Dabar moters gyenimas vėl šviesus. Psichologijos mokslus baigusi Živilė su džiaugsmu kepa tortus, pyragus, dievina keliones, knygas, teatrą, koncertus, kai turi laiko – net boksuojasi ar plaukioja baseine. „Kartais mėgstu susigalvoti sau įdomesnių patirčių, pavyzdžiui, nueiti pėsčiomis 50 kilometrų, sudalyvauti laidoje „Kas ir kodėl” ar išbandyti vandenlenčių pramogas”, – apie šviesius dalykus po pusmetį trukusios tamsos kalba ji.
Deja, motinystės spalvos daug įvairesnės nei nupiešia visuomenė, socialiniai tinklai ar žurnalų puslapiai. Lietuvą ne kartą drebino veikiausiai pogimdyvinę depresiją patyrusių moterų tragedijos, tada kėlėme klausimus, ką pražiopsojome, ko nepastebėjome, į kokius signalus pakankamai rimtai nepažiūrėjome. Živilė apie tą juodą ir apatijos valdomą laiką turi ką papasakoti. Ji skleidžia žinutę, kad net geriausiems, stipriausiems, labiausiai mylintiems taip gali nutikti. Tai liga. Hormonų disbalansas.
Dabar moteris pakankamai ramiai jaučiasi ir su antrojo vaiko, sūnelio, diagnoze. Tai retas genetinis sindormas, kurio eiga išaiškės tik vaikui augant. Jau dabar pastebima atsiliekanti raida, tačiau kai siela nurimusi, moteris sūnūje pastebi ir gražiausias jo puses.
– Ar visada norėjote vaikų? Kokia buvo ta jūsų kelionė į vaikus, į šeimą?
– Jaunystėje, kai kas nors klausdavo, visada sakydavau, kad turėsiu tris vaikus. Bet gal dėl to, kad pati augau šeimoje, kurioje buvo trys vaikai: aš ir du jaunesni broliai.
Su jaunesniuoju broliu mus skiria 12 metų, taigi, man teko nemažai jį prižiūrėti, ir sauskelnes pakeisti, ir pamigdyti, ir su vežimu pavežioti. Ką reiškia auginti vaiką daugmaž galėjau įsivaizduoti. Tačiau suaugusi niekada nebuvau iš tų moterų, kurios labai žavisi kūdikiais, ir pamačiusios mažylį nori jį pakalbinti, pačiūčiuoti.
Su vyru susituokėme būdami 25-erių ir gan greit pradėjome iš aplinkinių sulaukti to tradicinio klausimo: tai kada gi vaikai. Tačiau man buvo smagu ir dviese, galėdavome sau leisti po darbų veikti ką tik norisi, bet kada kažkur išvažiuoti, keliauti. Gyvenome laisvai ir nerūpestingai, man vis nesinorėjo tos laisvės netekti.
Žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie ir susilaukę vaikų daro viską, ką darė iki vaikų: ir keliauja, ir eina visur, ir visa tai daro kartu su lėliukais. Bet man atrodė, kad kai jau susilauksiu vaiko, tai mano gyvenimas turės suktis aplink mažylį, turėsiu suteikti jam viską, kad jam būtų saugu, ramu ir jauku. Nenorėjau būti ta mama, kuri vaiką tamposi su savimi, nepaisant jo ritmo ir poreikių, nieko neįžeidžiant, nes visi renkasi kaip jų šeimai geriausia.
Po kelių santuokos metų jau ir vyras vis užsimindavo, kad gal reiktų galvoti apie vaikus, bet man vis širdyje neatsirasdavo tas toks nuoširdus noras, kad va, jau tikrai norėčiau būti mama.
Na, bet kai suėjo 30-imt, ir pati po truputį pradėjau galvoti, kad jau turbūt laikas, supratau, kad kada, jei ne dabar. Nenorėjau visą gyvenimą nugyventi be vaikų.
– Papasakokite apie savo pirmąjį nėštumą ir pirmąją mamystės patirtį. Prieš interviu minėjote, kad jutote euforiją.
– Vyrui pasakiau, kad jau esu pasiruošus lėliukui, suplanavom, kad būtų faina, jog vaikas gimtų gegužės mėnesį, kai šilta, vasara prieš akis, na, ir mūsų planas pavyko.
Nėštumo metu jaučiausi puikiai, labai laiminga, ruošėm mažyliui kambarį, pirkau rūbelius, daiktelius, lankiau nėščiųjų mankštas. Pilvelio gyventoją kalbindavau, glostydavau, prie pilvo pridėjusi telefoną įjungdavau klasikinę muziką, žodžiu tikrai labai ruošėmės ir ypatingai džiugiai išgyvenome šį gyvenimo etapą.
Nebuvo viskas rožėmis klota, teko pagulėti ir nėštumo patologiniame skyriuje, nes buvo per didelis vaisiaus vandenų kiekis, teko patirti ir nerimo, kai ginekologė, per vieną iš echoskopo apžiūrų išmatavusi lėliuko sprando vaiskumos ilgį, rekomendavo pasidaryti genetinius tyrimus, nes buvo tikimybė, jog vaikutis gali turėti dauno sindromą. Visgi mes nutarėme jokių tyrimų nedaryti, nes joks rezultatas mūsų sprendimo gimdyti bet kokiu atveju nebūtų pakeitęs.
Gražią gegužės dieną gimė mūsų mažytė dukrytė. Sveika ir graži mergytė.
Vyras buvo kartu, labai padėjo pirmas paras ligoninėje, prausė, vystė, rengė, nešiojo. Darė viską, nes man po ekstra cezario operacijos buvo sunku vaikščioti, mano pagrindinis ir vienintelis darbas buvo mažytę maitinti.
Po penkių dienų visi grįžome namo. Žinote, visi sako, kad po gimdymo moters hormonai būna sutrikę, reikia maždaug pusės metų, kol susitvarko, tai po dukrytės gimimo mano hormonai man kėlė euforiją.
Dukrytė atrodė pati gražiausia, pati nuostabiausia pasaulyje, didžiulė laimė buvo tiesiog būti su ja namuose, čiupinėti tuos mažus pirštukus, ją bučiuoti ir myluoti. Pirmus metus su ja galima sakyti ir buvome namuose, nes man nieko kito ir nesinorėjo. Namie jai skaitydavau knygeles, dainuodavau dainas, kiekvieną mėnesį fotografuodavau, kaip paaugo, pasikeitė.
Paskui jau suėjus metukams pradėjau vežioti į įvairius užsiėmimus, ją lavinti, lankėme kūdikių muzikos mokyklėlę, teatro užsiėmimus. Žodžiu, labai su ja užsiėmiau, skyriau daug dėmesio, meilės ir laiko.
Buvau visiškai tuo patenkinta ir realizavusi save mamos vaidmenyje.
– Kaip nusprendėte (arba kaip atsitiko), kad reikia, norisi antrojo vaiko?
– Na, susilaukus pirmojo vaiko ateina ir kitas tradicinis klausimas: tai kada antras. Aš ir vėl noro turėti dar vieną vaiką nejaučiau, bet su vyru vis pakalbėdavome, kad gal reikia, kad dukrai būtų smagiau augti, kad išmoktų dalintis, neužaugtų išlepinta ir pan.
Nors man iš kitos pusės ir buvo gaila, kad mano mylimiausia dukrytė turės dalintis mano dėmesiu ir nebebus vienintelė. O ir buvo jau toks smagus laikas, kūdikystė praėjusi, sauskelnių keisti nebereikia, dukra jau vaikšto, kalba, jau su ja ir į keliones pradėjome važinėti, ir seneliams palikti, su vyru dažniau dviese kažkur išeiti galėjome.
Bet galiausiai visgi pasiryžome antram, pagalvojom, kad būtų smagu turėti ir berniuką – tikėjomės, kad šįkart bus berniukas. Vėl suplanavome, kad gimtų gegužę, nes labai geras laikas gimti vaikams, ir vėl mūsų planas labai greit pavyko.
– Ar nėštumas buvo kitoks? Ar laukimas buvo kitoks?
– Laukimas tikrai buvo kitoks, nes jau viskas buvo aišku, žinoma, nebe taip ypatinga kaip pirmą kartą. O ir šalia buvo dukra, kuriai skyriau savo laiką, tai pilvelio gyventojas tiek daug dėmesio negavo. Nebuvo tokio ypatingo jausmo, kaip laukiantis pirmą kartą.
Pats nėštumas iš principo buvo panašus, manęs nepykino, neturėjau kažkokių ypatingų nėščiosios norų, fiziškai jaučiausi gerai. Vis dėlto ir šįkart teko pagulėti patologiniame skyriuje, lankytis dienos stacionare, nes vaikučio širdies tonai matavimų metu ne visada buvo tokie, kokie turi būti.
Galiausiai man pasakė, kad viskas normos ribose, taigi, jaučiausi rami. Juolab kad ir per pirmą nėštumą buvo visokių įtarimų, kurie nepasitvirtino.
– Papasakokite apie savo sūnaus genetinį sutrikimą. Ką jis lemia dabar ir lems ateityje?
Sūnelis turi retą Viljamso-Beureno sindromą. Šis sindromas labai plataus spektro, kiekvienas jį turintis asmuo yra paveikiamas ir panašiai, ir labai skirtingai. Kaip tai paveiks vystymąsi, matysime tik su laiku, sūnui augant.
Šiuo metu stipriai atsilieka fizinė raida. Sūnui jau beveik metukai, o jis dar neropoja, nesėdi, neatsistoja, tik neseniai po truputį pradėjo šliaužti. Vėluoja ir suvokimas. Pavyzdžiui, dukra 11-os mėnesių būdama jau galėjo parodyti pirštuku, kur jos kūno dalys, ar kur kokie daiktai namuose. O sūnus dar to toli gražu nesugeba ir nežinia, kada sugebės.
Nežinia ir kada vaikščios, kada kalbės, kaip apskritai jam seksis darželyje, mokykloje, ar galės mokytis su įprastais vaikais, ar reikės eiti į specializuotas ugdymo įstaigas. Bet tai dar tolima ateitis.
Kalbant apie sveikatą, džiaugiamės, kad jis pakankamai sveikas, turi širdutės ydą, bet kol kas operacijos nereikia, tikimės, jog ir nereikės, o kitų sveikatos bėdų bent kol kas nėra, nors šis sindromas truputį kaip katė maiše, nežinia kas ir kada gali išlįsti.
Na ir šis sutrikimas turi vieną labai teigiamą pusę – tokie žmonės yra labai draugiški ir socialūs, jau ir dabar mūsų sūnelis yra tikra šypsenėlė, visiems šypsosi ir nori bendrauti.
– Kada sužinojote apie genetinį sūnaus sutrikimą? Kokia buvo jūsų reakcija?
– Kad kažkas gali būti sužinojome gana anksti, kai mus iš gimdymo namų dėl širdelės ūžesių pervežė į Santariškių Naujagimių skyrių.
Ten būnant sūnaus apžiūrėti buvo pakviesta gydytoja genetikė. Ji iškart pasakė, kad ims kraują tyrimams, nes jai sūnelio veido bruožai pasirodė neįprasti, delniukų linijos kitokios.
Aš asmeniškai tokių dalykų nebuvau pastebėjusi, man tokia žinia sukėlė nekokias emocijas. Ir taip iki tol buvau išgirdusi nemažai blogų naujienų, kad su širdute kažkas negerai, kad su kvėpavimu blogai, nes kelias dienas po gimimo sūnui reikėjo deguonies kaukės, jis ilgai buvo prijungtas prie laidų, kurie matavo deguonies lygį ir širdies ritmą. Genetikė pasakė, kad rezultatų reikės laukti porą mėnesių.
Kai sūnus pradėjo priaugti svorio, mus išleido namo. Namuose buvo sunku, jis daug verkdavo, naktimis net klykdavo, mano emocinė būsena buvo labai bloga, o dar reikėjo rūpintis ne tik naujagimiu, bet ir jau trimete dukra.
Kai sūnui buvo maždaug trys mėnesiai, paskambino genetikė, pasakė, kad tų dažniausiai pasitaikančių chromosominių ligų nerado ir pakvietė dar kartą atvykti, vėl duoti kraujo tyrimams, kad dabar ieškos retesnių sutrikimų.
Dar po poros mėnesių, kai sūnui buvo 5 mėnesiai, genetikė paskambino jau su diagnoze. Pokalbio metu buvau rami, išklausinėjau, ką tas sutrikimas reiškia, ko tikėtis, grįžus namo papasakojau vyrui.
Tada pasileido ašarų upelis. Nors jau žinojau, kad kažkas bus, bet priimti ir susitaikyti su galiausiai patvirtinta diagnoze buvo labai sunku. Kasdien verkdavau, daug skaičiau apie sindromą ir vis akys užkliūdavo už blogiausios informacijos.
Svarsčiau, už ką mums dievas atsiuntė tokį vaikelį. Galvodavau apie ateitį, kas mūsų laukia, kaip dabar gyvensime.
– Papasakokite apie savo nuotaikas ir jausmus susilaukus sūnaus. Sirgote pogimdyvine depresija. Koks tai jausmas?
– Kai sūnus gimė, apėmė džiaugsmas. Jį paguldė man ant krūtinės ir tikrai jaučiausi laiminga dviejų vaikų mama: turėjau ir dukrą, ir sūnų.
Kadangi sūnus irgi gimė cezario pjūvio pagalba, mane pervežė į pooperacinę palatą ir aš, kaip buvo gimus dukrai, laukiau, kol man jį atneš pamaitinti. Tačiau vietoje to atėjo gydytojas ir pasakė, kad sūnus turi sveikatos bėdų. Žinoma, sunerimau, bet gydytojai labai negąsdino, tik kad neatnešė man sūnaus ir tris paras, kol buvome gimdymo namuose, galėjau tik kas tris valandas jį aplankyti. Lankydama jį laikydavau glėbyje, bučiuodavau, glostydavau ir linkėjau jam sustiprėti, kad galėtume važiuoti namo.
Tačiau kai mus pervežė į Santariškes, staiga kažkas pasikeitė. Į sūnelį ėmiau žiūrėti be meilės, atsirado apatijos jausmas, nenorėjau nieko daryti. Nei išeiti pasivaikščioti, nei su kažkuo bendrauti, norėjosi tik gulėti lovoje.
Grįžus namo buvo taip pat. Draugės rašydavo žinutes, aš neatrašydavau po kelias dienas, vyras kviesdavo eiti pasivaikščioti su visa šeima, aš atsisakydavau. Tiesiog kasdien laukdavau nakties, kad galima būtų eiti miegoti. Visiškai nebejaučiau gyvenimo džiaugsmo.
Sūnui apskritai net pradėjau jausti pyktį. Kai sūnelis verkdavo, man kildavo atmetimo, priešiškumo reakcija, nenorėdavau jo eiti raminti. Nenorėjau jo auginti. Vyrui keliskart esu pasakiusi, kad noriu jį atiduoti. Tuo metu dar net nežinojome diagnozės, vyras klausdavo, o kas tau su juo negerai, sakydavau, gal ir viskas gerai su juo, su manimi negerai, man toks jausmas kyla.
– Ar tuo metu, kai lanko šitos mintys, lanko kaltės jausmas? Ar moteris jaučiasi bloga mama? Koks apskritai santykis su realybe?
– Nepasakyčiau, kad jaučiau kaltę. Tiesiog jaučiausi apatiška. Buvo gaila dukros, kad namie dabar tokia situacija, kad ji, anksčiau smagiai leidusi savo vaikystę, nes mes visur eidavom, važiuodavom, dabar turi sėdėti namie, nes mama nieko nenori.
Vyrui sakydavau, kam mes sugalvojom tą antrą vaiką, gyvenome puikiai ir būtume sau toliau gyvenę laimingai su viena dukryte. Dukrai, beje, irgi tuo metu meilės nejaučiau, buvo tiesiog atsiradusi visiška tuštuma.
Galvoje iki tokio lygio tuščia, kad kartais net nežinodavau, ką man apsirengti, kai su sūnum reikėdavo važiuoti į polikliniką apžiūrai, arba ką nupirkti parduotuvėje ir ką pagaminti šeimai valgyti.
– Lietuvą ne kartą drebino pogimdyvine depresija sergančių motinų tragedijos. Savižudybės, pasitraukimas kartu su kūdikiu: kokius jausmus dabar jums kelia tų mamų istorijos?
– Tokios istorijos labai sujaudina ir sukrečia. Kai tokias žinias išgirsdavau susilaukusi dukros, nesuprasdavau, galvodavau, na kaip gi taip galima.
Gimus dukrytei jaučiau jai neišpasakytą, begalinę meilę, norėjau ją nuo visko apsaugoti, kad tik ji augtų mylima ir laiminga. Tačiau po sūnaus gimimo patyriau kardinaliai priešingus jausmus. Ir nors nors vis tiek negaliu pateisinti tokių poelgių, aš suprantu, ką tos mamos išgyvena, ir kodėl kartais taip nutinka.
Ačiū dievui, mane nuo tokios tragedijos apsaugojo tikėjimas, mano tvirti moraliniai ir vertybiniai įsitikinimai, mano palaikanti aplinka ir žmonės šalia. Baisus įvykis ne tik savižudybė, bet ir kai mamos palieka savo naujagimius. Man tikrai niekas nebūtų leidęs atiduoti sūnaus į gyvybės langelį, nei vyras, nei tėvai bei uošviai, o ir pati šalia savo neigiamų emocijų jaučiau stiprų pareigos jausmą, kad aš privalau auginti šį kūdikį, kad ir kaip nenoriu.
– Kas jums labiausiai padėjo? Kokie buvo jūsų žingsniai sveikimo link?
– Esu labai dėkinga savo ir vyro tėvams, jie labai daug mums tuo metu padėjo, ypač mamos. Mano mama atvažiuodavo pas mus, užimdavo dukrą, padėdavo apsitvarkyti. Vyro mama vis pagamindavo ir atveždavo valgyti. Bent jau nereikėjo labai rūpintis buitimi.
Mano mama stengėsi ir psichologiškai man padėti, atnešdavo knygų paskaityti, kurių taip ir neperskaičiau. Daug su manimi kalbėdavosi, skatino ieškoti pagalbos pas specialistus, galiausiai pati užrašė pas psichiatrą.
Kurį laiką gėriau ir skirtus antidepresantus, bet pastebėjau, kad ar su vaistais ar be jų, mano būsena ta pati, ir vaistus mečiau. O galiausiai tiesiog praėjo pusmetis po gimdymo, susitvarkė mano hormonai ir aš vėl grįžau į savo įprastą būseną, vėl ėmiau džiaugtis gyvenimu, šypsotis, juokauti, vėl užsinorėjau pramogauti, bendrauti su draugais ir pan. Atrodė, kad tiesiog kažkas spragtelėjo pirštu ir vėl viskas grįžo į savas vėžes.
Taigi, nutariau jog man tiesiog buvo hormonų disbalansas. Su dukra hormonai šėlo laimės šokį, o su sūnum iškrėtė piktą pokštą ir sukėlė visiškai priešingas emocijas.
– Ar buvo elgesių, požiūrių, kurie trukdė, o ne padėjo?
– Esu saulaukusi komentaro, kad nesąmonė taip užsidaryti nuo pasaulio ir su niekuo nebendrauti. Bet o ką daryti, jeigu kitaip tuo metu neišeina? Tai, žinoma, buvo pasakyta ne iš blogos valios, o tikriausiai norint padėti, liaudiškai sakant, įspirti į užpakalį. Bet man toks tiesmukas pasakymas pasirodė ne vietoje ir jokios motyvacijos nesuteikė.
– Vaikų tėčiui ko gero buvo baisu?
– Savo vyrui irgi esu labai dėkinga, kad priėmė ir išbuvo tą laikotarpį ir kiek įmanoma suprato mano jausmus. Mano vyras puikus, jis žymiai geriau ir lengviau susitaikė ir su sūnaus diagnoze, ir keldavosi prie jo naktimis, ir jį verkiantį migdydavo vakarais. Vyrui, kaip paskui pats sakė, baisiausia buvo ne tai, kad gimė kitoks vaikutis, bet kad žmona niekada nebebus tokia kaip anksčiau.
– Ar mūsų visuomenėje yra pakankamai vietos kalbėti apie visas motinystės spalvas, ar, vis dėlto, labiau raginama kalbėti tik džiaugsmą, euforiją ir laimę? Ar nėra taip, kad lyg ir užjaučiame pogimdyvine depresija sergančias mamas, bet jeigu tik pamatome moteris nors kiek abejojant, nesidžiaugiant – gėdiname jas?
– Mūsų visuomenėje dažnai viską vertiname per socialinių tinklų prizmę. Ypač instagrame matome, kaip visi gerai gyvena, daug pasiekia, viską spėja ir puikiai jaučiasi. Mamos ką tik pagimdžiusios jau idealiai atrodo, greit sugrįžta į darbus, derina motinystę su karjera. Ir atrodo, kad kitaip nėra ir negali būti.
Ir jeigu tavo gyvenime kažkas kitaip, tu lygini save su tomis mamomis ir jautiesi nevykėle, kad štai va kaip čia man viskas nesiseka. Tačiau tikrai ne visoms viskas klojasi kaip per sviestą, daug kas patiria ir neigiamų jausmų, ir pradžioje nesijaučia laimingos tapusios mamomis, nejaučia striprios meilės kūdikiui, tik apie tai garsiai nekalba ir nepasakoja.
O reikėtų! Nes naujai iškepta mama, kuri jaučiasi nekaip, išgirdusi ir kitų mamų panašias patirtis, pasijus geriau ir supras, kad su ja ir su jos išgyenimais viskas tvarkoje, kad su laiku viskas susitvarkys, prašviesės.
Nesakyčiau, kad gėdiname moteris, jei jos nesidžiaugia motinyste, greičiau tiesiog nesuprantame, nes, na, kol pats nepatiri, arba kol su tuo nesusiduri artimoje aplinkoje, net ir negali to pilnai suprasti.
Visgi labai svarbu apie tai daug kalbėti ir nelaikyti paslaptyje.
– Ar tada, kai laukėtės vaikų, kai laukėte jų ar svajojote – taip įsivaizdavote motinystę? Kas pasirodė lengviau, o kas – sunkiau?
– Turėjau tokį įsivaizdavimą, kad vaikščiosiu parkuose su vežimėlyje miegančiu kūdikiu, gerdama kavą, skaitysiu knygas, kol namuose vaikas miegos lovytėje.
O realybėje mano dukra baisiai nemėgo vežimo, lovytės nepripažino, miegodavo tik šalia manęs, taigi, visi mano planai žlugo ir iš pradžių buvo sunku tai priimti. Galvodavau, na kaip čia taip, taigi visų vaikai miega vežimuose ir lovytėse! Pasirodo, kad ne, kaip tik mažuma kūdikių yra tokie kaip iš reklamų ar filmų.
Teko prisitaikyti prie kūdikio poreikių ir pakeisti savo lūkesčius, o ne bandyti pritaikyti vaiką prie savo nerealių įsivaizdavimų. Teko ir naktimis dažnai keltis, apie ką nebuvau susimąsčiusi prieš susilaukiant vaikučio, ir jaunesniame amžiuje nemigos naktis būtų buvę lengviau ištverti nei tada, kai tau jau virš trisdešimt.
– Kaip ir kiek jums pavyko priimti savo sūnaus diagnozę? Ar tai – procesas?
– Sūnaus diagnozės priėmimas iš dalies atėjo kartu su mano pagerėjusia savijauta. Labai padėjo ir paramos grupės, pavyzdžiui, feisbuko gruėp Auginu ypatingą vaiką. Ten radau mamų, auginančių vaikus su tokiu pat sindromu kaip ir mano sūnelio. Su jomis susirašydavau, jos pasidalindavo savo patirtimi. Labai padeda panašią patirtį išgyvenusių šeimų istorijos.
Toje grupėje susipažinau ir su Viljamso sindromą turinčią dukrytę auginančia mama, kuri, pasirodo, gyvena mano rajone. Dažnai su ja pasikalbėdavau, esame ir susitikusios. Ji man pasiūlė prisijungti prie pasaulinės organizacijos, vienijančios tėvus, auginančius šį sindromą turinčius vaikus.
Skaitydama tų tėvų istorijas, mintis, supratau, kad ši diagnozė tai ne nuosprendis, ne pasaulio pabaiga. Taip, gyvensime kažkiek kitaip, su daugiau spalvų gyvenime, bet viskas mūsų šeimai bus gerai. Visiems, kuriems gimsta ypatingas vaikas, rekomenduoju paskaityti anglišką esė Welcome to Holland, kiek žinau ne visiems patinka ten pateiktas palyginimas, bet man asmeniškai labai surezonavo.
Žinoma nėra taip, kad visiškai nebegalvočiau apie sūnelio išskirtinumą, natūraliai palyginu jį su tokio paties amžiaus vaikais ir matau skirtumus, bet tai jau nebekelia liūdesio. Baisu kartais pagalvoti apie ateitį, kaip sūnui seksis būnant suaugusiu, bet stengiuosi gyventi ir džiaugtis šia diena.
– Ar šalia vaikų ir visų tų sudėtingų patirčių radote dėmesio sau ir savo asmenybei, pomėgiams, savo svajonėms? Ar tai – sudėtinga?
– Tuo sudėtingu ir sunkiu periodu – tai tikrai ne, apie save negalvojau visiškai. Gyvenau automatu, pasirūpindavau baziniais dalykais ir niekuo daugiau.
Bet po pusmečio, kai jau akyse ir galvoje prašviesėjo, atsirado didelis noras ir elementariai pasigražinti, pavyzdžiui, pasidaryti manikiūrą, išeiti pasižmonėti, vėl pradėti sportuoti, užsiimti sau patinkančia veikla. Dabar stengiuosi vis daugiau atrasti laiko sau, kai dukra darželyje, kartais palieku sūnų su aukle ir išeinu pailsėti nuo namų rutinos, su vyru išvažiuojame pabūti, palikę vaikus močiutėms.
Turiu galvoje ir kelis socialinius projektus, kuriuos norėčiau įgyvendinti, taigi dabar išgyvenu tikrai gerą laiką.
