitė motyvacijos šaltiniai. Galbūt galima teigti, kad grandinėlė „jei gerai mokysiuos – daug pasieksiu gyvenime“ anksčiau buvo tvirtesnė, bet ji buvo stipriai praturtinta baimės prieskoniu. Anksčiau švietimo sistema buvo paremta galia – taikyta didžiulė netolerancija blogam pažymiui – neigiamas mokytojų, tėvų, aplinkinių požiūris darė didžiulį spaudimą mokytis gerai. Taip pat labiau veikdavo gąsdinimas testais, egzaminais. To nevadinčiau įtaka motyvacijai, labiau – įtaka mokinio pastangoms.
Dabar mokiniai kur kas dažniau visur ieško prasmės. Jeigu informacija jiems neatrodo prasminga, pateikiama neįdomiai, sunkiai pritaikoma gyvenime, jie ją atmeta. Todėl mokytojui reikia kur kas daugiau pastangų parodyti, kad ši informacija – prasminga ir praktiška.
Taip, mokiniai šiuo metu mato kur kas daugiau karjeros galimybių, kurios nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gerai mokaisi mokykloje. Tai kelia abejonių dėl pastangų gauti tik geriausius pažymius, o vėliau – stojimo į aukštąsias mokyklas. Prie to prisideda ir šeima. Vis daugiau šeimų pačios kuria ir valdo verslus, vaikai yra geriau aprūpinti, todėl mažėja spaudimas stengtis ir siekti geresnio gyvenimo.
Jeigu mokiniai mato prasmę ir jiems įdomu mokytis tam tikrų dalykų, motyvacija išlieka labai stipri. Lietuvoje turime daug aktyvių ir pilietiškų mokinių, kurie dalyvauja visuomeniniame gyvenime, rūpinasi tvarumu, ekologija, vyksta į robotikos ir debatų čempionatus.
– Tėvai skundžiasi, kad, jei vaikas jokio noro mokytis neturi, tai neįmanoma to įdiegti nei gražiuoju, nei piktuoju. Ką daryti, kaip tėvai galėtų padėti savo vaikui?
– Šiais laikais sukelti norą mokytis piktuoju tikrai sunku, nes kyla didesnis vaiko pasipriešinimas. Pirma patarčiau su savo vaiku daug kalbėtis apie tai, ko jis nori, kas jam įdomu ir kaip jis įsivaizduoja save ateityje. Kuo daugiau pasakoti apie jį dominančius dalykus, pavyzdžiui, jeigu jis nori būti nuomonės formuotoju, kuris gražiai gyvena, daug keliauja ir save fotografuoja, reikėtų papasakoti, kad šis užsiėmimas taip pat reikalauja daug pastangų ir darbo. Jeigu įmanoma, pateikti pavyzdžių ar duoti pačiam pamėginti tokią veiklą.
Svarbu, kad vaikas suprastų, jog sėkmė neateina per dieną ar dvi ir jeigu tai būtų taip lengva, nuomonės formuotojais taptų visi. Taip nėra ir būtų gerai paaiškinti vaikui, kodėl. Nėra srities, kurią pasirinkus rezultatą gautume be pastangų. Išsiaiškinus šiuos dalykus, atsiranda prasmė vaiko pasirinktame kelyje ir pastangoms, kurias deda, kad tai pasiektų.
Labai svarbu vaiko horizontą stumtelėti į priekį – neužtenka kalbėti apie konkretų dalyką, kuris nesiseka, ar gautą prastą pažymį, nes tai neduoda norimų rezultatų. Svarbiausia kalbėti apie tai, kokią įtaką jo šiandienos veiksmai turės ateičiai, norams, pasirinkimams ir likusiam gyvenimui.
Kartais pridaroma klaidų bandant vaikus kontroliuoti ir liepti daryti būtent taip, kaip tėvams atrodo teisinga, nes tada atmetimo reakcija – žymiai didesnė. O parodant, kad tėvai supranta vaiko norus ir siekius, į juos įsijaučia, bando su juo kartu ieškoti galimybių, pavyksta išlaikyti ir motyvaciją. Žinoma, kalbėtis reikėtų nuolat, nepakanka vieno ar dviejų pokalbių.
– O kiek įtakos vaiko motyvacijai mokytis turi mokytojas ir konkurencinė aplinka klasėje?
– Konkurencinė aplinka labiau veikdavo anksčiau, nes būdavo stimuliuojama įvairiais būdais, net pasitelkiant smerkimą tų, kuriems nesiseka. Dabar visuomenė formuojama bendradarbiavimo principu, siekiant pilietiškumo, supratimo, atjautos, labiau stimuliuojant individualumą ir švenčiant skirtingus gebėjimus. Tai reiškia, kad ir klasėje konkurenciniai aspektai veikia vis mažiau. Mokytojai, kurie remiasi konkurencija, daro didelę klaidą.
Vis ryškesniu aspektu mokytojo darbe tampa jo asmeninis pavyzdys. Tai reiškia – jo karjeros, veiklos prasmės matymas, aistra mokyti ir apskritai – kiek jam rūpi mokiniai, jų pasiekimai ir savijauta. Visa tai yra mokinių motyvaciją lemiantys veiksniai. O jei mokytojas koncentruojasi tik į kritiką ir geriausius rezultatus, dirba reikliai, jis mažiau motyvuoja mokinius.
– Būna, kad vaikų motyvacija staiga pasikeičia – ilgą laiką pirmūnais buvę mokiniai staiga nebesidomi mokslais, nebedaro namų darbų ir pan., kiti kaip tik – netikėtai iš „galinio suolo“ persėda į pirmą. Kelintose klasėse taip dažniausiai nutinka ir dėl kokių priežasčių?
– Ryškiausias pokytis prasideda įsibėgėjant paauglystei. Dažnai tėvai nustemba, kad ankstesnėse klasėse vaikas mokėsi labai gerai, o, pavyzdžiui, šeštoje klasėje jam pradeda labiau rūpėti pramogos, ne mokslai.
To priežasčių gali būti įvairių. Jeigu pradinėse klasėse mokinį supo į rezultato pasiekimą orientuota aplinka, perteklinė kontrolė, tai maištas paauglystėje bus stipresnis. Taip nutikus reikėtų aiškintis, kodėl mokytis tapo sudėtingiau ir kokių naujų interesų atsirado. Tuomet nereikėtų orientuotis tik į griežtesnę kontrolę ir ribojimus, tačiau kalbėtis apie iššūkius ir vaiko asmeninę atsakomybę.
Dažniausiai motyvacija grįžta paauglystei einant į pabaigą. Savo veikloje pastebime, kad paauglystės metu dažnas mokinys patiria motyvacijos problemų, susiduria su identiteto paieškų iššūkiais, nori pritapti, būti daugumos dalimi. Sąmoningas mokymasis sugrįžta, kai susiklosto tinkamos fiziologinės ir socialinės sąlygos – artėjant gimnaziniam amžiui, maždaug aštuntoje klasėje. Šis ciklas nuolat kartojasi. Jeigu paauglystės metu išlaikomas kontaktas su mokiniu, ieškoma išeičių, net tada, kai paieškos atrodo nevaisingos, visi buvę pokalbiai, patarimai, mąstymo provokavimo seansai nepraeina be teigiamų pasekmių. Vaikas tą informaciją įsisavina ir ji vėliau tampa papildomu motyvacijos šaltiniu mokantis.
– Gal pasidalintumėte praktiškais patarimais ar gudrybėmis, kaip paskatinti savo vaiko motyvaciją, ir išskirtumėte, kokie būdai netinkami? Pavyzdžiui, kaip vertinate pasakymą „daryk kaip nori – nesimokysi, galėsi gatves šluot“ arba piniginį atlygį už gerus pažymius?
– Tokias tėvų kalbas vertinu neigiamai. Ši motyvacija ilgoje perspektyvoje neveikia, negalima vaiko, kuris dabartinių savo veiksmų negeba susieti su tolima perspektyva, bandyti motyvuoti tokiais pasakymais. Lygiai taip pat – eiti primityviausiu keliu ir mokėti už pažymį, kuris nėra mokymosi esmė. Toks tėvų elgesys gali suformuoti klaidingus vaiko pasirinkimus vėliau gyvenime. Taip motyvuojami žmonės, klaidingai supranta santykių prasmę ir nedaro nieko, jei nemato asmeninės naudos.
Mokinio ir tėvų tikslas turėtų būti mokomų dalykų supratimas, savęs suvokimas, gebėjimų, kompetencijų ugdymas.
Visos Lietuvos mokyklas kviečiame dalyvauti portalo Delfi drauge su partneriais organizuojamame konkurse „Klasių kovos“. Jame mokiniai gali parodyti savo kūrybiškumą, juo varžytis tarpusavyje ir net būti apdovanoti prizais. Visą informaciją rasite svetainėje www.klasiukovos.lt.
