„Nusipirkau nenaują traktoriuką žolei pjauti. Labai nevykusiai. Jį tik sutaiso, vėl sugenda. Dabar vėl neveikia, bet nieko tokio. Miežiškiai yra Bermudų trikampis gerąja prasme. Man čia gyventi fantastiškai gera“, – džiaugiasi Utenoje užaugusi, tikra miestiete buvusi, bet antrą vasarą naujuose namuose Miežiškiuose skaičiuojanti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Jolita Skukauskaitė.
Kaime įsikūrusios menininkės, buvusios miestietės, vienbalsiai tvirtina dar nė karto nepasigailėjusios tokio sprendimo, nors žiemą tenka ir autobusais pavažinėti, ir keletą kilometrų iki namų per pusnis parklampoti.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Aktorė J. Skukauskaitė tiesiog mėgaujasi namais Miežiškiuose. Nors, anot šeimininkės, sovietinės statybos trijų kambarių namukas šaukiasi remonto, viename kambaryje grindys net linguoja, tačiau sodyboje amsi šuniukas, po kiemą laksto du kačiukai, šmirinėja ežiai ir šliaužioja žalčiai.
„Mes čia su dukra jaučiamės suradusios savo vietą. Kai ji pasileidžia kieme per pievą, čiumpu telefoną, puolu filmuoti ir siunčiu mamai: pasižiūrėk, kaip mums gera“, – šypsosi J. Skukauskaitė.
Aktorė gimusi ir užaugusi Utenoje. Ten ir dabar gyvena mama.
Atvykusi dirbti į Panevėžį, aktorė Panevėžio priemiesčiuose nuomojosi būstą, kol atsiradus galimybei nusipirkti namą, kaip pati sako, kai dėjo, tai jau dėjo į kaimą. Jai nepažinotuose Miežiškiuose pirmą kartą apsilankė nuvažiavusi apžiūrėti parduodamo namuko. Ir sodybą bei miestelį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
„Namas nedidukas, nelabai sutvarkytas, bet turbūt jame gyvenusios senutės aura darė jį labai jaukų, šiltą. Pagalvojau, žmonės važinėja į darbus dešimtis kilometrų, o čia iki miesto vos 15. Bandžiau neviršydama greičio nuvažiuoti iki dukrelės darželio miesto centre, užtrukau 13 minučių“, – pasakoja J. Skukauskaitė.
Karantinas virto atostogomis
Pirkinys nebuvo spontaniškas. Aktorė daug svarsčiusi, rinktis butą mieste ar ieškoti sodybos kaime, ir su dukrele tarėsi. Šios atsakymas buvo vienareikšmis: namas!
Jolita svarsto, kad tam pastūmėjo ir pandemija. „Kai per karantiną buvome uždaryti, kas gyveno butuose, jautėsi kaip kalėjime. Mes tuo metu nuomojomės būstą Paliūniškyje. Mums pandemijos pradžia buvo gražios atostogos: turėjome didžiulį kiemą, upę prie pat, galėjome vaikščioti su šunimis“, – pamena J. Skukauskaitė.
Menininkė pasakoja namų ieškojusi aplink Panevėžį, ne toliau nei 20 kilometrų už miesto, kad būtų atvestos komunikacijos ir važinėtų autobusai. Vėliau teko įsitikinti, kokia išties svarbi pastaroji sąlyga, mat sugedus automobiliui teko į miestą pavažinėti viešuoju transportu.
Bermudų trikampyje
Miežiškiuose J. Skukauskaitė pasakoja atradusi ne tik namus, bet ir neįtikėtinus kaimynus.
„Miežiškiai yra Bermudų trikampis gerąja prasme. Čia žmonės taip padeda vieni kitiems, taip rūpinasi vieni kitais! Pirmais metais kaimynai man nupjovė žolę, reikia tvorą tverti – kaimynai susiorganizavo, reikėjo medį nupjauti, savo sūnų abiturientą atsiuntė kelmų išrauti. Negaliu atsistebėti tokiu gerumu. Mes dviese su dukrele, bet aplinkui tokie žmonės, kad galime jaustis drąsios“, – be galo miežiškėnams dėkinga Jolita.
Ji šypsosi jau ir ūkininkauti pradedanti. Kolegė užaugino du arbūzų daigus, mama – keturis pomidorus – beliko sodinti. Kol kas tiek daržui ir užtenka. Bet kaimynai ir mama jau kėsinasi, kad rudeniop jos kieme ir braškių lysvė atsiras.
Kolegos traukia per dantį
O pati gražiausia gėlė, juokiasi aktorė, jai yra nupjauta veja. Užtat ir nenaują traktoriuką žolei pjauti nusipirko. Tik bėda, kad pirkinys pasirodė nelabai vykęs – vos sutaiso, vėl sugenda.
„Jau ir kolegos mane per dantį traukia, ypač Albinas Kėleris. Specialiai jam nusifilmavau, kaip tuo traktoriuku važiuoju iš remonto. Dabar jis ir vėl neveikia, bet nieko tokio. Turiu žoliapjovę, su ja galima per dvi dienas kiemą nusipjauti“, – problemos nemato J. Skukauskaitė.
Aktorei norisi, kad sodyba būtų jauki ir jiedviem su dukrele, ir atvažiuojantiems jų aplankyti. Dabar menininkė rezga, ką įdomaus nuveikti su gražuoliais akmenimis, rastais sodyboje po krūmais.
Tikra miestiete buvusi J. Skukauskaitė sako jokiais būdais nenorėtų grįžti į miestą.
„Miežiškiuose mes tokios patenkintos. Čia fantastiškai gera“, – tvirtina Jolita su dukrele Morta.
Liko meilė kaimui
Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė vaikystę praleido kaime. Nors pradėjus lankyti mokyklą šeima persikraustė į Kupiškį, Vita visam gyvenimui išsaugojo meilę kaimui.
„Studijų periodas Vilniuje man buvo labai sudėtingas: per daug triukšmo, per daug žmonių, per didelis greitis. Širdyje esu kaimietė“, – pasakoja V. Šiaučiūnaitė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete 2002-aisiais baigusi vaidybą, tais pačiais metais atvyko dirbti į J. Miltinio dramos teatrą. „Keletą metų gyvenome Panevėžyje bute, bet pasitaikius progai mauti į kaimą, tą ir padarėme neatsigręždami“, – sako Vita.
Jaunai šeimai norėjosi ramybės, būti nuo nieko nepriklausomiems. Visgi, pasak menininkės, gyvenant bute esi priverstas derintis prie kaimynų, galvoti, kada skalbti, kada ką veikti, kad kitiems netrukdytum. Todėl į pasaulį besibeldžiant antrajai atžalai, tėvai nusprendė kraustytis į kaimą, kad vaikai augtų ant žolės ir savame kieme.
Žemės terapija
Šeima įsikūrė maždaug už 14-os kilometrų nuo miesto, kaime, kuriame dvi trobos. „Su kaimynu susimojuoti nelabai galime – skiria 800 metrų. Gyventi vienkiemyje didžiulė laimė, nes niekam neįdomu, nei ką tu darai, nei kaip darai. Gal tik žiemą šiek tiek kebliau. Jei pasitaiko daugiau sniego, tenka, palikus automobilį prie vieškelio, kokius keturis kilometrus kulniuoti namučio“, – pasakoja V. Šiaučiūnaitė.
Aktorei įstrigo, kai jos dėstytoja, dabar amžiną atilsį Algė Savickaitė, paklaususi, kur įsikūrė jos buvusi studentė, ir išgirdusi, kaip šioji skaičiuoja kilometrus nuo miesto, tarė: tu man ne kilometrais pasakok, o kiek užtrunki iš namų nuvažiuoti į darbą. Kai išgirdo, kad 15–20 minučių, priklausomai, prie kokio šviesoforo Vita pataiko įvažiavusi į miestą, dėstytoja sušuko: o Dieve, tai čia beveik centras!
Atsikrausčius teko ir stogą keisti, ir gana pliką aplinką tvarkyti. Dabar sodyboje siūbuoja pušys, eglės, veši dekoratyviniai krūmai.
Trobelei dar reikia remonto, bet V. Šiaučiūnaitė su vyru juokiasi, kad iki pensijos dar spės namus sutvarkyti. „Einame dabar ir džiaugiamės: va, jau augalėliai paaugo, vėjas taip nebepučia. Kol jų nebuvo, taip traukdavo, kad atvažiavę draugai juokdavosi, jog gyvename vėtrų kalne“, – atsikrausčiusi į vienkiemį nė karto nepasigailėjo Vita.
Po kiemą laigo dvi kalaitės, tingiai rąžosi keturios katės ir kudakuoja pulkas vištų.
Darže lapoja bulvės, auga morkytės, o suleisti rankas į žemę Vitai yra didžiulė terapija.
„Teatre kolegos juokiasi, kad jei man užeis depresija, vys į lauką, jog prisiliesčiau prie žemės, o jei bus žiema, vazonų pristatys. Bet gyvenant kaime nelabai yra laiko depresuoti, čia darbas darbą veja“, – šypsosi V. Šiaučiūnaitė.
Net kai aktorė sau pasakanti, kad šiandien nieko nedirbs, taip niekada nenutinka: tą reikia palaistyti, aną pagenėti. „Keletą valandų galiu su knyga pabūti, o paskui darbai man galvoje šauktuką padeda ir pirmyn“, – sako menininkė.
Klausytis spragsinčių malkų
Atokios sodybos kieme šlama senas kaštonas. Kiek jam metų, niekas neįsivaizduoja. Atvažiavęs sodybos buvusių savininkų anūkas pasakojo dar savo vaikystėje prisimenantis tą kaštoną tokio paties dydžio. Po šiuo kaštonu – šeimos vasaros vakarienių stalas.
O žiemą kaip terapija veikia krosnyje, anot Vitos, liažonkoje, kaip vadina kupiškėnai, ugnies laižomų malkų spragsėjimas. „Koks malonumas, kai už lango audra, žinoti, kad niekur nereikės važiuoti, ir klausytis, kaip malkelės spragsi“, – pasakoja jau 16-iolika metų to spragsėjimo besiklausanti aktorė.
Po langais – stirnos ir gervės
„Jau išskynėme juoduosius serbentus, šiandien avietes planuoju skinti, braškių šįmet labai nedaug teko, nes ankstyvą pavasarį stirnos labai lapus nuėdė. Jos ateina beveik po pačiais langais, kaip ir gervės. Penktą ryto pašoki iš lovos ir nesupranti, kas vyksta, nes gervės klykia suskridusios vos 10 metrų nuo trobos“, – už maždaug poros kilometrų nuo miško stūksančio vienkiemio kasdienybę piešia V. Šiaučiūnaitė.
Važiuodami namo šeimininkai pakeliui skaičiuoja stirnaites: tai dvylika, ten keturios, o čia vieniša vaikšto. Šįmet jų sodyboje perėjo ir tebegyvena mažųjų apuokų šeima. Mažiukai jau skraido. Vos sutemus kieme pasigirsta jų pypsėjimas ir taip – iki pat ryto. „Anksčiau buvo ir šikšnosparnių, bet šįmet nebematyti. Gal jie su apuokais turi susitarimą, kad vieni arba kiti mūsų sodyboje apsistoja“, – įnamius stebi Vita.
Gyventi vienkiemyje reiškia visada būti gamtoje. „Kai manęs klausia, ar tu nevažiuosi kur nors į gamtą, atsakau: aš visada esu gamtoje. Atsibundu ryte – ir jau gamtoje. Man nėra jokio poreikio kur nors dar važiuoti“, – rami V. Šiaučiūnaitė.
