Tai buvo antroji karo diena. Buvau labai susinervinusi – aplink girdėjome sprogimus. Meldžiausi, kad laimingai sutikčiau savo sūnų. Ruošdamasi namuose pradėjau viską tvarkyti, o kai pajutau pirmuosius sąrėmius, negalėjau patikėti, kad gimdysiu per karą.
Mes su vyru bijojome važiuoti į ligoninę dėl sprogimų. Iš pradžių dar apie 30 minučių turėjome praleisti eilėje, kad gautume degalų. Paskui važiavome per Kijevą, o jis buvo tuščias – niekada nebuvau mačiusi tokio tuščio miesto. Išgirdome sirenų garsą. Buvo baisu, kaip filme, bet stengiausi išlikti pozityvi.
Kai atvažiavome į ligoninę, visos šviesos buvo išjungtos, nes personalas bijojo, kad pastatas nebūtų susprogdintas. Mus pasitiko gydytojas, jis nuvedė mus į patogiai įrengtą spalvingą kambarį.
Tačiau po dviejų valandų išgirdome sirenas. Jos kaukė labai garsiai. Buvo keista žiūrėti pro langą – matyti visą gražią gotikinę architektūrą ir kartu girdėti sirenas. Laukdamasi lankiau jogos užsiėmimus, ruošiausi švelniam gimdymui, lankiau kursus. Bet tam mūsų niekas neparuošė.
Gydytojas pasakė, kad turime eiti į bombų slėptuvę. Kilo panika, nes žmonės skubėjo. Negalėjau net kelnių apsimauti, nes man per daug skaudėjo. Kai įėjome į slėptuvę, buvome šokiruoti. Ji buvo pastatyta sovietiniais laikais ir iki šiol nebuvo prižiūrima, ši vieta buvo apgriuvusi, ten buvo labai drėgna ir šalta.
Mums buvo skirtas mažas kambarėlis be jokių durų, buvo pakabinta tik dušo užuolaida, ji skyrė mus nuo pagrindinės patalpos, kurioje buvo 50 žmonių. Nebuvo ir jokios medicininės technikos, tik ginekologinė kėdė. Stengiausi ten net nežiūrėti ir tikėjausi, kad netrukus grįšiu atgal į palatą.
Tada man nubėgo vandenys. Gydytojas pažvelgė į mane ir pasakė: „Gerai, padarysime tai čia, laukti per daug pavojinga.“ Tą akimirką aš nebijojau. Pasitikėjau savo gydytoju. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo tuoj gimsiantis sūnus ir kaip sumažinti skausmą.
Buvau tokia laiminga, kai pamačiau savo sūnų Fedorą. Juodais plaukais jis atrodė tarsi maža mano vyro, kuris nukirpo virkštelę, kopija. Kai apkabinau Fedorą, jis buvo labai šiltas. Iškart pajutau meilę ir tyrą laimę.
Kai laikiau sūnų savo glėbyje būdama bunkeryje, pasakiau jam: „Tau pasisekė, tu esi unikalus, tu gimei Ukrainoje, tu esi naujasis ukrainietis.“
Dabar kiekvieną rytą atsibundu šiek tiek anksčiau vien tam, kad pažiūrėčiau į jį miegantį, jis atrodo kaip mažas angelėlis. Taip pat žiūriu pro langą – ar visi pastatai liko savo vietose, ar jie nesugriuvo.
Tikiuosi, kad mano sūnus šį karą patirs tik iš pasakojimų – kad jis niekada niekada nepajus, kaip yra iš tikrųjų. Nenoriu, kad jis pažintų tikrąjį karą.
Nepaisant karo baisumų, Fedoras į mūsų namus atnešė tiek daug meilės, laimės ir gerumo. Mes juo rūpinamės ir tai daro mus laimingus.
Tikiuosi ir meldžiuosi už taiką – jis naujas ukrainietis, jis turėtų augti naujoje Ukrainoje.
