– Kokio amžiaus vaikai dažniausiai ima patys klausinėti apie mirtį?
– Vaikai apie mirtį susimąsto gerokai anksčiau nei mums atrodo, nes jie netiesiogiai susiduria su tuo pakankamai anksti: mato nugaišusius paukštelius, nugirsta mamą ir tėtį, besikalbančius apie išėjusius artimuosius, pagaliau, girdi naujienų laidas, per kurias pranešama apie mirtimi pasibaigusius nelaimingus atsitikimus. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis net ir patys mažiausieji užduoda su tuo susijusių klausimų. Amžius, kada tai įvyksta, priklauso ir nuo vaiko subrendimo ir nuo jo asmeninės patirties, bet įprastai vaikai iki šešerių metų jau būna tėvams uždavę vieną kitą klausimą, nebūtinai tiesioginį, bet visgi jau susijusį su mirtimi. Jeigu vaikas nieko neklausia apie mirtį, tai nebūtinai reiškia, kad klausimų jam nekyla. Keturmetis vaikas jau gali būti padaręs savo išvadą, jog, pavyzdžiui, mirtimi domėtis negalima. Negana to, toks vaikas gali būti iš šeimos aplinkos sugėręs jausmą, kad mirties tema yra nejauki. Natūralu, kad tada apie tai klausti vaikui gali tapti nebedrąsu.
– Jei vis tik su mirtimi šeimoje buvo susidurta (mirė senelis ar kitas žmogus), kaip reikėtų vaikams apie tai paaiškinti?
– Ne taip svarbu, kokiais žodžiais tėvai tai darys, daug svarbiau, kokį jausmą vaikui jie perteiks. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažiau jam reikšmingas pats mirties faktas, kur kas svarbesnė tampa artimų žmonių reakcija į tai. Mirus artimam šeimos žmogui, su vaiku reiktų apie tai kalbėti paprastai, aiškiai ir jo amžių atitinkančia kalba. Ikimokyklinio amžiaus vaikams nėra svarbios detalės, todėl artimieji pasakodami apie mirtį neturėtų vaikų apkrauti didžiuliu kiekiu naujos informacijos. Jeigu apie tai nebuvo kalbėta iki tol, pradėti reiktų nuo esmės: mirtis – natūrali gyvenimo dalis. Kalbant tiek apie ką tik įvykusią mirtį, tiek ir apie įvykusią anksčiau, labai svarbu ne tik kalbėti pačiam, bet ir sukurti saugią erdvę pačiam vaikui kalbėti ir klausinėti. Kai inicijuojame pokalbį, bet jam nevadovaujame ir kalbėdamiesi sekame paskui vaiką, lengviau suprasti, ką jis apskritai žino apie mirtį, dėl ko jis labiausiai nerimauja, kas jį gąsdina. Tada belieka atsakyti į tuo metu jam kylančius klausimus ir padėti vaikui suprasti, kad jis gali užduoti panašių klausimų visada, kada jam norisi.
– Jei tėvai nėra tikintys ar bent jau nėra praktikuojantys katalikai, ar vaikui mirtį pateikti vis tiek tuo paprasčiausiu būdu – pasakoti apie rojų, pragarą?
– Svarbu tėvams kalbėti ir remtis tuo, kuo patys tiki. Vaikai yra labai pastabūs ir jeigu jaučia, kad tėvams ši tema nejauki, šis jausmas persmelkia ir juos pačius. Tikintiesiems šiuo atveju yra paprasčiau, jie jaučiasi tvirčiau kalbėdami su vaiku apie gyvenimo baigtinumą, nes turi aiškius atskaitos taškus. Visgi tėvai, nepraktikuojantys to, taip pat gali suteikti vaikui atsakymus į visus jam kylančius klausimus, jeigu patys apie mirtį kalbėdami nesijaus sutrikę ir dalinsis tuo, kuo patys tiki. Pagaliau, jei tėvai ir negali atsakyti į tam tikrus vaikų klausimus, visada yra galimybė drauge su vaiku diskutuojant ieškoti galimų atsakymų.
– Kokia yra alternatyva? Kaip dar galima pasakyti, kas tai yra, kad nesukeltum vaikui traumos?
– Kalbėjimas su vaiku apie mirtį gali būti emociškai jo visiškai nesukrečiantis, jeigu artimas žmogus kalba apie tai ramiai ir tuo metu visu savimi liudija žinią, kad mirtis – natūralus reiškinys. Aišku, prieš inicijuojant šį pokalbį labai svarbu patiems tėvams nusiteikti ramiai ir atsakyti sau į klausimą, kokius jausmus man pačiam kelia gyvenimo pabaiga. Su vaiku kalbėti apie tai gali būti lengviau, jei pasitelksime gamtos analogijas: krentantys medžių lapai, nugaišę paukščiai irgi liudija apie tai, kad gyvenimas turi pabaigą, kuri neišvengiamai aplankys ir kiekvieną žmogų. Kuo ramiau mes patys tai priimame, aiškiau apie tai kalbame, tuo lengviau visa tai priimti ir vaikams. Jie dažniausiai puikiai supranta tai, kad namas, jeigu į jį žmonės tik eitų ir niekada neišeitų, ilgainiui neatlaikytų visų ten esančiųjų. Lygiai taip pat kaip ir mūsų pasaulis: jis negalėtų tinkamai funkcionuoti, jeigu jame niekas nemirtų, o tik gimtų ir gimtų. Vaikai dažniausiai šią žinią priima labai natūraliai. Suaugusiajam tenka viso to nesugadinti savo ištransliuojamu nerimu, kuris gali kilti pačiam jam apie mirtį galvojant.
– Kada vaikas pradeda natūraliai bijoti mirties?
– Iki ketverių-penkerių metų vaikai gali galvoti, kad mirtis yra išvengiama ir nėra baigtinė. Tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau žino, kad žmonės gali mirti, tačiau negalvoja, kad tai galėtų nutikti jų artimiesiems. Vėliau, kai vaiko mąstymas pereina į konkrečių operacijų stadiją, jis pradeda suvokti, kad mirtis yra neišvengiama visiems, tarp jų ir jo artimiesiems. Dažniausiai tai įvyksta pradėjus lankyti mokyklą. Kadangi šio amžiaus vaikai jau pakankamai aiškiai suvokia mirties esmę, šiame amžiuje gali prasidėti tiek savo paties, tiek ir artimų žmonių mirties baimė.
– Ar reikėtų vesti vaiką į kapines ir papasakoti, kas tai yra?
– Pokalbis apie mirtį turėtų kilti natūraliai ir jį inicijuoti gali nebūtinai vaikas, o ir mama ar tėtis, jei jaučia, kad vaikas jau yra pasiruošęs praplėsti savo pasaulio pažinimo žinias ir išgirsti tai, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Kapų lankymas, žvakutės uždegimas, pokalbis apie jau išėjusius artimuosius gali padėti vaikui suvokti, kad greta gyvenimo yra ir mirtis, kad tai yra natūralu. Lankydami kapines taip pat padedame vaikui suprasti, kad mirtis nenusineša prisiminimų, o žmonės, kurie jau mirė, nepaliauja būti mūsų artimaisiais.
– Daugelis tėvų, jei įvyksta laidotuvės ne tokio artimo žmogaus, vaikų neima kartu. Nenori sukelti jiems papildomų klausimų ir pan. Ar teisinga šitaip elgtis?
– Labai daug kas priklauso ir nuo vaiko, ir nuo situacijos. Jeigu nusprendžiama laidotuvėse dalyvauti su vaiku, tai būtinai turėtų sekti tik po pokalbio su juo. Jeigu vaikas atsisako jose dalyvauti, versti jokiu būdu nereiktų. Visgi vaiką paruošti žiniai, kad mūsų artimieji irgi kada nors išeis iš šio pasaulio, yra paprasčiau, jei darome tai iš anksto, neskubėdami ir pamažu. Kai dalyvaujame ne tokių artimų žmonių šermenyse, emociškai juose išbūti mums patiems yra nepalyginamai lengviau, dėl šios priežasties ir vaikui susidaryti tinkamą mirties vaizdinį yra paprasčiau nei tada, kai jau laidojami artimieji. Neretai tokiais atvejais mūsų pačių stiprūs jausmai vaiką gali ir išgąsdinti, ir priversi pasijusti nesaugiai. Kai dalyvaujame laidotuvėse kartu su vaiku, svarbiausia yra nepalikti jo vieno su savo pamąstymais, o darkart papasakoti, kas čia vyksta, kodėl yra taip, o ne kitaip, svarbu nevengti atsakyti į klausimus, kurie gali kilti vaikui, ir atvirai apie tai kalbėtis. Kartu tai galimybė perduoti vaikui svarbią žinią, kad netektys – visada skaudus įvykis, o tikroji tvirtybė yra ne stoiškai tai atlaikyti, o jaučiamu skausmu dalintis su tuo, kuriuo pasitiki. Deja, mes negalime apsaugoti vaikų nuo skaudžių praradimo išgyvenimų, bet, laimei, galime padėti jiems suprasti, kad skausmu dalijantis jis mažėja.
