„Visų pirma, norėčiau paminėti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas ir kartu talentingas. Vakar bebėgiodama klausiausi savo trenerės kurso ir ji paminėjo vieną frazę, su kuria visiškai sutinku. Ji buvo tokia: „Jeigu vaikas yra daugiau linkęs į meniškumą, tu negali jo perauklėti, kad jis užaugęs būtų finansų genijus, gal jis ir bus, bet bus vidutiniškas. O jeigu skatinsi vaiko talentą, jis bus savo srities specialistas. Negana to, jam patiks tai, ką jis daro, o tai pats svarbiausias dalykas“.
– Gyvenate Izraelyje ir auginate du vaikus. Papasakokite, kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp vaikų auklėjimo Lietuvoje ir Izraelyje?
– Kadangi su vyru esame užaugę Lietuvoje, mūsų auklėjimas buvo labai panašus. Be to, mano vyresnysis sūnus pradėjo lankyti mokyklą Lietuvoje, o dabar mokosi Izraelyje. Pagrindinis skirtumas yra požiūris į patį vaiką. Lietuvoje mokymo programa visiems vienoda iki dešimtos klasės, po to vaikas pats renkasi (arba tėvai) kurią nors kryptį.
Izraelyje vaikas ugdomas kartu su visais pradinėse klasėse, o jau septintoje klasėje vaikas pats renkasi, kurią sritį eiti mokytis (medicina, meninis pokrypis, visai be krypties (tie, kurie dar neatrado, kas jiems patinka)). Kiekvienoje profesijoje, jeigu nori ten pakliūti, reikia laikyti egzaminus. Pavyzdžiui, mano vaikas pakliuvo į meninę pakraipą. Jis laikė egzaminus, po to ėjo į komisija, kuri įvertino jo darbus. Meninė pakraipa nereiškia, kad tik piešimas yra sustiprintas, visas pamokas reikia pateikti meniškai.
– Kuris auklėjimas jums priimtinesnis, kodėl?
– Negaliu pasakyti, kad auklėju savo vaikus taip, kaip izraeliečiai, nes į auklėjimą įtraukiu, kas man labai svarbu: tai, kad vaikas būtų mandagus, kad žinotų, kad pinigai nekrenta iš dangaus ir juos reikia uždirbti. Mano vyriausias sūnus, būdamas 14 metų, nusprendė dirbti, ne dėl to, kad šeimoje problemos dėl finansų, o norėjo pasižiūrėti, kaip jam seksis. Be to, po koronos viruso uždarymo, nenorėjo sėdėti namuose dar ir vasarą. Jūs neįsivaizduojate, kaip vaikas džiaugiasi savo darbu, o dar už tą džiaugsmą gauna atlyginimą. Mano pasididžiavimui nėra ribų.
Be to, kai gaunu iš pačių mokytojų ir aplinkinių pagyras, koks vaikas išauklėtas, mandagus, nori visiems padėti, man be galo malonu. Manau, lietuviška disciplina irgi atnešė naudos.
– Kokius žydų vaikų auklėjimo principus jūs išskirtumėte kaip svarbiausius iš savo praktikos?
– Vaikui negalima sakyti, kad jeigu tu to dabar nepadarei arba tau nepavyko, nedaryk niekada, nes šioje srityje tu niekam tikęs. Vaikui reikia palaikymo, ir jeigu neišeina dabar, nieko tokio, vėliau pabandysime.
Galiu pateikti gerą pavyzdį iš savo mokyklos laikų. Turėjau anglų kalbos mokytoją, kuri man pastoviai kartojo, kad aš nesugebu išmokti anglų kalbos ir net nesistengiu išmokti, nes nesugebu. Taip man buvo įkalta į galva, kad nemoku, dėl to bijodavau kalbėti, nes bijodavau daryti klaidų. Bet kai atvažiavau į Izraelį, man atsidarė visai kitos galimybės. Vienas žmogus pasakė, nesvarbu, kad tu darai klaidų, svarbiausia, kad tave suprato.
– Kokios vertybės diegiamos vaikams?
– Vaikas yra genijus. Jis geriausiai viską žino, pagal jį visas pasaulis sukasi. Vaikas nėra traumuojamas, jeigu jam nesiseka, kiekvienas vystosi pagal savo sugebėjimus.
– Ką prieš atvažiuodama į Izraelį, buvote girdėjusi apie vaikų auklėjimą žydų šeimose?
– Aš girdėjau apie auklėjimą, kad vaikams viskas leidžiama ir nieko negalima atsakyti. Ko nori, tą ir gauna.
– Kokie mitai sugriuvo, o kokie pasitvirtino?
– Kai atvykome, pasakiau vyrui, kad savo vaikus auklėsiu pagal save. Esu labai griežta ir mūsų šeimoje viskas vyksta pagal grafiką, viskas turi būti padaryta laiku. Bet po kurio laiko, su manimi pradėjo kalbėti mokytojos, kad leisčiau vaikui susitvarkyti pačiam, duočiau jam laisvę. Aš šito patarimo paklausiau ir tikrai nesigailiu. Prieš tai mano vaikas bijodavo, kad kažko nepadarė. Mūsų pokalbiai dažnai baigdavosi ginčais. Dabar jis dalijasi visos dienos įvykiais, pasakojasi man ir sako viską, kas buvo. Aišku, kai daviau laisvę, mokslai irgi nukentėjo, bet vaikas labiau atsipalaidavęs.
Supratau, kad griežtumas – ne išeitis, dabar ir mano mąstymas pasikeitė. Jeigu vaikas nori kažką pabandyti, jis pabandys, jeigu jis bijos tėvų, jis tą darys jiems už nugaros, o jeigu tu palaikai su juo gerus santykius, jis tau viską papasakos.
– Gal turite kokių nors praktinių patarimų, kaip įdiegti vaikui aistrą mokslui, knygoms?
– Izraelyje labai dažnai girdžiu, kad knygos yra praeitas etapas, bet jeigu tėvai neskaito knygų ir reikalauja to iš savo vaikų, to nebus. Vaikas mokosi savo aplinkoje, ką jis mato, tą jis ir daro.
O meilę mokslams reikia skatinti, o ne versti. Atrasti dalykus, kurie vaikui patinka. Tai nebus visi dalykai, kai kurie nesiseks, bet nieko tokio. Kiekvienas vaikas yra individualus ir mokosi savo ritmu.
– Kokios bausmės taikomos, kai vaikai nusižengia?
– Vaiko negalima bausti, taip sulaužoma vaiko valia. Jeigu vaikas padarė, ko jam neleidžiama, reikia paaiškinti, kodėl tai yra blogai, ir žodį NE reikia pakeisti į paaiškinimą. Vaikas, pastoviai girdėdamas žodį NE, darys priešingai. Galiu pateikti pavyzdį. Vaikas pradėjo šokinėti ant sofos. Suaugęs žmogus supranta, kad tai yra pavojinga, o vaikui tai linksma. Užuot draudus, galima nukreipti į veiksmą, kuris jam patinka, pvz., piešimas, dėlionės.
– Kas vaikams leidžiama, o kur ribos yra griežtai nubrėžiamos?
– Vaikams nėra draudimų.
– Koks yra vaikų santykis su mama ir tėčiu?
– Vaikai labai artimi su savo tėvais, jeigu tarp jų yra geri santykiai. Kaip visose šeimose, vienas iš tėvų yra griežtesnis, kitas – ne, arba abu yra artimi. Viskas priklauso nuo pačių tėvų. Mūsų šeimoje vyresnysis labiau bendrauja su tėčiu, nes turi daug bendrų pomėgių, bet man jis pasakoja viską, klausia nuomonės ir patarimų, o mažesnis manęs nepalieka net per žingsnį, nors, kai manęs nėra, labai gerai bendrauja su tėčiu.
– Koks moters vaidmuo šeimoje?
– Dažniausiai moteris vadovauja šeimoje, nors priklauso nuo pačios moters. Aš dirbu vadovaujantį darbą ir beveik visi vyrai man yra pavaldūs. Nė karto man niekas nepasakė, kad tu moteris ir tavęs mes neklausysime. Nuo pirmos dienos žmonės žinojo, kad kaip aš pasakiau, taip ir bus.
– Kada apskritai įprasta susilaukti vaikų? Ir kiek jų šiuolaikinėse šeimose būna dažniausiai?
– Dažniausia izraeliečiai neskuba kurti šeimų, jie turi pakeliauti, išsilakstyti, o jau po 30 metų galvoti apie šeimą. Vaikų susilaukia, kai susitvarko karjeros reikalus ir užima geras pareigas su pastovia alga. Taip nutinka apie 35 metus. Izraelyje priimtina turėti tris ir daugiau vaikų. Sakoma, kad du vaikus augina tik šeimos iš buvusios Sovietų Sąjungos. O tikintys žmonės turi tiek vaikų, kiek jiems Dievas duoda.
