Ji sako, kad pasirodė, jog ne viskas vienai taip jau baisu. Ir net tie sunkūs fiziniai buities darbai, kurie, atrodė, padaromi tik vyro, ne tokie jau neįveikiami.
– Rita, papasakokite apie savo ir buvusio vyro pažinties ir santykių pradžią. Ar tai buvo meilės istorija?
– Po skyrybų su pirmuoju vyru pasilikau dirbti kolūkyje sandėlininke-agronome. Esu baigusi tuometinę LŽŪA. Šiaip esu kilusi iš Žemaitijos, bet pagal vyro paskyrimą abu atsidūrėm Joniškio rajone.
Antrasis vyras, tiksliau vardinant – sugyventinis, dirbo vairuotuoju. Jis buvo vietinis gyventojas. Iš pradžių mus siejo tik darbo reikalai. Na, nepasakyčiau, kad buvo didžiulė meilė, bet tuo metu vaikinas atrodė neblogas. Darbštus, pakankamai simpatiškas. Patyręs gyvenime vargo, nes anksti neteko mamos.
Į neigiamas kalbas nekreipiau dėmesio, nes įsivaizdavau, kad šeimoje žmogus mylėdamas gali pasikeisti.
Kiek pabendravusi pakviečiau apsigyventi savo namuose.
– Kada supratote, kad vyras turi didelių problemų? Kad tai – ne šiaip nedidelės charakterio ydos, bet net ir liga?
– Buvo signalų: išgėrinėjo jis nuo paauglystės su draugais. Na, bet žinot, kas tokiam amžiuje nekvailioja. Vėliau, jau kartu gyvenant, sužinojau, kad pastoviai vakarais išgėrinėdavo su tėvu. Bet ir į tai kažkaip neatkreipiau dėmesio.
Kai ūkiniame pastate radau tuščių vyno butelių sandėlį (nors kažkaip nesimatydavo, kad jis neblaivus, o ir alkoholio kvapą iš burnos kažkaip paslėpdavo), kai namuose laikytas naminio serbentų vyno trilitrinis kažkaip išdžiūvo, išgaravo iki dugno, liko tik mielės, supratau, kad alkoholinių gėrimų namuose būti negali.
Aišku, jis viską neigė, argumentavo tokiais kvailais teiginiais. Net sakė, kad gal pati išgėriau tą vyną, ar jis tikrai išgaravo. O ir butelius pririnko iš kitur.
Taip sakant kvailino mane, bet įtarimai, kad kažkas negerai su juo, jau manęs neapleido.
– Kada vyras pirmąkart prieš jus smurtavo? Ar pamenate tą situaciją, kaip ji atrodė?
– Fizinio smurto nebuvo per visus 24 metus, jei neskaitysiu bandymo nušauti, ir gal vieną kartą stumtelėjo. Pačioje pradžioje jam pasakiau, kad jei prieš mane pakels ranką, jo daiktai tuoj bus gatvėje. Galbūt to jis ir bijojo. Galima būtų sakyti,kad kažkur 8-9 metus tikrai gyvenome gražiai. Iki vaikų gimimo. Vaikams gimus jis kardinaliai pasikeitė.
Išgėrinėdavo per visą laikotarpį, bet jei pradžioje man dar atrodė normalu, kad žmogus sunkiai fiziškai dirbamas atsigeria alaus (tarp kitko – ir pati jo nupirkdavau) po darbo, tai kuo toliau, tuo labiau tas išgėrinėjimas virto kaip paprastam žmogui vandens atsigėrimas.
O smurtaujama buvo psichologiškai. Ir nuo pat pradžių. Kodėl tiek laiko gyvenau kentėdama psichologinį smurtą? Viena iš priežasčių, kad mane jis prie to pripratino palengva ir kažkaip nesupratau, nejutau, kad tai kažkas blogo. Na ar yra baisu, kai vyras pavadina višta, žiople, po to – pajuodėle, nes esu tamsesnio gymio? Bet toliau buvo blogiau.
Prasidėjo žeminimai kitų žmonių akyse, nesąmoningi kaltinimai neištikimybe. Net ir kaltindamas neištikimybe sugebėdavo pažeminti, nes prikišdavo visus kaimo pijokus, bet nė vieno normalaus vyro. Tai, tarp kitko, mane skaudino: na, negi aš nenusipelnau padoresnio kavalieriaus (juokiasi). Pabaigoje mūsų gyvenimo kartu žodis „ku...va“ tapo vos ne komplimentu, į kurį nebekreipdavau dėmesio.
– Kaip dažnai jis tai darydavo ir kas galėdavo jį „išprovokuoti“?
– Tas psichologinis smurtas, kaip sakiau, sustiprėjo gimus vaikams. Dabar, pažvelgus atgal, galvoju, kad jiems gimus jis pasijuto, jog dabar jo šeimyninė padėtis stipresnė. Jis tėvas, o tėvas gali elgtis su vaikų mama kaip tik nori.
Arba gal pajuto dėmesio jam sumažėjimą, nes, savaime suprantama, kad mano širdis linko į vaikus. Juk mylėdama juos, gaudavau meilę atgal. Vaikai buvo mano paguoda ir gyvenimo tikslas.
Taip pat turiu sūnų iš pirmos santuokos. Kol nebuvo bendrų vaikų, atrodė, lyg ir myli mano sūnų. Bet vėliau tiesiog matėsi, kad jis jo nekenčia. Kai nekreipdavau dėmesio į jo įžeidinėjimus, viską nukreipdavo į mano vyriausiąjį.
Kas išprovokuodavo smurtą? Stipresni „vakariniai pasikalbėjimai“, aš taip juos vadindavau. Dažniausiai vykdavo labiau pagėrus ir būtinai matant vaikams. Užtekdavo ne taip pasakyto žodžio ir prasidėdavo.
Aišku, mano charakteris ne iš ramiųjų, tai man norėdavosi viską išsiaiškinti argumentuotai, kodėl tas ar kitas mano ar jo poelgis yra negeras, paprastai tariant.
Vėliau nereikėjo net konfliktų. Žeminami aš ir sūnus buvome pastoviai. Vėliausiuose gyvenimo metuose, vaikams paaugus, jis pradėjo žeminti ir vaikus, nes jie mane užstodavo.
– Kas tada sukosi jūsų galvoje?
– Noras kažkaip išsilaisvinti. Netgi kildavo mintis imituoti savižudybę, bet kad kūno nerastų, ir dingti kur nors viską metus....
Bet laikė meilė vaikams. Mintys, pagalvojus, kas jų laukia man pradingus, sustabdydavo nuo to.
Kartą norėjau nusižudyti. Tiksliau sakant, nusižudyti nenorėjau, bet bandžiau pasakyti, kad aš jau daugiau kentėti negaliu. Užsidėjau ant kaklo kilpą, atsisėdau daržinėje ant šieno ir laukiau...kol jis manęs pasiges ir ateis. Visą tą laiką verkiau ir laukiau. Praėjo gal pusvalandis, o buvo vėlus vakaras,niekas neatėjo. Palengva parėjau į namus ir...mano brangiausiasis girtas parpė taip, kad visas namas drebėjo. Tikrai niekas manęs iki ryto nebūtų pasigedę.
Tada nusprendžiau, kad nesižudysiu. Sukilo įsiūtis ir pradėjau galvoti apie jo iškeldinimą, apie alimentų priteisimą, o jis niekur taip vadinamo „valdiško“ darbo nedirbo, nes rūpintis šeimos pajamomis, pragyvenimu pagal jį priklausė man. Kadangi „prisigimdžiau vaikų“, tai privalau jais pasirūpinti.
Ta mano kova truko kažkur nuo 2008-ųjų, kai buvo priteisti alimentai, iki 2016-ųjų, kai, padedant TV pagalbai, pavyko jį iškeldinti. Kodėl taip ilgai? Na, būdavo momentų, kai lyg kai kas pagerėdavo, ir aš sustodavau, tikėdamasi, kad kažkas pasikeis į gera.
– Papasakokite plačiau apie buvusio vyro alkoholizmą.
– Iš pradžių slėpdavosi. Vėliau būdavo atsigėrimas, na, po kokio darbo. Toliau, jau vaikams paaugus, dienos norma buvo 3 litrai stipraus 8.2 alaus, vadinamo arkliamušio.
Kadangi šeimos finansai buvo visiems žinomoj vietoj ir nekontroliuojami, dienos normą jis pasididino iki 6 litrų per dieną. Kai iš pardavėjos sužinojau, kiek perka alaus, pradėjau finansų kontrolę ir ėmiau slėpti pinigus.
Įdomiausia, kad kai aš tolimesnei kaimynei pasakiau, jog jis geria, ši nustebo. Atsakymas buvo „aš jo nemačiau niekada girto“. Nusijuokiau ir pasakiau: „Tu jo niekada nematei blaivaus, jis pastoviai vaikšto apšutęs dieną, o vakare, prieš miegą, sau leidžia daugiau.“
Iš kur gaudavo pinigų, jei nedirbdavo? Mes auginome gėles. Ir tikrai būdavo fiziškai sunkių darbų, kuriuos galėdavo padaryti, bent tuo metu taip maniau, tik suaugęs vyras, ne moteris, paauglys ar vaikas. Ir aš jam turėdavau...sumokėti, nes kitaip jis sakydavo, kad pasiima išeiginę, ir ramiai visą dieną gulėdavo.
– Kokioje apgailėtiniausioje būsenoje matėte savo vyrą? Juk alkoholizmas paprastai turi itin negarbingų, žeminančių veidų?
– Apkiauto. Nesiprausdavo. Kojų nesiplovimo rekordas, manau, buvo keli mėnesiai. Norint kad pasikeistų drabužius, reikėjo juos pavogti jam miegant.
Kadangi mes kartu nemiegojom nuo vaikų gimimo, nes vaikai jam trukdė išsimiegoti, iš miegamojo jis išėjo į kitą kambarį, tai gal buvo lengviau pernešti tą neplauto kūno aromatą.
Prausdavosi, kai reikėdavo kur nors važiuoti. O tai būdavo retai, nes vyras buvo naminuko tipo ir išvažiavimų vengdavo. Nebent su dviračiu iki parduotuvės.
– Papasakokite, ką reiškia gyventi su smurtaujančiu alkoholiku? Ką jaučia moteris, gyvenanti tokiomis sąlygomis? Ko bijo? Ar turi emocinės erdvės džiaugtis gyvenimu? Juk tai, ko gero, pastovi įtampa?
– Iš pat pradžių mintyse susikūriau rožinę šeimos idilę: moteris gimdo, augina vaikus, rūpinasi vaikais, gamina šeimai valgyti. Su vyru vakare maloniai sėdi, žiūri televizroių ir t.t. Abu tariasi rūpimais klausimais. Vyras dirba, parneša algą, padeda namuose.
Toks šeimos variantas buvo mano vaikystėje, kol mirė tėtis. Oi, kaip aš klydau.
Pirmiausia norėjau jam kompensuoti paauglystėje patirtą mamos netektį meile, švelnumu. Nuolaidžiaudavau, klausydavau, bijodavau kažkur užtrukti. Pas kaimynę gerdama kavą jausdavausi kaip ant adatų sėdėdama. Jusdavau kažkokią negeros žmonos, nors buvom nevedę, kaltę. Kai pareidavau iš kaimynės, sakydavo „valkatėlė parėjo“. Tada bėgdavau greit kažką padaryti valgyti jam ir vaikams. Nors būdavo namuose, vyras valgyti darydavo nebent kai pats išalkdavo.
Nors ir turėjau vairuotojo pažymėjimą, mašinos nevairavau ilgą laiką. Buvau nuo jo priklausoma, kai reikėjo važiuoti į turgus su augalais.
Jo klaida ir mano savarankiškumas prasidėjo, kai kartą atsisakė mane vežti į turgų. Paieškojus ir neradus vairuotojo, susiėmiau ir išvažiavau pati. Manau, tai buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Pajutau ,kad galiu būti nepriklausoma, kad galiu kažką padaryti pati. Pajutau, kad ne tokia jau višta ir neišmanėlė esu.
Vėliau analizavau, jau po visko, kodėl moterys nepalieka smurtautojų. Tai mano manymu tokios yra priežastys: yra kažkaip priklausomos nuo vyro, pavyzdžiui, ekonomiškai ar gyvendamos kaime – dėl sunkių fizinių darbų, buitinių problemų.
Dėl auklėjimo šeimose, dėl aplinkinių požiūrio į kelis kartus išsiskyrusią moterį. Juk močiutės siūlo pakentėti, kol vyras numirs, draugės guodžia, kad kita dar ir į kailį gauna ir gyvena.
Dėl kitų nenoro smurtautojui pasakyti, kas yra kas. Auka išklausoma, pasiūloma pakentėti ir ji įsivaizduoja, kad kitokios išeities nėra. Taip pat jai nepasakoma, kad jei tau yra blogai, kažką daryk, nes be tavęs to niekas nepadarys. O jei nieko nedarai, reiškia esama padėtis dar tave tenkina. Taip man pasakė neiškentusi sesuo, po eilinio pasiguodimo.
Ir, žinoma, dėl vaikų. Nes daug kas galvoja, kad būtinai vaikai turi augti su abiem tėvais. Nesvarbu, kad nuo tėvų pasikalbėjimų sienos ir vaikai dreba.
Na ir dar mano atveju buvo grasinama išsiskyrus „padėti į pavėsį“ – nužudyti. Aišku, jis nebūtų to padaręs, bet kai kuriais atvejais visko gali atsitikti.
Žinoma, neišėjimo priežastis buvo ir tai, kad namas buvo mano nuosavybė, tai išeiti turėjo jis. Šito jis daryti nesiruošė, nes pagal jį, turėdamas du sugyventus vaikus, jis pretenduoja ir į namo dalį.
– Ar su tuo žmogumi auginote vaikus? Kodėl?
– Taip. Po 7 metų bandymų, nes turėjau sveikatos problemų, gimė ilgai lauktas sūnus, dar po dviejų mano išsvajota duktė, nes dukrelė iš pirmos santuokos sulaukusi metukų mirė nuo kraujo vėžio.
Tai buvo nuostabu man, o taip pat bent kažkurį laiko tarpą ir jam. Jis tikrai norėjo vaikų, bet vėliau kažkaip pradingo noras dėl jų gerovės stengtis. Negalėčiau sakyti ,kad nemylėjo. Bet vaikams vien meilės neužtenka. Tad pasirūpinti materialine puse kažkodėl turėjau aš.
– Ar aplinka žinojo, kokiomis sąlygomis gyvena? Ar pasipasakodavote? Jei taip, kaip elgėsi, ką sakė žinantys žmonės, jei ne, kodėl neleidote aplinkai sužinoti?
– Artimiausi kaimynai viską matė ir girdėjo. Užjausdavo, bet nesikišdavo.
Jis nebuvo toks žmogus, kuris konfliktuotų su kaimynais. Kitiems buvo gana paslaugus, tai sudarydavo ramaus žmogaus įvaizdį. Dažnai žmonės apie tokias šeimas, kaip buvo mūsų, neturi ką pasakyti, nes jie nežino kas vyksta už uždarų durų. Labiau kaltino mane, nes aš esu daug bendraujanti, aštriai reiškianti savo nuomonę. Sprendžiant iš to galima galvoti, kad jis buvo po mano padu.
Bet darbuotojos, kurios dirbo pas mane, tą galėjo paneigti. Viena net pasakė man: „Aš jį seniai būčiau užmušus tavo vietoj ir po 8 metų jau būčiau laisva“.
Mamai kaskart paklausus, kaip gyvenu,atsakydavau, kad viskas taip pat. Nesinorėdavo jai guostis, nes ji labai išgyvendavo.
Seserys viską žinojo .Bet pastebėjau, kad mano pasiguodimų jos vengdavo. Joms tai atsibodo. Kol kartą viena iš seserų griežtai pasakė: „Gana ,liaukis dejuoti. Jei tau taip blogai, kažką daryk. Jei nieko nedarai reiškia dar tau gerai“.
Artimiausios draugės sakydavo, kad jis dar nieko. Kitos į kailį gauna, o tave tik žemina.
– Ar kada nors planavote išeiti, viską mesti? Jei taip, kaip tai baigdavosi ir kodėl?
– Buvau prikūrusi visokių planų, net imituoti savo žūtį. Galvojau išvažiuoti dirbti į užsienį. Bet vaikai buvo maži. Bijojau, kad nesusitvarkysiu, neišgyvensiu su trimis vaikais užsienyje.
Būdavo geresnių laikotarpių ir vėl atsirasdavo viltis, kad gyvenimas pagerės. Dukrai sulaukus metukų susiradau darbą mokykloje. Džiaugiausi, kad galėsiu dirbti arčiau specialybės.
Po trijų metų neatlaikiau viso sau prisiimto krūvio (darbas, keletas melžiamų karvių, šiltnamiai ir maži vaikai) ir susirgau depresija. Kadangi į darbą važinėjau mašina, net keletą kartų norėjau viską užbaigti sukeldama avariją. Vis sulaikydavo mintys apie vaikus. Po metų gydymosi ir po darbinio krūvio susimažinimo pasveikau.
– Ar vyras kada nors bandė gydytis?
– Jis nepripažino ,kad yra alkoholikas. Sakydavo, kad jis negeria, tik išgeria. Apie gydymąsi net nenorėdavo girdėti
– Kas buvo paskutinis lašas jūsų taurėje? Ar galop išsiskyrėte?
– Apsisprendimas įvyko po ramaus rytinio pokalbio. Jau ruošiau su advokate iškeldinimo dokumentus, bet kažko dar bijojau. Iškeldinimo procedūros nėra lengvos. Reikia kreiptis ir į policiją, ir į vaikų teisių tarnybą, samdytis advokatą, kad ruoštų įvairius dokumentus. Tai užtrunka. Jis kažką jautė, bet netikėjo ,kad eisiu iki galo. Tas rytinis pokalbis mane trenkė žaibu ir užbraukė raudoną storą brūkšnį visom mano baimėm ir abejonėm.
Ramiai plaudama indus pasakiau: „Aš kartu su tavim gyvendama tik norėjau mylėti ir būti mylima“.Jis patylėjo, nužvelgė mane su pašaipa ir pasakė: „Tave mylėti? Tokią?“
Kai paklausiau, dėl ko jis su manim gyveno, ar dėl pinigų, nusijuokė ir nieko neatsakė. Man tai buvo paskutinis lašas.
– Kaip gyvenate dabar? Kaip pasikeitė gyvenimas, gyvenant be tokio žmogaus šalia?
– Tą dieną, kai jis išvyko į nakvynės namus, nebuvau namuose. Savijauta buvo tokia, kaip jaučiasi šuo, visą gyvenimą buvęs pririštas, ir staiga jam nuimamas antkalis. Jis šokinėja, laksto iš laimės ir nežino, ką daryti su savo laisve. Džiaugsmas liejasi per kraštus. Parvažiavus iš miesto išgirdau namuose muziką, degė žvakės, o dukra šoko...
Visos problemos yra išsprendžiamos, visus darbus, pasirodo, galim patys su vaikais nudirbti. Vaikai atsitiesė, pagerėjo mokslų rezultatai. Vyriausias sūnus beveik 10 metų dirba ir gyvena Anglijoje. Vidurinėlis raudonu diplomu baigė Vilnaus universitetą, dukrytė jį baigs kitais metais.
Su dukrele kasmet vykstam į keliones.
Susitvarkiau namus, gėlių verslas sekasi puikiai, nors dalis kaimo sulaikę kvapą stebėjo, kada aš bankrutuosiu. Nesulaukė.
– Kas dabar jums teikia džiaugsmą?
– Laisvė, nuostabūs vaikai, jų pasiekimai.
Kartą dukra man pasakė tai, nuo ko tikrai pradėjo kauptis ašaros: „Mama, aš dažnai meldžiuosi ir prašau Dievo, kad jei tau gresia kokia nors bėda, tai ji geriau tegu atsitinka man. Nežinau, kas būtų, jei tavęs netekčiau“.
– Kokias traumas, skaudulius palieka tokios gyvenimo patirtys? Ar jos kada nors užgyja?
– Ne, jos niekada neužgyja. Galbūt todėl, kad žmogui, kuris to nebuvo vertas, buvo atiduoti patys gražiausi gyvenimo metai. Jaunystė.
Po iškeldinimo gal metus kalbėdavausi, ginčydavausi, netgi teisindavausi jam, nors jis to negirdėdavo. Kalbėdavau balsu ir maniau ,kad tai nenormalu, bet pasirodo, taip pasąmonė bando išvalyti sukauptą skausmą, negatyvą. Analizavau, ką dariau ne taip.
Gyvenant kartu dėl visų problemų kaltė buvo verčiama man. Ir tik po pokalbio su psichologu įsitikinau, kad taip daro praktiškai visi smurtautojai, nesvarbu kokia smurto forma naudojama.
Labiausiai man buvo gaila, kad jis nenorėjo gyventi tokio gyvenimo, apie kokį pačioje pradžioje vis kalbėjo, nors tam buvo visos galimybės.
– Ką patartumėte moterims, dabar išgyvenančioms panašias patirtis į jūsų praeitį?
– Nelaukite, kol vyras numirs.Nelaukite, kol vaikai užaugs. Girdėdami barnius, vaikai yra labai traumuojami. Visas buitines problemas dažnai nesunku išspręsti, tik reikia ryžto. Reiktų prisiminti, kad vienatvė vienam nėra sunki. Sunkesnė vienatvė dviese, kai antroji pusė tampa tik kambarioku.
– Ar dar palaikote su buvusiu vyru kokius nors ryšius?
– Po trijų metų gyvenimo nakvynės namuose, jį rado Rygos parke negyvą. Ištiko infarktas, kraujyje buvo 1,80 promilių alkoholio. Važiuodavo į Rygą šiltuoju metu dirbti nelegaliai, kad nereikėtų mokėti alimentų.
Kartu su jo brolio žmona, nuvykusios į Rygą, sutvarkėme kremavimui dokumentus ir po kurio laiko palaidojome.
