– „Mamos be tabu“ – papasakokite, kas tai per projektas ir kaip kilo jo idėja?
Laura: Pradėsiu nuo to, kad man asmeniškai atrodo, jog mamų bendruomenėje yra labai žemas tolerancijos lygis. Mamos labai dažnai smerkia, stengiasi patarti, bet ne tam, kad tau būtų lengviau, bet tam, kad primestų tau savo nuomonę. Tapusi mama tu tarsi gauni teisę teisti kitas mamas. Todėl mano noras yra ne tik kalbėti apie tabu, bet ir apie tai, kad privalome priimti kitas moteris, tapusias mamomis, su jų įsitikinimais. Nes gal mes matome pasaulį vienaip, jos – kitaip. Visi yra skirtingi, mes skirtingi ir tas teisimas niekur neveda, o tolerancija ir gebėjimas suprasti, duoda daug atsakymų. Apie tai ir bandome gyvai su moterimis kalbėti.
– Pasivadinote „Mamos be tabu“. Kokie yra jūsų pačių tabu?
Simona: Iš tiesų, besilaukdama vaikų, viską įsivaizdavau kiek kitaip. Maniau, kad pagimdysiu, auklė augins vaikus, nemaitinsiu jų pati. Buvau ta, kuri visada norėjo labai daug dirbti ir tikrai neįsivaizdavau savęs 24 valandas sėdinčios su vaikais. Bet aš niekada ir neteisiu mamų, auginančių vaikus kitaip nei aš. Noriu paantrinti Laurai ir pasakyti, kad neturime pritaikyti savo gyvenimo modelio kitam. O tą dažnai pastebiu socialinėje erdvėje. Gaunu daug „patarimų“, kaip reikia auginti vaikus.
Laura: Man patiko tokia mintis, kad mes amžinai nebūsime vien tik mamos. Pirmais dvejais metais atrodo, kad iš tiesų viskas sukasi tik aplink vaikus. Bet kai žiūri ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje, tai tie du metai praeis, vaikai išeis į darželius, mokyklas ir kas tada? Tai nereikia apsikrauti tomis neigiamomis emocijomis ar net susipykti su kažkuo. Su šiuo projektu tikimės išjudinti Lietuvą. Darysime mini turą, lankysimės Klaipėdoje, Panevėžyje. Jau buvo susitikimai Vilniuje, Kaune. Tikimės, kad tas apibūdinimas „supermama“, įgavęs tokio neigiamo atspalvio, bus išteisintas.
– Kaip pačios priimate patarimus ir ar jais dalinatės?
Simona: Galiu papasakoti asmeninį patyrimą. Yra toks netinkamas vaiko sėdėjimo būdas, kai kojas laiko W formoje. Apie jį sužinojau iš savo sekėjų Instagrame. Mamos man atsiuntė straipsnį apie tai, kad toks sėdėjimas kenkia. Taigi ėmiau atidžiau stebėti ir taisyti savo vaikus. Tai jei aš matau, kad žmogus patariau iš geros valios, puiku, bet jei žmogus mane vadina bloga mama, nes mano vaikas taip atsisėdo, tai blokuoju. Dažnai norisi tų patarinėtojų paklausti, ar tu esi tos srities specialistas, jei man aiškini. Nes jei man sako, kad primaitinimą reikia pradėti nuo moliūgo, o ne nuo bulvės, tai ar tu mitybos specialistas?
Laura: Kai tampi mama, susidaro tokia nuomonė, kad dabar turi kentėti. Nemiegoti du metus, maitinti bent metus ar porą, bet niekas nekalba apie mamos psichologinę būklę. Niekas nesirūpina mama. Tu pagimdei vaiką, jo norėjai, gavai ir nedrįsk skųstis, kad tau blogai. Bet taip neturi būti. Tu neturi būti pastoviai pavargusi, bambanti ir galvoti, kad gerai, du metai tokie, o paskui viskas bus geriau. O jei kaip man pametinukai – tai šešis metus turi nemiegoti? Šiemet jau tris kartus gėriau antibiotikus. Mano organizmas yra išsekęs. Aš tą suprantu. Ir šiandien mano vaikai yra namuose su aukle, nes jie serga, o aš norėjau čia ateiti, nes man tai atgaiva sielai. Ir aš nejaučiu jokios graužaties, kad palikau vaikus. Aš kalbu apie sąmoningą motinystę. Neikime į kraštutinumus. Reikia nepamiršti, kad esame ne tik mamos.
Simona: Aplink matau daug besiskiriančių porų ir suprantu kodėl. Kai mes susipažįstame su vyru, būname vienokie, kai atsiranda vaikai, būname kitokie. Ir jei tu nieko, išskyrus vaikus, nematysi, didelė tikimybė, kad santuoka baigsis skyrybomis. Vaikai paauga, žmonės nebepažįsta vienas kito. Nes, gimus vaikams, jų keliai išsiskyrė. Moteris augino vaikus, o vyras dirbo ir gyveno savo gyvenimą. Kai išleidi vaikus, supranti, kad su vyru nebeturi, apie ką kalbėti. Nes mes su vyru visada pasinaudojame proga, kad ištrūktume dviese. Auginant trynukus tu net 5 minučių neturi, kad ramiai pasikalbėtum.
– Ar visas šis supratimas apie sąmoningą motinystę atėjo gimus pirmam vaikui, ar prireikė laiko?
Laura: Reikėjo ir laiko, ir vaikų, ir kitų sudedamųjų dalių. Kai gimsta pirmas vaikas, būna ta ekstazė. Tu jį visaip kaip čiučiuoji, vyrą bandai įtraukti, nors jis nelabai supranta, kuo ten gali prisidėti. Bet vis tiek spaudi per negaliu, prisiskaitai knygų. Dabar matau, kokia aš buvau mama, kai man buvo 25-eri ir kokia esu, kai man 30, požiūris yra visiškai kitoks. Tai aš manau, kad kiekviena mama turi išgyventi tą etapą, kai yra vienas vaikas, trumpam palaikyti jį karaliumi, bet laiku sustoti, nepamiršti, kad gyvenime yra ir vyras, ir tu pati.
– Pirmoje diskusijoje, kuri vyko Vilniuje, kalbėjote apie skirtingus gimdymo būdus. Ar atsakėte į visus klausimus šioje diskusijoje?
Laura: Mes turėjome nutraukti tą diskusiją, nes moterys labai norėjo dalintis savo patirtimi. Bet tikslas nebuvo atsakyti į visus klausimus, smagus buvo pats procesas. Apskritai turime keturias dideles temas, apie kurias ir kviečiame diskutuoti – tai gimdymo būdai, kontracepcija po gimdymo, žindymas ir pogimdyminė depresija.
– Laura, tu pati pogimdyminę depresiją patyrei ir nebijojai apie tai kalbėti. Kas padėjo išbristi iš to liūno?
Laura: Man gal daugiau buvo ta lengvesnė forma, vadinama, „Baby Blues“. Nuotaikų svyravimai, kai vieną akimirką nori verkti, kitą – viskas gerai. Tą patyriau su visais trimis savo vaikais. Reikia sutikti, kad socialiniai tinklai formuoja tokią nuomonę, kad jei gimė vaikas, automatiškai turi būti laimingas. Man to nebuvo ir aš nebijojau to pripažinti. Dėl to atsirado nepasitenkinimas. Po to sužinojome apie dukros ligą. Ir viskas susidėjo į tokią krūvą. Tada gulėjau su dukra ligoninėje. Ir vyras lankė, ir medikai buvo šalia, tad buvo tokia dėkinga situacija susitvarkyti su savo emocijomis. Antrą kartą jau supratau, kas vyksta. Bandžiau vyrui pasipasakoti, bet mačiau, kad jis nelabai supranta. Padėjo susitikimai su žindymo specialiste, pokalbiai su draugėmis. O trečią kartą jau supratau kas vyksta, bet nesupratau, ką daryti. Žinoma, visada reikia žiūrėti, kad nepablogėtų. Tada jau reikia kreiptis į specialistą.
– Simona, ar tau pažįstamos šios emocijos?
Simona: Ne, nes mums buvo pogimdyminė euforija. Nors trynukai gimė neišnešioti – 31-os savaitės ir 5 dienų, mums tai buvo jau pasiekimas. Vyras visą mėnesį gyveno kartu su manimi ligoninėje, naktimis kėlėsi keitė sauskelnes, aš miegodama nusitraukinėdavau pieną ir mums buvo taip gera. Buvo net liūdna išeiti iš ligoninės. Man ir maitinimas patiko labai, nes tirpo kilogramai, valgiau bet kiek. Mes džiaugėmės, kad jie gimė net 32-ą savaitę. Tik vienam vaikui reikėjo daryti tik vieną širdies operaciją. Ir man keistai, kai daugiavaikės šeimos dažnai sulaukia gailesčio iš kitų. Bet kodėl mūsų reikia gailėti? Mes džiaugiamės, kad turime tiek vaikų. Būtent tuo džiaugsmu ir patirtimi kviečiame dalintis mamas mūsų diskusijose.