Jautrusis dainius Jamesas Bluntas — profesionalus karys, vaikystėje mokęsis internatinėje mokykloje

„Paskutinį mano patiekalą sudarytų „buffalo” vištų sparneliai užkandžiui, o pagrindiniam patiekalui ko gero pasirinkčiau kalifornietišką užkandinės „In-N-Out” burgerį bei užsigerčiau kola – taip numirčiau būdamas laimingu žmogumi”, – „Gent’s Talk” tinklalaidėje pasakojo savo lyrinėmis, jautriomis ir ne vieną pravirkdančiomis dainomis garsėjantis dainininkas Jamesas Bluntas.

„Kančia yra gerai parduodamas produktas, todėl ir mano kūryba puikiai parduodama”, – juokėsi vyras, tai atspindintis savo jautriąją, lyriškąją pusę, tai tuoj pat ją pridengiantis po paprastumu ir juokais. „Niekada neturėjau tokio plano – iš tiesų aš norėjau būti roko žvaigžde, tačiau tam, kad turėtum roko grupę, turi turėti draugų, taigi, man liko tiesiog akustinė gitara ir liūdnų dainų rašymas”, – šypsojosi.

Netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis dainininkas savo gyvenimą pradėjo kiek skirtingai nei dauguma mūsų: jis gimė karinėje ligoninėje.

Pasmerktas tapti kariškiu

Tačiau jam ko gero kitaip ir negalėjo būti lemta. Šeimos istorijoje pasikartoja karinės tarnybos istorija, siekianti netgi X-ąjį amžių. Taigi, ir Jameso Blunto tėtis, Colonelis Charles Blountas, buvo profesionalus karys, ir pats sūnus suaugęs pasekė tėvo pėdomis. Karinė tarnyba buvo šios giminės vyrų kraujyje.

Netipiškai prasidėjęs gyvenimas ir toliau nebuvo tipiškas. Šeima kas du metus keitė gyvenamąją vietą, priklausomai nuo šeimos tėvo karinių paskyrimų. Pokyčiai siekė ne tik Didžiąją Britaniją, kurioje ir gimė būsimas dainininkas, tačiau ir Kiprą, Vokietiją, Honkongą.

„Visos mano draugystės trukdavo ne daugiau dviejų metų”, – yra pasakojęs Jamesas Bluntas. „ Kai atvažiuodavome, mama mane išstumdavo laukan ir liepdavo man belstis į kaimynų duris, ieškant vaikų, kad susirasčiau draugų”, – prisiminimais dalinosi vyras.