Organizacija išanalizavo naujausio humanitarinių duomenų centro REACH ir Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) atlikto poreikių vertinimo duomenis, kuriais remdamasi apskaičiavo, kiek vaikų iš Ukrainos buvo priversti palikti šalį ar persikelti į kitą vietą savo gimtojoje šalyje ir kiek jų grįžo namo, kur gyvendami patiria kančias ir skurdą.
Analizė parodė, kad dauguma grįžusių vaikų gyvena ekstremalių poreikių sąlygomis: jie grįžta į apgadintus namus ir pažeistą infrastruktūrą. Dėl to jie susiduria su 62 proc. didesne tikimybe patirti ekstremalius poreikius nei likusi gyventojų dalis. „Ekstremalūs poreikiai“ yra antra aukščiausia poreikių kategorija, kuri nustatoma, kai gyvenimas nebeatitinka jokių standartų bei kelia didelę riziką fizinei ir emocinei gerovei.
Per dvejus metus nuo karo Ukrainoje pradžios 2022 m. vasario 24-ąją, milijonai žmonių persikėlė į saugesnę vietą, o daugiau nei 15 mln. žmonių paliko savo namus. Tai sparčiausiai auganti pabėgėlių krizė Europoje nuo tada, kai vyko Antrasis pasaulinis karas. Iki šiol 6,3 mln. žmonių iš Ukrainos yra pabėgę į užsienį, o 3,7 mln. žmonių tebegyvena persikėlę į kitą vietą šalies teritorijoje.
Praėjus dvejiems metams, nepaisant besitęsiančio karo ir kasdien vykstančių oro antskrydžių bei sprogimų, daugiau nei 4,5 mln. namus palikusių žmonių grįžo. 1,1 mln. iš šio skaičiaus yra vaikai. TOM duomenimis, daugiau nei 600 tūkst. šių vaikų grįžo į skurdo ir pavojaus sąlygas, iš jų apie 360 tūkst. – į karo paveiktus ir fronto regionus: Dnieprą, Charkovą, Nikolajevą, Odesą ir Sumus.
39 m. Maryna (vardai pakeisti siekiant apsaugoti tapatybę) iš Chersono 2022 m. rugsėjį su šeima pabėgo į kaimą netoli Nikolajevo. Kai šeima grįžo atgal į kaimą Chersono srityje, namo langai buvo išdaužyti, o dėl sausumos minų jos sutuoktinis neteko pragyvenimo šaltinio.
Maryna pasakoja: „Sklypas buvo daugmaž toks pat, bet namas – sugriautas. Grįžę negalėjome dirbti, viskas aplink buvo užminuota. Atėjus vasarai, vyras pradėjo remontuoti mašinas, kurios (buvo) paliktos… jam (mano vyrui) buvo mokamas valandinis atlyginimas. Dabar žiema ir jis neturi darbo. Niekas nežino, ar jo bus pavasarį, nes visos dirbamos žemės neišminuotos.“
Išvykimas iš namų psichologiškai paveikia vaikus ir jų šeimas, nes jie palieka artimuosius ir viską, kas pažįstama. Dvylikametė Marynos dukra Anna norėjo grįžti namo į Chersoną. Ji pasakoja:
„Žmonės sako: „Visur gerai, bet namie geriausia!“ [Kaimas, kuriame buvom apsistoję] buvo daug geresnės būklės. Greičiausiai matėte, kad čia mes nieko neturime. Tačiau namuose man daug geriau. Čia turime kačių ir šunų, kurių labai ilgėjausi. Taip pat čia – močiutė ir senelis.“
Daugelis vaikų grįžta namo ir randa uždarytas mokyklas. Anna mokosi nuotoliu, žaisti lauke taip pat pernelyg pavojinga dėl nuolatinių apšaudymų. Anna sako: „Labai norėčiau mokytis mokykloje, kažkaip, kad tik ne internetu. Kalbėtis su mokytojais, su vaikais – kad visgi būtų bendravimas, draugai. Mano draugė gyvena toli, noriu su ja bendrauti. Aš su ja kalbuosi, bet norėčiau susitikti ir gyvai.“
„Save the Children“ direktorė Ukrainoje Sonia Khush teigia, kad vaikai Ukrainoje išgyveno dvejus ilgus smurto ir naikinimo metus: „Daugelis šeimų dėl saugumo buvo priverstos palikti savo namus, bet grįžo vos tik pasitaikius galimybei. Jiems jokia kita vieta nėra panaši į namus ir mes turime gerbti jų valią būti ten, kur jų namai. Prasidedant tretiems karo metams didžiausią dėmesį skiriame pagalbai nuo jo nukentėjusioms bendruomenėms atsistatyti ir atsigauti tam, kad šeimos galėtų susigrąžinti gyvenimus, o vaikai, nepaisant juos supančio žiaurumo, galėtų būti vaikais – mokytis, žaisti ir juoktis kartu su draugais.“
Organizacija ragina Ukrainoje kariaujančias šalis ginti civilius ir nebenaudoti sprogstamųjų ginklų gyvenamose teritorijose. Turi būti užtikrinta visapusiška ir nenutrūkstama humanitarinė pagalba šeimoms, patekusioms į krizinę situaciją, taip pat ir toms, kurios yra karo paveiktose teritorijose.
