Plačiau apie Nijolę skaitykite sausio mėn. publikacijoje „Susitikę po daugelio metų vienas kito jau nebepaleido: liko aplankyti penkiolika miestų ir tada – vestuvės“.
O dabar ji mielai sutiko pasidalinti ir savo kelionių pasakojimais. Šįkart spausdiname jųdviejų kelionės į paslaptingąją Torają Indonezijoje, garsėjančią savo laidojimo papročiais, nuotykius.
Laidotuvės nelauks
Kodėl atvykom į Sulavesį? Kai jau sužinojau, kad ši sala yra mūsų kelionės tikslas, natūralu, kad toks klausimas kilo. Pažiūrėkit žemėlapyje – kokio įspūdingumo krantų išraitymas. Tai pirmiausia, o antra, kas domina keliaujančius į Sulavesį, tai čia gyvuojantys laidotuvių papročiai.
Autobusas su ištaigingomis dviaukštėmis kajutėmis švelniai linguodamas ir siūbuodamas mus kaip kokius kiaušinius vežė visą naktį, kol į Torają atgabeno. Su dviem motorolerių vairuotojais pasiekiam Rozalinos svečių namus. Pasigėrim nuostabiais vaizdais iš terasos ir teiraujamės šeimininko, kaip ir kur šiandien geriau laiką praleisti. Mūsų planuose – nusnūsti po ilgos kelionės ir po miestą pasižvalgyti, o ryt – jau egzotika būtų gerai: laidotuvės, buivolų turgus ir kapai. Tai va, kodėl čia atvykom.
Bet mūsų planai staigiai pasikeitė, paaiškėjo, kad laidotuvės ir kapai bus šiandien. Pastarieji niekur nepabėgtų, o štai laidotuvės nevyksta dažnai. Kai jau jos yra, tęsiasi keletą dienų, o šiandien – pradžia. Daug pinigų kainuos mums šis turas – 1 200 000 rupijų (apie 71 eurą). Bet bus prašmatnus automobilis, vairuotojas ir gidas. Važiuojam už poros valandų.
Truputį pasnaudėm, bet vis tiek jaučiamės kaip maišu trenkti. Mane greitai atgaivina supergera kava. Sėdam automobilin ir važiuojam į tas laidotuves. Gidas užsimena apie papročius, kad priimta auką-dovaną nuvežti. Būtų labai gražu – cigarečių bloką arba pinigų į vokelį. Mes pinigus duosim. Auka – nuo 6 eurų iki kiek nori ir gali. Vokan įdedam 9 eurus (150 000 rupijų).
Miręs tarp gyvųjų
Gidas papasakoja apie čionykščius laidotuvių papročius. Žmogui numirus, jis mumifikuojamas naudojant formaldehidą bei visokius balzamus ir laikomas namuose kaip eilinis šeimos narys. Turi savo atskirą kambarį (kuris yra ir jaunavedžių kambarys, jei tuo metu mirusysis jame negyvena) ir nėra laikomas mirusiu, greičiau truputį sergančiu. Su juo bendraujama, kalbamasi, kartkartėmis perrengiamas naujais rūbais, per šventes prie stalo sodinamas, sveikinamas įvairiomis progomis, giminaičiai teiraujasi, kaip ligonis laikosi.
Tai tęsiasi, iki kol šeima sutaupo pinigų laidotuvėms. Toks miręs šeimos narys gali kartu „gyventi“ iki 10 metų, nes reikia sukaupti nerealiai didelę sumą. Kad būtų greičiau, prisideda visa plati giminė.
Mes važiuojam į garbaus amžiaus (86 metų) moters laidotuves, kuri mirė prieš... pusantrų metų. Viskas čia aišku ir suprantama (juk tokie papročiai nuo senų senovės), bet tik iki kol neprivažiuojam laidotuvių vietą.
O čia mane ir šokas, ir šiurpas, ir ašaros, ir stresas, ir baimė, ir nuostaba vienu metu užplūdo. Pirmiausia – nereali vieta, išpuošta, išdabinta. Žmonės pasipuošę juodais, daugiausia naujais rūbais. Moterys ryškiu makiažu. Tikrai nesuprastum, kad laidotuvės, jei ne prabangus aukštai ant pakylos esantis raudonas karstas. Ir dar... Ak, kaip sunku rašyti, nes ašaros užspaudė gerklę ir akys apžlibo. Buivolai didžiuliai, romūs kaip šuniukai vaikų vedami skersti ir surištos kiaulės tiesiog ant kelio. Va, ką giminės, draugai, artimieji, kaimynai perka ir aukoja laidotuvių ceremonijai.
Buivolui nupirkti reikia sutaupyti 40–60 milijonų rupijų (2 300–3 500 eurų), o turtingesni ir už 60 tūkst. dolerių nuperka buivolą, mersedesu vadinamą (gal todėl, kad už mersedeso kainą) – baltą su juodom dėmėm.
Ceremonija aplaistoma krauju
Einam keliu, visi sveikinasi, linksmi, laimingi, džiaugiasi, jei užsieniečių atklysta, nors ceremonija ne parodomoji turistams, bet lyg didžiulis ir prabangus giminės susitikimas.
O kas darosi su manimi? Įsikimbu stipriai draugui į ranką, nes širdis krauju srūva, nes tos kiaulytės surištos žviegia, kraujo dėmės visur, visai šalia viena paskersta, viduriais išverstais, o kita siusioja iš streso. Mes einam, vis einam. Puošnių žmonių šimtai, visi laimingi (nes mirusioji pagaliau bus palaidota, jie jau prisiverkė, kai numirė) ir niekas į kiaulių žviegimą nekreipia dėmesio. O aš negaliu...
Atvedė mus į pagrindinę aikštę, kur vedėjas filmuoja su dronu bei kameromis ir per garsiakalbį pristatinėja, kokie giminaičiai ką paaukojo.
Netoliese pagrindinis buivolas, pririštas aikštės viduryje – jo skerdimo ceremoniją iš specialios ložės su išpuoštomis kėdėmis šeimos nariai stebės rytoj. Galėsim ir mes atvykti pažiūrėti, kaip nupjaus buliui galvą. Bet ačiū – be manęs. Pasodino mus garbingų svečių vietoj, o šalia – apie 10 surištų kiaulių žviegia. Širdis mano irgi ima žviegti, todėl tyliai sakau, kad noriu eiti lauk. Draugas prašo pakentėti, nes ką tik atėjom, bet sakau, kad ne, nes ir užkimštos ausys negelbėja.
Čia noriu pasakyti, kad nesu tokia visai jau skysta. Ir kiaulių skerdimas, ir kraujas, ir skerdienos dorojimas man suprantama ir priimtina. Bet ne tokiu mastu. Gidas paaiškina, kad per tas kelias dienas bus paskersti 25 buliai ir 100 kiaulių. Ir visi į tai žiūri su džiaugsmu – kuo daugiau, tuo geriau. Nes mėsa ne tik vaišinamasi, bet ir atsiskaitoma už darbus.
Iš mano virpančio palūpio gidas supranta, kad nebenoriu tokių vaizdų, tad pakviečia kiton vieton. Toliau nuo surištų kiaulių, arčiau giminės ir visai šalia aukojamo buivolo. Įsitaisom ant grindų, šalia jaunimas, šeimos nariai. Nurimstu truputį. Stebėsiu ceremoniją, jau nebenoriu bėgti lauk.
Nors labai knieti protestuoti, prieštarauti, smerkti, bet tai ne mano šalis, ne mano papročiai ir ne mano gyvenimas. Mes ryt išvyksim, o jie savo gimtinėje liks.
Vidurdienis
Laidotuvių ceremonijos eiga tokia: per mikrofoną vedėjas išvardija giminaičius ir jų aukas. Paminėti nariai renkasi į specialiai pastatytą aikštelę po stogu. Tiesa, čia, šalia mūsų esančioje patalpoje, renkasi tik moterys. Aptarnaujančios merginos atneša joms kavos, arbatos ir užkandžių.
Kaip jaučiuosi? Kaip kitame pasaulyje. Bet juk ir esam kitame pasaulyje. Ir nors kraštas krikščioniškas, labai daug nematytų, negirdėtų ir neįsivaizduojamų papročių regim. Sėdim, stebim, klausomės. Šalia mūsų jaunimo nemažai, tuoj suorganizuoja keptos mėsos, atneša kavos, saldumynų ir palmių vyno, ballu vadinamo. Jau ir įdomu darosi, ir kalbos atsirado.
Vietiniai teiraujasi, iš kur atvykom. Jie puikiai žino, kad tokios jų tradicijos turistams įdomios, todėl mielai pasakoja ir šypsosi. Gido klausiu, kodėl žmonių nelaidoja žemėje? Todėl, kad žemės negalima teršti, be to, siela nenori, kad kūnas supūtų. Kur ji paskui grįš?! Todėl nuo senų senovės karstai buvo kišami į kalnuose iškaltas skyles ar pakabinami po uolomis.
Dar šiek tiek pabuvom, pabendravom, specialią laidotuvių giesmę su judesių elementais išklausėm. Ilgiau būti nebesinorėjo. Ką pamačiau – užteko. Tegul jie laimingai gyvena, o aš džiaugiuosi, kad esu čia tik svečias...
