Nors buvo laikas, kai žemė slydo iš po kojų ir gyvenimas atrodė nemielas, dabar, praėjus keleriems metams po patirtų sukrėtimų, „Rinkos aikštės“ žurnalistė Eglė ramiai, o kartais net ir su linksma gaidele pasakoja savo atėjimo į fotografiją istoriją, dalijasi norais ir ateities planais. O jie yra iš tiesų atimantys žadą.
Viskas sugriuvo per vieną akimirką
Pradėjusi pasakoti savo istoriją kaunietė Eglė prisiminė, kad kelionės į fotografiją pradžioje ji gyveno kone idilišką gyvenimą.
„Tuo metu mano gyvenimas buvo susitvarkęs, nes dėl sudėtingos vaikystės prieš nėštumą turėjau labai dideles panikos atakas, labai stiprius nerimo sutrikimus, reikėjo daug gydytis, psichologiškai sustiprėti ir, kai jau pajutau, kad susitvarkiau su tuo, viskas, atrodo, buvo kaip iš vadovėlio: namai yra, geras darbas yra, mylimas vyras yra, pastojau, susilaukiau dukrytės“, – pasakojo jauna moteris.
Tačiau gimus kūdikiui, lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė netikėta žinia: „Kai dukrytei buvo du mėnesiai, sužinojau, kad man – skydliaukės vėžys. Tada viskas ir sugriuvo. Buvo tragiškai sunku, nes dar nespėjau atsigauti po gimdymo, dukra tikrai nebuvo rami, labai daug verkdavo, buvo labai daug bemiegių naktų, neramių dienų, kai nežinai, kur slėptis nuo to rėkimo, nežinai nei kaip sau, nei kaip vaikui padėti, ir apskritai nežinai, kas darosi, o dar tokia žinia apie ligą…“
Santuoka neatlaikė išbandymų
Anot Eglės, nors gydytojai ramino, kad viskas bus gerai, nemirs ji nuo užklupusios ligos, bet jai tai buvusi iš pamatų sukrečianti žinia.
„Aišku, mano nuotaika tikriausiai persidavė ir vaikui. Manęs laukė viena operacija, paskui kita, po jų – gydymas su radioaktyviu jodu, bet jį reikėjo šiek tiek nukelti, nes aš vis dar žindžiau dukrą, o žindant gydyti radioaktyviu jodu negalima. Todėl turėjau nutraukti žindymą anksčiau, nei to norėjau. Tai man taip pat buvo labai didelis smūgis, nes tikrai norėjau žindyti bent metus, bet po pusės metų turėjau nutraukinėti. Tai buvo labai skausminga emociškai tiek man pačiai, tiek ir dukrai, – jautriai kalbėjo pašnekovė. – Paskui dar turėjo praeiti laiko, kol jau galėjau gauti gydymą, eiti į jodo terapiją. Jų man reikėjo keturių, nors buvau nusiteikusi vienai arba dviem terapijoms. Gydytojai sakė, kad mažas vėžys, bet sunkiai pasidavė.“
Jau kelerius metus be vėžio gyvenanti Eglė dabar juokiasi: „Kai prasidėjo koronaviruso krizė ir žmonės buvo uždaryti izoliacijoje negalėdami su niekuo bendrauti, o tie, kurie sirgo, skonio nejausdavo, tai mano visa tai jau buvo anksčiau pereita, nes lygiai taip pat po jodo terapijos būdavau izoliacijoje, negalėdavau grįžti namo po dvi tris savaites tam, kad tiesiog nepakenkčiau savo vaikui. Nuo radioaktyvaus jodo neišslenka plaukai, nepykina tiek, kiek nuo chemoterapijos, bet būna kitų šalutinių dalykų, kurių vienas – laikinai netenkama skonio. Atsimenu, kai po pirmos radijodo terapijos grįžusi į sodą mirtinai norėjau pomidorų, agurkų, svogūnų ir grietinės salotų. Kol dariau, mintyse svaigau galvodama, kaip bus skanu, o paragavau – ir nieko. Nieko nepajaučiau. Tik tekstūrą. Vanduo, ir tas skonio daugiau turi, nei tada jaučiau iš maisto.
Apskritai, nors ir sako, kad šitas vėžys yra „geras“, bet yra savų niuansų: tai nereiškia, kad pasveikimo kelionė yra lengva, nereiškia, kad nėra šalutinių poveikių ar liekamųjų reiškinių, kurie kiekvieną dieną primena apie nueitą kelią.“
Atskleidusi sunkius savo išgyvenimus, Eglė pamini ir dar vieną: „Visų tų išbandymų – ką tik gimęs vaikas, vėžys, gydymas – neatlaikė mūsų su vyru santuoka. Todėl prieš metus ji nutrūko.“
Baigė fotografijos kursus
„Iš tiesų iššūkių buvo tikrai daug. Kad ir kiek daug laimės vaikas atneša ateidamas į šį pasaulį, bet kartu ateina daug sunkumų ir rūpesčių. Dabar yra sunku dėl to, kad besinervindama dėl savo ligos ir gydymo praleidau vaiko kūdikystę, jos nemačiau, neatsimenu to gyvenimo etapo. Buvo tikrai sunku, baisu, kad numirsiu… – išgyventomis emocijomis dalijosi pašnekovė. – Taigi, kai būdamas 26 metų gyvenime gauni tokių dalykų, tada sugalvoji, kad iš jo reikia imti kažką daugiau, nes nežinai, ką jis tau dar yra paruošęs ir kas tavęs laukia už kampo. Dėl to ir nusprendžiau, kad reikia dar kažko mokytis, kažką veikti, atrasti save.“
Taip jaunos moters gyvenime atsirado fotografija, kuria ji susidomėjo būdama motinystės atostogose.
„Auginti vaiką yra ką veikti, bet norėjosi kažko ir dėl savęs. Pradėjau ieškoti fotografijos kursų. Tuo metu Užimtumo tarnyba siūlė nemokamų „Coursera“ kursų, kuriuos baigus taip pat buvo įteikiamas ir diplomas, patvirtinantis kursų baigimą. Jie nuotoliniu būdu truko gal devynis mėnesius. Pamokos nuolatos buvo sukeliamos į internetą, jas peržiūrėjus, reikėdavo atlikti užduotis. Vykdavo vertinimai, – apie savo fotografijos mokslus pasakojo Eglė. – Aš pasirinkau Mičigano universiteto fotografijos kursus, kuriuose buvo dėstomas įvadas į fotografiją, visi fotografijos pagrindai. Kursai vyko anglų kalba, teko išmokti daug fotografijos terminų, kitaip sakant, „prasilaužti“, todėl kai kurias pamokas reikėdavo klausyti net po kelis kartus. Žinoma, tai nebuvo tas pats, kas studijuoti universitete, bet žinių vis tiek įgijau nemažai.“
Nusivylimą pakeitė džiaugsmas
Fotoaparatą jaunoji fotografė buvo nusipirkusi jau anksčiau, tik, kaip pati dabar juokiasi, nelabai ką ten tuo metu suprato: „Fotografuodavau ir nesuprasdavau, kodėl nesigauna tokios nuotraukos, kokių noriu. Galiausiai tapo aišku, kad netinkamas objektyvas. O fotografijoje jis yra ypač svarbus. Fotografui reikia turėti fotoaparatą ir kelis objektyvus, kurie yra skirti vis kitokioms nuotraukoms“.
Eglė leidosi į fotoobjektyvo, su kuriuo galėtų fotografuoti portretus, paieškas.
„Nepaisant to, kad gamta man labai patinka, mėgstu į ją žiūrėti, bet ne fotografuoti, todėl pradėjau ieškoti portretinio objektyvo. Radau, nusipirkau. Grįžau namo, padariau su juo pirmą nuotrauką ir man tiesiog atsivėrė akys, nes aš jau buvau praktiškai praradusi viltį, pradėjau galvoti, kad fotografija yra tiesiog ne man, nesigaudau, nesuprantu, nemoku, neturiu akies. Bet, kai nufotografavau, supratau, kad visai ne, iš tikrųjų technika labai daug lemia atsižvelgiant į tai, ką nori fotografuoti, – apie naujai sužibusią viltį ir įvykusį atradimą prisiminė pašnekovė. – Fotoaparatu padaryta buitinė tuometinio mano vyro nuotrauka buvo visai kitokia – buvo akivaizdu, kad ne telefonu fotografuota, o profesionaliu aparatu. Nuo to prasidėjo mano fotografavimas.“
Kelionės į fotografiją etapai
Eglės pirmasis modelis buvo dukra Meda. Nors ir nelabai ji mėgo fotografuotis, fotografė juokiasi, kad vis tiek pavykdavo išgauti gražių kadrų: įkeldavo į trešnę, kitokius kieme augančius augalus. Eglę visada labai traukė žali tamsūs atspalviai.
„Yra ir toks nuotraukos kompozicijos modelis, kai galima įrėminti žmogaus portretą su tam tikrais aplinkos daiktais. Taigi, mano aplinka, į kurią aš įrėminu fotografuojamą žmogų, ir yra kažkokie augalai, žaluma, – sakė pašnekovė ir pridėjo: „Tokia buvo viena kelionės į fotografiją dalis.“
Kita dalis, kaip ji pati pasakojo, buvo atrasti savo nuotraukų stilių, nes fotografų yra daug, todėl turėti savo braižą yra būtina norint išsiskirti ir patraukti dėmesį.
„Įrangą gali nusipirkti bet kas, kas turi pinigų. Ir ji nebūtinai turi būti brangi, yra pakankamai gerų objektyvų už prieinamą kainą. Aišku, galbūt su manimi ginčysis profesionalūs fotografai, kurie turi objektyvus, kainuojančius tūkstančius eurų, bet tame lygyje, kuriame esu aš, tikrai galima už gana padorią sumą įsigyti normalią aparatūrą“, – paaiškino pašnekovė.
Bet kas fotografą išskiria iš kitų? Išskiria stilius, spalvinė gama: „Kai aš žiūrėdavau į kitų fotografų nuotraukas, pagaudavau save labai besižavint tais fotografais, kurių nuotraukose yra tamsesni, prigesinti atspalviai. Man tos šviesios baltos, dažniausiai vestuvinės, krikštynų nuotraukos gal ir gražu, bet tikrai žinau, kad tai – ne man, nenoriu tokių fotografijų.“
Fotografė atskleidžia, kad ilgai ieškojo savęs dirbdama su nuotraukomis ir apdirbdama jas fotografų naudojamose programose, kol galiausiai atrado tą spalvinę gamą, kuri jai patinka. Tai yra tamsiai žalia (angl. deep green): „Kadangi daugiausia fotografuoju gamtoje, nes fotostudijos neturiu ir neplanuoju turėti, tai man žaluma ir tos prigesintos spalvos tapo mano spalvomis. Dėl to ir pavadinimas kilo „Juodgirės fotografija“.
Pavadinimas kilo netikėtai
O jis, anot Eglės, iš tiesų kilo labai netikėtai: „Pamenu, atostogavome prie ežero su draugų šeima, su vaikais ir ten fotografavau draugę. Nuotraukos išėjo tamsios, nes buvome girioje, tai kažkaip ir suskambėjo galvoje „Juodgirė“. Žodžiu, koks pavadinimas, tokios ir nuotraukos.“
Žvelgiant į jaunosios fotografės darytas nuotraukas, kuriose kartais išnyra elfai su neįprastomis ausytėmis ar vikingai, kurių veidai išmarginti senovės raštais, apima paslapties ir mistikos jausmas, nukeliantis į kitą pasaulį.
Kaip pasakojo pašnekovė, tas perėjimas prie mistinės nuotraukų pusės atėjo palaipsniui dėl to, kad ji pati yra fantastikos mėgėja: „Esu „Žiedų valdovo“ gerbėja iki kaulų smegenų, hobito, „Sostų karų“ ir pan. Suprantu, kad tai gali keistai skambėti, kad suaugęs žmogus ir jam patinka visokie elfai, hobitai ir panašios būtybės, bet tai yra alternatyvus pasaulis, į kurį kartais gali pabėgti iš kasdienybės ir buities.“
Tuomet, kai pradėjo daugiau fotografuoti, Eglė pagalvojo, kad tokios fotosesijos, kokias ji dabar siūlo kitiems žmonėms, norėtų ji pati.
„Pradėjau ieškoti, galvojau, gal kas nors padarytų su specialiais rūbais, makiažu, atributais. Juk įprastai nedėvi suknelių, besivelkančių žeme, nesidedi elfų ausyčių, nesigrimuoji Viduramžių makiažu, – paaiškino moteris. – Bet aš nieko panašaus Lietuvoje neradau. Užsienyje taip, yra, bet pas mus – ne. Tada galvoju: „Pala, bet juk aš galiu nufotografuoti!“ – entuziastingai kalbėjo naują veiklą ir hobį atradusi pašnekovė.
Makiažus fotosesijoms daro pati
Prasidėjo ilgas aksesuarų, rūbų pirkimo kelias: „Ieškojau suknelių, kad būtų su plačiomis rankovėmis, elfiškos – nemažai pinigų į tai investuota ir tai buvo visiškai va bank nežinant, ar iš to kas nors išeis, ar ne. Tiesiog nurašiau viską brangiam hobiui galvodama, kad man tai teikia laimę.
Turėjau draugę, kuri pasirašydavo mano kūrybinei fantazijai, dažnai ją fotografuodavau, su ja buvo pirmieji kadrai su elfiškom ausytėm ir miško būtybėm. Tada prasidėjo daugiau visokių drabužių, aksesuarų, atsirado daugiau žmonių, kurie nori tai išbandyti. Žinoma, tada pradedi daugiau ieškoti ir kokius makiažus padaryti, kurie yra daugiau iš senovės vikingų, elfų ar runų raštai. Daug laiko praleista internete skaitant, ieškant.“
Kad galėtų padaryti tinkamą fotosesijai makiažą, Eglė baigė įprasto makiažo kursus, bet visa tai, ką piešia ant makiažo pagrindo, jau yra jos pačios fantazija ir ieškojimai.
„Reikia suprasti, kad su tais makiažais, kuriuos aš darau, neisi į kokį vakarėlį ar balių, – humoro jausmo nestokoja pokalbininkė. – Tai daugiau yra grimas, kuris susipina su realia istorija, legendomis, senovės piešiniais ant veido ir t. t. Tie piešiniai ant veido būdavo senų laikų šamanų, magų išskirtinis ženklas ruošiantis kažkokioms ceremonijoms. Man visa tai labai patinka, tai yra darbas, kai tu nejauti, kad dirbi. Tai yra malonumas. Man smagu ieškoti, daryti makiažus. Bandydavau juos ir ant savęs, modeliai būdavo atsiunčia, ko norėtų, kas jiems gražu, o atėjus vietoje imu, darau ir kas išeina, tas išeina.“
Fotosesija = terapija moterims
Paklausta, ar pamačiusi žmogų, kuriam bus atliekama fotosesija, ji matanti, kas jam tiktų, kaip jis turėtų atrodyti, Eglė teigė, kad yra vienas svarbus aspektas, į kurį privalu atsižvelgti.
„Kadangi užsakymai vyksta internetu, visada pasižiūriu žmogaus profilį, bet yra vienas svarbus dalykas – ką aš įsivaizduoju ir ką pats žmogus įsivaizduoja, kuo nori tapti“, – pažymėjo fotografė.
Kaip ji pastebėjusi iš savo patirties, jos rengiamos fotosesijos netgi turi tarsi terapinę reikšmę.
„Vyrų dar nesu fotografavusi, bet kalbant apie moteris, jos turi labai daug kompleksų ir visuomenės yra įspraustos į labai stiprius rėmus – kaip turi atrodyti, kaip turi elgtis, kokia turi būti – ir ta moteris dirbdama darbą, augindama vaikus galiausiai nebejaučia savy jokios ugnelės, o tokia fotosesija, kurios metu apsirengiama tokiomis suknelėmis, kurių nedėvėsi kas dieną, taip pat ir su papuošalais, makiažu ar net karūna, kurios ir šiaip niekada neužsidėsi gyvenime, leidžia atsipalaiduoti, įsikūnyti į kažką kitą, leidžia tapti kažkuo kitu ir išlaisvinti pašėlusią savo pusę.
Esu fotografavusi žmones, kurie, atrodo, tokios fotosesijos tikrai niekada gyvenime nenorėtų. Pavyzdžiui, policijos tyrėja, kur atrodytų, kaip ji gali to norėti, bet gali. Ji savo laisvu laiku tiesiog nori pamiršti tą moterį, kuria ji yra priversta būti“, – pati gyvenimo užgrūdinta ir išbandyta supratingai kalbėjo Eglė.
Paprastai moterys parašo pačios, ko jos norėtų, kaip įsivaizduoja fotosesiją, bet kartais pasiūlo ir ji.
„Buvo vienas atvejis, kai vyras savo žmonai padovanojo tokią fotosesiją. Ji net nežinojo, kas bus, tada galėjau pati viską nuspręsti. Kadangi ji buvo labai švelnių bruožų, paverčiau ją švelnia elfe, – šyptelėjo fotografė. – Ji paskui prisipažino, kad pamačiusi tas ausis labai skeptiškai pasižiūrėjo į visą tą fotosesiją ir galvojo, kad bus nesąmonė. Bet pamačiusi nuotraukas, negalėjo patikėti tuo, ką mato. Jos jai labai patiko.
Gal kiek ir keistai gali pasirodyti, bet pati matau, kad tai labai teigiamai veikia moteris ir mane pačią. Man yra smagu matyti galutinį rezultatą. Netgi dar smagiau būna, kai moterys nusiteikusios skeptiškai, o paskui pamatau, kaip jos pasijaučia tose fotosesijose, kai atsipalaiduoja ar pamačiusios nuotraukas.“
Miško nuotraukos, darytos ne visada miške
Sakai, kad tave labiau traukia tamsios spalvos, tamsios nuotraukos, ar tai negali būti tavo vidinio pasaulio ir išgyvenimų atspindys – klausiu.
„Aš apskritai esu ir visada buvau gana melancholiška ir man tamsa visą laiką yra artimesnė, – šypsosi Eglė. – Tarkim, gamta prieblandoje, ankstyvą rytą, kai saulė taip nespigina, ar vakarą, kai būna prieblanda, mistika su kažkokia paslaptimi man visada būdavo įdomiau. Tai turbūt dėl to ir nuotraukose tai šiek tiek atsispindi. Be to, tos tamsios spalvos, ypač tamsi žalia, ramina. Ji man yra miško spalva, kad ir saulėtą dieną nuėjus į mišką, yra prieblanda, vėsa, drėgmė. Aš ten jaučiuosi saugi. Ir bent jau man atrodo, kad pasižiūrėjus į mano nuotraukas, atrodo tarsi miškas.“
Nors fotografė juokiasi, kad paradoksas yra tas, jog daugelis jos nuotraukų net ne miške darytos.
„Aišku, yra ir tokių, kurios darytos ir miške. Nesvarbu, kad galiu nuotraukoje padaryti vaizdą, tarsi būtume miške, tačiau tiek dėl modelio, tiek ir dėl savęs pačios stengiuosi važiuoti į mišką, nes nusiteikimas visai kitas. Kaune turiu keletą savo vietų, kituose miestuose būna, kad vietą pasiūlo modelis arba važiuojame ir ieškome drauge tinkamos vietos“, – darbo užkulisiais dalijasi pašnekovė.
Turi didelių ateities planų
Kalbėdama apie ateities planus Eglė pažymėjo, kad visą laiką pildo savo fotosesijų drabužių kolekciją. Taip pat nori išmokti kitokių nuotraukų retušavimo metodų. Vienas iš jų „Fine art“, su kuriuo patobulinta nuotrauka atrodo kaip pieštas paveikslas. Šiuo metu, kaip pastebėjo fotografė, labai mažai kas daro tokias nuotraukas, nes tai užima labai daug laiko.
„Pernai su drauge buvome nuvažiavusios į festivalį „Comic con Baltic“. Tai yra persirengėlių festivalis. Jis Lietuvoje dar nėra labai populiarus, bet Anglijoje, Amerikoje jo populiarumas milžiniškas, kur žmonės persirengia įvairiais filmų herojais, metų metus gaminasi kostiumus iš putplasčio, spausdinasi 3D spausdintuvais. Pavyzdžiui, pernai buvo „Žiedų valdovo“ herojus Sauronas, kurio visą aprangą žmogus pasigamino pats. Tie, kas žino, kaip jis atrodo, turėtų įsivaizduoti, kokio sudėtingumo tai yra kaukė, – nuostabos ir susižavėjimo neslėpė pašnekovė. –
Aš pati į festivalį važiavau, galima sakyti, nepasiruošusi, aišku, ne kasdieniais rūbais, bet ir ne su įspūdinga kauke, bet aš turiu labai didelį norą gaminti cosplay kostiumus. Rengtis susikurtais kostiumais, važiuoti į tą festivalį, fotografuoti, galbūt bendradarbiauti su žmonėmis, kurie gamina tas kaukes.“
Net ir dabartinis Eglės širdies draugas yra įsitraukęs į jos veiklą ir taip pat turi ateities planų.
„Mano dabartinis draugas yra susijęs su kompiuteriais, yra 3D spausdintuvų gerbėjas, jis man yra atspausdinęs „Žiedų valdovo“ kalavijo repliką, drakono kiaušinį iš „Sostų karų“, turi man ir dar visokių kitokių daiktų pridaryti fotosesijoms, – šypsosi fotografė. – Jis ir pats labai norėtų užsiimti cosplay kostiumų gamyba ir galbūt netgi rengti tinklaraštį, kuriame rodytų, kaip viskas atsiranda nuo nulio.“
Kaip sakė Eglė, tinklaraštis galėtų tapti dar viena jų bendra veikla. Jame būtų galima pamatyti, kaip atsiranda jos daromos nuotraukos.
„Iš tiesų yra labai didelis skirtumas tarp realybės ir nuotraukos. Dėl to aš dabar asistentės prašau, kad pafilmuotų, kaip realiai atrodo fotosesija ir kokia išeina nuotrauka, kad žmonės suprastų, jog tarp to, kai fotografas paspaudžia mygtuką ir kai atsiunčia žmogui galutinę nuotrauką, dar yra labai didelis darbas kompiuteryje žaidžiant su spalvomis, šešėliais, tvarkant nuotrauką, kad ji būtų tokia, kokia yra. Tai yra labai dideli mano ateities planai“, – sakė fotografė, kuri taip pat nedrąsiai pokalbio metu prisipažino, jog jau turi pasiūlymų rengti fotosesijas ir gyvūnų mylėtojams su tokiais paukščiais kaip apuokas ar vanagas, o tiems, kas savo nuotraukose nori pajusti begalinę laisvę, gali pasibalnoti nuostabius žirgus.
Tačiau aprašyti ir žodžiais perteikti vaizdo neįmanoma, todėl daugiau nuotraukų ar filmuotos medžiagos, kaip vyksta fotosesija, visada galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ paskyroje „Juodgirės fotografija“.
