Pozityvumu trykštanti jauna moteris prisipažįsta, kad jos darbas nėra lengvas, tačiau į jokį kitą jo nekeistų. „Baigusi psichologijos studijas, save mačiau tik mokykloje. Kodėl? Viskas paprasta – dirbdamas su vaikais visada būsi jaunas, nes esi priverstas viskuo domėtis, eiti koja kojon su naujovėmis, kitaip atsiliksi, būsi nurašytas. O dirbti šioje įstaigoje – išvis gyvenimo dovana, padėjusi man pažinti tikrąsias vertybes, džiaugtis net ir mažiausiais pasiekimais, vertinti smulkmenas“, – šypsosi jau dešimtąjį rudenį Specialiojo ugdymo centre pasitikusi plungiškė.
Ryšys gydo
Specialiojo ugdymo centras Gintarei – pirmoji darbovietė, į kurią baigusi psichologijos studijas Klaipėdoje ji įžengė kupina didžiulių lūkesčių, tačiau netruko suprasti, jog darbas tokioje įstaigoje, kurią lanko ypatingi vaikai, nėra toks, kokį įsivaizdavo. Net pats suvokimas apie psichologo profesiją pasikeitė.
„Ne to tikėjausi. Universiteto duris užveri susikūręs psichologo darbo paveikslą – ateini į kabinetą, atsisėdi, kalbiesi. Viskas taip, kaip esame įpratę matyti filmuose. Bet darbas su vaikais tikrai nėra toks. Pradėjusi dirbti pamačiau, kad man niekas – jokie išmokti metodai, technikos – neveikia, nes visų pirma čia – kitokie vaikai. Jiems reikalingas ypatingas dėmesys. Apskritai darbas su vaikais yra labai kūrybiškas, turi ieškoti būdų, kaip prie jų prieiti. Gali būti baigęs įvairiausius mokslus, mokėti daugybę technikų, metodų, bet pagrindinis dalykas – tai ryšys ir santykis. Jei tau pavyko jį užmegzti, tada turi raktą į vaiko širdį. Jei nepavyko, gali turėti brangiausių priemonių, išmaniųjų technologijų – niekas negelbės“, – apie pasikeitusį požiūrį į psichologo specialybę kalbėjo G. Vičienė.
Specialistė mano, kad jai pavyksta susikurti gražų ryšį su vaikais. Iki šiol per gimtadienį sulaukia sveikinimų iš buvusių įstaigos mokinių, žinučių, kuriose jie padėkoja. Dėl to moteris žino einanti teisingu keliu.
Svarbus tėvų vaidmuo
Centro bei iš kitų įstaigų atvykstantiems vaikams pagalbą teikia ne tik Gintarė. Įstaigoje, be pedagogų, dirba visa komanda kitų specialistų – psichologas, ergoterapeutas, logopedas, kineziterapeutas. Plungiškė, kuri nuo 2018-ųjų – dar ir Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėja, aiškino, jog dirbama ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais bei pedagogais.
Anot jos, ypač svarbu šviesti tėvelius. Juk vaikai namuose praleidžia daugiausia laiko, todėl labai svarbu, kad tiek mama, tiek tėtis žinotų, kaip elgtis su ypatinga savo atžala.
„Dažniausiai tėvai kažkokioje medicinos įstaigoje išgirsta diagnozę ir yra tiesiog paliekami. Tai mano, kaip psichologės, tikslas ir yra šviesti, kaip su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais elgtis, gyventi, kaip jiems padėti, kaip bendrauti. Vieni tėvai labai domisi viskuo, stengiasi patys įsitraukti į visus procesus, o kiti ateina, atiduoda vaiką, tikėdamiesi, kad čia mes jį, tarsi sugedusį daiktą, sutaisysime“, – patirtimi dalijosi psichologė.
Pasak jos, labai svarbu, kad tėveliai bendradarbiautų su įstaiga, dėl to ji sudaranti galimybes jiems dalyvauti jos vedamuose užsiėmimuose, filmuojanti veiklas, kad tik tėvai vienokiu ar kitokiu būdu įsitrauktų į procesą.
Sunkiausia, specialistės žodžiais, kai tėvai neigia vaiko sunkumus arba išgirdę autizmo diagnozę, įsikala sau į galvą, kad jų vaikas turi būti kažkokioje srityje genijus. Bet taip esą būna toli gražu ne visais atvejais, nes neretai šalia autizmo eina dar ir kita diagnozė.
Psichologės teigimu, labai svarbu kuo anksčiau susitaikyti su diagnoze. Tačiau iki to, kaip ir mirties atveju, reikia pereiti kitus etapus – neigimą, pyktį, depresiją. Ir tada ateina susitaikymas ir noras kuo greičiau padėti vaikui.
Plungiškė sukauptomis žiniomis dalijasi ir su pedagogais, kuriems tenka dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Gintarė veda mokymus ir darželių, ir mokyklų bendruomenėms.
Motyvuoja ne atlyginimas, o rezultatas
Paklausta, kas sunkiausia jos darbe, plungiškė prisiminė darbo pradžią ir ištikusį šoką supratus, jog ne visos jos žinios tinka. Lūkesčius teko susimažinti iki minimumo, kitu atveju grėsė perdegimas.
„Kai išmokau tikėtis mažiausio, džiaugtis kiekviena smulkmena: kad vaikas tiesiog pravėrė tavo kabineto duris, kad koridoriuje sutikęs sušunka: „Labas, Gintare!“, kad pribėgęs apsikabina, tada atėjo pasitenkinimas darbu. Juk ne atlyginimas motyvuoja, o rezultatas. Šitoje įstaigoje išmokau džiaugtis mažais dalykais, žiūrėti į gyvenimą kitaip. Supratau, kad svarbu vaiką ne olimpiadai ar konkursui paruošti, o išmokyti jį daug svarbesnių dalykų: kalbėti, tvarkytis su emocijomis, nerimu, susigrąžinti savivertę“, – pasakojo specialistė, prisipažinusi, kad visa tai suvokti pavyko ne iš karto.
Psichologė neslėpė, kad ir dabar būna sunkių akimirkų, kuomet norisi viską mesti, bet esą pakanka išeiti į koridorių, pabūti tarp vaikų, pamatyti jų spindinčias akis, ir viskas vėl stoja į vėžes.
„Vaikų nuoširdumas nuginkluoja. Čia vaikai itin nuoširdūs. Jei tau pasako, kad tu negražiai atrodai ar negražiai apsirengęs, tai tu žinai, kad iš tikrųjų atrodai prastai. Mūsų vaikai nemoka nutylėti, jie sako taip, kaip jiems atrodo, kaip mato, jie nemoka į akis šypsotis, o viduje pykti. Tai kai pritrūkstu motyvacijos, einu tiesiog pabūti su vaikais, kurių dėka aš pasikraunu“, – pasakojo Gintarė.
Nusiraminimą randa sode
Plungiškė sakė suprantanti, kad jos pagalba turi pasiekti ne tik vaikus, bet ir mokytojus, nors atrasti pusiausvyrą tarp vaikų ir pedagogų esą nėra lengva. Būna, kad mokytojas nori ištraukti, ką vaikas per užsiėmimus paatviravo, o ji to atskleisti negali, nes tada praras vaikų pasitikėjimą.
„Man svarbu neprarasti pasitikėjimo, nes aš esu vaikams ir dėl vaikų, mano siekis – jiems padėti, – kalbėjo psichologė, pasak kurios, kartais, kad darželinukas ar mokinys pasijustų geriau, pakanka su juo pasikalbėti prie puodelio arbatos arba tiesiog drauge patylėti. – Tačiau būna ir kritinių situacijų, kai nežinai, ką daryti. Vaiką ištinka stiprus priepuolis, jis draskosi, o tau pačiai rankos, kojos dreba, bet stengiesi neišsiduoti ir kažkaip viską suvaldyti.“
Ir Gintarei tai sekasi, jos atsidavimą darbui įvertina ir centro mokiniai. Psichologė iki šiol susijaudina prisiminusi vieno mokinio dovaną – du piešinius, kurių viename buvo nupiešti juodi, tarsi velnio, sparnai, kitame – balti angelo sparnai. Mokinys paaiškino, kad balti sparnai priklauso jai, o juodi – jam. Specialistę tai palietė iki širdies gelmių.
Darbas su vaikais, ypač tokioje įstaigoje, kupinas ne tik mažų ir didesnių pasiekimų, bet ir iššūkių bei sunkumų. Ar pavyksta juos atskirti nuo asmeninio gyvenimo? Plungiškė neslėpė, kad neretai sunkumai ir išgyvenimai drauge su ja parkeliauja į namus, ramybėje nepalieka ir atgulus į lovą, tačiau tvarkytis su neigiamomis emocijomis Gintarei padeda asmeninės savybės – moteris visur stengiasi išlikti pozityvi, net blogiausiose situacijose atrasti kažką teigiamo ir į kiekvieną dieną žengti su plačia šypsena.
„Būna visokių akimirkų. Kartais grįžtu iš darbo išsekusi, bet tada pasitelkiu sodo terapiją, kuri padeda išsikrauti, nusiraminti, išvėdinti galvą. Pasikapstai po žemę – ir iškart ramiau. Gelbsti ir laikas su šeima, su draugais“, – pasakojo G. Vičienė, pasak kurios, svarbu negailėti nei savęs, nei vaikų, su kuriais dirba. Į juos reikia žiūrėti kaip į paprastus vaikus, nes tik mums jie atrodo kitokie.