Pokario kovose už nepriklausomą Lietuvą moterys dažniausiai buvo ryšininkės, rėmėjos. Dalis jų kartu su vyrais glaudėsi miškuose, gyveno bunkeriuose po žeme – saugumo persekiojamoms kartais nelikdavo kito kelio. Kitos, įsitraukusios į partizaninį pasipriešinimą, gyveno legaliai ar pusiau legaliai. Jos gabeno pranešimus, laiškus iš būrio į būrį, iš apygardos į apygardą.
Šaukė pareiga
Moterys buvo ir kūrėjos – rašė eiles, rūpinosi partizanų spauda. Algimanto apygardoje, vienijusioje Panevėžio ir Rokiškio apskričių miško brolius, partizanų spaudoje spausdintus, iš lūpų į lūpas plitusius eilėraščius kūrė poetė Diana Glemžaitė. Žemaitijoje partizanavo Irena Petkutė-Neringa. Manoma, kad dauguma partizanų spaudoje 1952–1953 metais spausdintų slapyvardžiais pasirašytų eilėraščių – jos kūryba. Žymi ir partizanų rėmėja Elė Rudzevičiūtė-Andriuškevičienė. Dainą pagal jos eiles „Mėnulis – tikras tėvas jo“ dabar dainuoja daug meno kolektyvų. Turbūt daugelis net nežino, kas šios dainos žodžių autorė. Kūrė ir partizanė Antanina Lukšytė-Milda, paskyrusi daug eilėraščių ne tik partizanams, bet ir jų motinoms, o vieną ir Dainavos apygardos vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
„Žmonės tais laikais darė tai, ką manė privalantys daryti. Jie priėmė tai kaip savo laikmečio pareigą. Juos šaukė pareiga, įsitikinimai“, – sako istorikas. Pašnekovo teigimu, į partizaninį karą Lietuvoje įsitraukusios moterys nebuvo išimtis. Moterys dalyvavo ir Antrojo pasaulinio karo antinaciniame pasipriešinime.
Kartu su vyrais
Remdamasis savo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kolegų duomenimis, dr. D. Juodis sako, kad antisovietiniame ginkluotame pasipriešinime moterų galėjo būti apie 13 proc. – maždaug 4 600, šie skaičiai nėra galutiniai. Dauguma partizanų buvo kaimo žmonės, tad į kovą įsitraukusios moterys dažniausiai buvo vietos gyventojų dukros.
Pasak dr. D. Juodžio, daugiausia partizanams padėjo jaunos merginos. Pasak istoriko, pasipriešinime dalyvavusių partizanų amžius svyravo apie 20 ir daugiau metų, o vadovybės – per 40 metų. Tad ir merginos buvo panašaus amžiaus. Istoriko teigimu, daugelis jų buvo gimnazistės ar ką tik baigusios gimnaziją arba vos vieną kitą kursą aukštesnio mokslo.
Kodėl padėdavo partizanams, motyvai labai įvairūs: partizanavo broliai, kartais – tėvai. Pasak istoriko, tokie šeiminiai saitai gana greitai nutrūkdavo dėl tremčių, mat partizanų šeimos nuo 1945 metų buvo tremiamos.
Dalis merginų tokios lemties tikėdavosi išvengti pasitraukdamos į mišką pas savuosius.
Su partizanais gyvendamos miške, jos patirdavo tą patį vargą kaip ir vyrai. Kadangi dauguma buvo jauni, nenuostabu, kad net ir tokiomis sąlygomis mezgėsi šilti santykiai. „Dažnai ryšininkė, rėmėja tarp partizanų turėjo mylimąjį“, – sako dr. D. Juodis.
Miške buvo kuriamos ir šeimos, gimdavo vaikai, tačiau greta meilės driekėsi ir tragiškų netekčių gija. Kovotojai už nepriklausomą Lietuvą žūdavo kautynėse arba apsupus priešams nusišaudavo, susisprogdindavo bunkeriuose. Taip susisprogdino pirmasis Algimanto apygardos, veikusios tuometėse Panevėžio ir Rokiškio apskrityse, vadas, Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas su žmona Joana Railaite-Slučkiene-Neringa.
Pasitikėjo ir aukščiausia vadovybė
Aukščiausioje partizanų vadovybėje moterų, tiesiogiai užimančių aukštas vadovaujamas pareigas, anot dr. D. Juodžio, nebuvo.
„Moterų nerasime nei tarp apygardų, nei tarp rinktinių vadų. Čia dominavo vyrai, bet svarbų darbą atliko moterys ryšininkės. Aukščiausio rango partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas dažnai rėmėsi ryšininkėmis, nes jų veikla buvo labai svarbi palaikant ryšius su kitais partizanų junginiais. Jos ne tik raštu, bet ir žodžiu perduodavo slaptą informaciją“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Jis svarsto, kad moterims ryšininkėms gal buvo paprasčiau atlikti užduotis, nes saugumas į jas kreipė mažiau dėmesio.
„Kalbant su tų laikų liudininkais, su ryšininkėmis, susidaro įspūdis, kad saugumo pareigūnams moterys sukeldavo mažiau įtarimų nei vyrai“, – sako istorikas.
Tačiau mažesniems partizanų dariniams vadovavo ir moterys. Vienai Tauro apygardos tėvonijai 1952 metais, kai partizanų buvo beveik nelikę, miško sesėms vadovavo Antosia Kurtinytė-Liepa.
Tai buvo pati pasipriešinimo pabaiga.
Pasipriešinimo pradžioje buvo net svarstymų Didžiosios kovos apygardoje kurti moterų dalinius. Čia kurį laiką veikusiam moterų batalionui vadovavo Aldona Paulavičiūtė-Indyra. Šis batalionas, kiek žinoma, vienijo moteris ryšininkes.
Istoriko teigimu, sunku pasakyti, ar buvo moterų, vadovavusių partizanams vyrams. Yra minima būrio vadė nuo Kupiškio Uršulė Vidžiūnienė, tačiau duomenys apie ją – labai prieštaringi. Pasak dr. D. Juodžio, sovietinėje spaudoje apie ją atsiliepiama neigiamai ir tai – natūralu tuo metu. Vis dėlto apie ją prieštaringi ir pačių partizanų duomenys. Kad ir kaip buvo, istoriko manymu, toks darinys nebuvo tipinis.
Dalis vadų prieštaravo
Daugiausia dokumentų, kuriuose minimos moterys, likę Tauro apygardoje – įvairių įsakymų, nurodymų. Pasak dr. D. Juodžio, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas įsakyme mini, kad stovyklose, bunkeriuose susiklosčiusi praktika, jog kartu gyvena moterys su vaikais. Svarstoma, kad reikia šią praktiką išgyvendinti, esą organizacija – karinė, o ne senelių, vaikų ir moterų prieglauda.
D. Juodžio manymu, tokiai nuostatai pritarė ir Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, taip pat kalbėjęs, kad apygarda nėra prieglauda, galinti priimti visus, neturinčius vietos.
„Neakcentuojamos moterys, bet potekstė gana aiški. Vėliau irgi buvo kartojama, kad šią praktiką reikia išgyvendinti, bet, matyt, vis viena partizanų būriuose buvo moterų. Jos gaudavo net ir pasižymėjimo ženklus. Kaip ir kritikuojama padėtis, bet suprantama, kad moterys tarp partizanų – realybė“, – paaiškina istorikas.
Kitose apygardose dokumentų apie tai išlikę mažiau. Pavyzdžiui, yra likęs Dzūkų rinktinės dokumentas, kuriame minima, kad partizanas yra tiek vyras, tiek moteris, tad abu turi būti vertinami vienodai.
Pasak dr. D. Juodžio, aukščiausios vadovybės 1949 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentuose netgi pačiame pirmame protokole taip pat keliamas moterų klausimas. Ten kalbama, kad reikėtų vengti priimti į partizanus moteris – persekiojamoms teikti visokeriopą pagalbą sudarant legalaus gyvenimo sąlygas, bet priimtas į būrį traktuoti kaip lygias su vyrais ir pan.
Mokėsi per skaudžią patirtį
Dr. D. Juodžio manymu, galima teigti, kad moterų būta visose partizanų apygardose. Tą liudija išlikę dokumentai. Panevėžio krašte, Vyčio apygardoje, 1951 metais po kautynių su stribais kartu su Broniumi Juospaičiu-Direktoriumi buvo sužeista Marytė Štarolytė-Joana. Į nelaisvę tąkart pateko ir Marytė Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis. Didžiosiose Ažagų–Eimuliškio kautynėse Panevėžio rajone žuvo trys moterys.
Patekę į sovietų saugumo rankas, istoriko teigimu, dažniau mirties bausmės sulaukdavo vyrai partizanai. Žinomi tik trys atvejai, kai už partizaninę veiklą sušaudyti buvo nubaustos moterys. Dažniausiai jos gaudavo 15 metų lagerio, o aktyvios ryšininkės, partizanės – 25-erius.
Beje, tarpukariu moterys neturėjo galimybės išmokti elgtis su ginklu, šaudyti. Tuo laiku kariuomenėje tarnavo tik vyrai. Nors buvo ir sukarintų visuomeninių organizacijų, pavyzdžiui, Šaulių, tačiau ir jose, pasak istoriko, moterys užsiėmė daugiau visuomenine veikla.
Tačiau ir niekada ginklo rankose neturėję tiek vyrai, tiek moterys pokariu mokėsi kariauti.
„Partizaninis pasipriešinimas buvo visiems naujų patirčių laikas. Partizanai mokėsi per praradimus, per skaudžią savo patirtį“, – sako dr. D. Juodis.
