O dvynių ryšys nuo seno apipintas mitais ir legendomis: tokius vaikus mistifikavo visada. Būtent todėl labai įdomu išgirsti, kaip patys jaučiasi tie, kurie gimė turėdami dvynį.
– Papasakokite, kada atėjo suvokimas, kad jūs su seserimi – šiek tiek ypatingesnės sesės? Ar tai buvo juntama nuo mažens? Ar apie tai bylojo kažkokie pojūčiai, poelgiai?
– Ypatingą ryšį su seserimi visada jautėme. Augome kartu, mokėmės kartu, visur buvome kartu.
Todėl sunku nepastebėti, kad vienu metu abejoms nebūna nuotaikos. Jeigu vienai skauda galvą, skauda ir kitai, jei viena jaudinasi dėl kažko, kita viską jaučia. Ir jeigu atsiranda koks nerimas, pirmas žmogus, kam skambini klausti ar viskas gerai, yra sesė (šypsosi).
– Ar tėvai kaip nors akcentuodavo tai, kad esate dvynės? Gal vienodai rengdavo? Pirkdavo vienodus daiktus?
– Tėvai nuo mažens labai stengėsi, kad būtume tikros dvynės (pagal visuomenės normas turim būti vienodos). Rūbus pirkdavo vienodus, jeigu reikėdavo kažkur eiti, visur kartu turėjome būti. Mokykloje viename suole sėdėjome 10 metų, nes juk sesės. Kaip sėdės atskirai.
– Gal buvo toks etapas, kai norėjote su dvyne seserimi atsiskirti? Susikurti kuo atskiresnį identitetą?
– Stipriausią atsiskyrimo jausmą pradėjau jausti mokykloje, kokioje 6 klasėje. Aš visuomet buvau daugiau komunikabili, man reikėjo draugų. O sesė būdavo uždaresnė. Aš norėjau visur dalyvauti, ji ne. Tada ir prasidėjo didžiausi pykčiai tarp mūsų, nes labai pradėjo skirtis norai.
Tėvai nelabai suprato šito dalyko, todėl visur, kur eidavau aš, turėdavau pasiimti ir sesę. O jeigu ji eiti nenorėdavo, tada kentėdavau aš, nes manęs irgi neleisdavo.
Tada ir prasidėjo toks maištavimas prieš sesę, kuris tęsėsi iki mokyklos baigimo.
– Papasakokite, ką jums reiškia turėti dvynį. Kokie tai pojūčiai? Ar iš tiesų tame esama mistikos, kaip kartais pasakojama?
– Turėti dvynį yra kažkas tobulo ir magiško. Šio dalyko nesupras tie, kas jo neturi.
Labai sunku apibūdinti patį jausmą vienu žodžiu. Bet galbūt galėčiau sakyti, kad tai visiška telepatija.
Aš praktiškai visada jaučiu, kai jai sunku, kai skauda galvą, kai yra nusiminusi ar nelaiminga. Nereikia nei susiskambinti, nei jos matyti. Tiesiog tas jausmas yra viduje. Ir jis toks nepaaiškinamas.
Mama visada juokauja, kad mes kaip susitarusios būnam. Pakalbėjus su abejomis, išlenda tos pačios bėdos. Ar tai slogi nuotaika, ar galvos skausmas. Tuo pačiu metu ir būtinai tą pačią dieną.
– Kiek gyvenime jums svarbi jūsų dvynės nuomonė ir kiek ji nulemia jūsų sprendimus? Jei sesuo sakytų nesirinkti vieno ar kito darbo, nesirinkti vieno ar kito vyro – ar tai keistų jūsų apsisprendimą?
– Man sesers nuomonė yra labai svarbi, kaip patarimas. Aš pati turiu labai stiprią nuomonę įvairiais klausimais ir dažniausiai pasitikiu savo intuicija.
Tačiau dėl kažkokių itin svarbių pokyčių ar dalykų gyvenime mes visuomet tariamės. Sprendimo tai nenulemia, bet sesės nuomonė visada suteikia daugiau peno apmąstymams.
– Ar su seserimi turite skirtumų? Pomėgiuose, charakteryje, gabumuose ir panašiai.
– Pagal viską mes su seserimi turėjome būti monozigotinės dvynės, kurios dalinosi viena placenta. Tokie dvyniai dažniausiai būna identiški. Tačiau mes esam visiškai skirtingos.
Kai kam nors pasakau, kad turiu sesę dvynę, visi klausia, ar jūs vienodos. Tai mano atsakymas būna labai paprastas: kad sesės – pasakytumėt, bet kad dvynės – ne.
Mūsų charakteriai visiškai skirtingi. Aš esu stipresnio charakterio, o sesė daug švelnesnė. Abi traukia visiškai skirtingi dalykai. Mane domina marketingo, IT sritys, o sesuo visiška menininkė. Dabar dirba savo svajonių darbą kaip stilistės asistentė, nes domisi mada ir man labai daug patarimų duoda. Be jos pritarimo beveik nieko neperku (šypsosi).
– Kaip dažnai bendraujate? Ar turite kažkokią savo bendravimo rutiną?
– Kol gyvenome pas tėvus ir ėjome į mokyklą, mes labai daug pykdavomės ir mušdavomės (šypsosi). Sugyventi praktiškai būdavo neįmanoma.
Tačiau baigusi mokyklą aš likau Lietuvoje, o ji išvažiavo studijuoti į Angliją. Tada prasidėjo mūsų, kaip dvynių, renesansas, sakyčiau. Pradėjom daugiau bendrauti, visiškai nebesipykome, mūsų ryšys dar labiau sustiprėjo.
Šiuo metu, kai kas nors paklausia, kaip sesė, žinau, kad jai viskas gerai, ir juntu neapsakomą šilumą, kuri užplūsta vien kalbant apie ją. Ji mano sielos dalis ir tai niekada nepasikeis.
Mes bendraujame ir kalbame kiekvieną dieną. Ir ne po vieną kartą. Jeigu tik kokią dieną nesusiskambiname, jau darosi neramu.
– Ar turite kažkokių savo ritualų ar kažkokių kitų jūsų ryšį įprasminančių dalykų? Gal bendrą tatuiruotę?
– Labiausiai mūsų ryšį įprasmina pats bendravimas ir žinojimas, jog visada turėsi žmogų, kuris besąlygiškai bus su tavimi, nesvarbu, kas nutiktų. Turime sesių (sisters) pandoros karoliukus abi, tai galbūt toks, kaip seserų ženklas. Vis bandau įkalbinti ir tatuiruotę vienodą pasidaryti, tik dar nepavyko jos palenkti į savo pusę... (šypsosi). Bet dar ne vėlu.
Kaip ir minėjau pradžioje, nereikia kažkokių dalykų, kad įprasmintume savo ryšį. Gyvenimas jau tai padarė už mus, o mums belieka tik būti dėkingoms, kad nuo pat kūdikystės mes turime viena kitą. Geriausią draugę amžiams.
