Nikita Synyckis, sergantis leukemija ir turintis Dauno sindromą, taip elgtis pradėjo po to, kai praėjusią savaitę Rusija pradėjo plataus masto puolimą prieš Ukrainą. Tai į jo gyvenimą įnešė dar daugiau traumos, iš Kijevo ligoninės praneša news.sky.com reporterė Deborah Haynes.
„Mes labai nervinamės“, – teigė nuovargio iškankinta jo motina Tatiana Pachaliuk, tvirtai apkabinusi savo sūnų.
„Mano sūnus – girdite dantų garsą, jis griežia savo dantimis“, – sakė ji.
Nikita, kaip ir kiti sunkiai sergantys vaikai ir stacionare gulintys naujagimiai, yra priklausomi nuo gyvybiškai būtino gydymo šioje ligoninėje.
Jis negali nutrūkti net ir krentant Rusijos raketoms bei bomboms.
Tačiau visi vaikai, kurie ligoninėje paprastai guli su vienu iš tėvų, turėjo persikelti į daugiaukščio pastato rūsį, kur yra geriau apsaugoti nuo oro smūgių ir šūvių.
Tačiau ši ligoninė padeda ne tik mažiesiems ligoniams.
Medikai per pirmas 24 karo valandas įsteigė skubios pagalbos skyrių, skirtą vaikams ir suaugusiems, patyrusiems sužalojimus per karo veiksmus.
Skubios pagalbos skyriaus vadovas, daktaras Andrejus Vysotskis (34 m.) per penkias paras nuo karo pradžios beveik nemiegojo.
„Tai buvo rami vieta, kurioje gulėjo tik vaikai, laukiantys planinių operacijų“, – sakė jis, gestais aprodydamas intensyviai dirbantį priėmimo skyrių, kuriame įvertinama pacientui reikalinga pagalba.
„Dabar per vieną momentą viskas pasikeitė. Taip, tai karas. Mes pražuvom.“
Iki šiol į šią įstaigą buvo atgabenti trys vaikai – visi su šautinėmis žaizdomis. Jie buvo atvežti atskirai naktį iš penktadienio į šeštadienį.
Vienas iš vaikų – 10 metų berniukas – mirė pakeliui į ligoninę.
„Jie važiavo greitosios pagalbos automobiliu ir jis buvo apšaudytas“, – sakė gydytojas.
Vienam 14 metų berniukui buvo sužalotas veidas, nugara ir kojos.
Pirmadienį jam buvo atlikta papildoma operacija ir dabar jo būklė yra stabili.
Trečioji auka buvo mergaitė, kuriai buvo peršautas pirštas.
Jai viskas gerai. „Chirurgai ištraukė iš piršto kulką ir atliko rekonstrukcinę operaciją“, – pažymėjo gydytojas.
„Prieš dvi dienas susišaudymai vyko visame kvartale, virė artilerijos mūšiai ir panašiai, bet ši naktis buvo šiek tiek ramesnė. Karo metu keičiasi prioritetai, todėl dabar, jei gali nusiprausti po dušu ir išgerti kavos, tai yra prabanga“, – tęsė jis nusišypsojęs.
Kai Nikitai ateina laikas procedūroms ar apžiūrai, jo mama turi laiptais užlipti kelis aukštus viršun į palatą, kurioje paprastai guli.
Paklausta, kaip jaučiasi, ji atsakė: „Rankos dreba, kojos kaip po sporto... 10 tūkst. žingsnių per dieną – aukštyn ir žemyn, su vaikais ir su visa manta.“
Ji atrodė išsekusi.
Nikitai reikia chemoterapijos ir kraujo perpylimų, bet vykstant karui, kraujo labai trūksta.
„Mes, kaip tėvai, stengiamės duoti savo kraujo, keičiamės su kitais tėvais ir duodame kraujo savo vaikams“, – sakė jo mama, pabrėždama beviltišką jų padėtį.
Ji labai norėtų išsivežti sūnų per sieną į Lenkiją, tačiau šiuo metu tokia kelionė yra sudėtinga bet kuriai šeimai, nekalbant apie tokius vaikus kaip Nikita, kuriems reikia nuolatinės priežiūros.
„Mūsų vaikai negali gyventi be ligoninės, be medicininio gydymo“, – sakė M. Pachaliuk.
„Jei bėgtume į kitą šalį, turėtume kirsti sieną su gydytoju... [ir] policija ar kitu asmeniu, kad pereitume ją greitai ir saugiai.“
„Mūsų vaikai negali sustoti ir laukti spūstyje, nes tai labai pavojinga jų gyvybei.“
Panašu, kad ji jau susitaikė su padėtimi ir nusprendė likti ligoninės rūsyje, tačiau nerimauja ir dėl kitų dviejų savo vaikų – 14 ir 6 metų dukterų.
Jos yra su savo tėvu ir slepiasi šeimos daugiabučio namo požeminėje automobilių aikštelėje. Jis negali nugabenti jų į kaimyninę Lenkiją, nes automobilyje neturi benzino. Taigi mama socialiniuose tinkluose kreipėsi į nepažįstamus žmones, prašydama pagalbos.
Lenkijoje atsiliepė viena šeima, pasiūliusi mergaitėms apsigyventi pas juos.
„Nepažįstu šių žmonių, bet esu jiems labai dėkinga“, – sakė mama.
„Bijau atiduoti savo vaikus žmonėms, kurių nepažįstu, bet tai yra geriausia, ką galiu padaryti, kad mano dukros liktų gyvos. Mano sūnui reikia manęs, todėl liksiu su juo“, – teigė ji.
