Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kai vaikai, leisdami laiką prie ekrano, pernelyg susijaudina: jaučiamas padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis, pakilusi kūno temperatūra, sustiprėjęs prakaitavimas, nenustygimas vietoje, girdimi šūksniai, pastebimas nerimastingumas ir greitesnis kvėpavimas. Tai padidėjusios adrenalino gamybos požymiai, kurie turėtų paskatinti tėvus nuspręsti, kaip kontroliuoti ar riboti tokio tipo žaidimus. Mažai tikėtina, kad šios reakcijos pasireikš žiūrint televiziją ar „YouTube“ kanalą, išimtimi gali tapti futbolo varžybų ar kitų sporto renginių žiūrėjimas. Vis dėlto labai tikėtina, kad šios reakcijos bus susijusios su žaidimu (internetiniu arba įdiegtu), kur kovojama arba „žūvama“.
Svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas kitaip reaguoja į skirtingus žaidimus, mobiliąsias programėles ir internetines patirtis.
Tėvams vertėtų laikytis šių rekomendacijų:
- Stebėkite savo vaikus.
- Įvertinkite, ar jiems pasireiškia požymių, būdingų „kovok arba bėk“ būsenai. Ar jie susijaudinę, pernelyg stipriai reaguojantys arba nerimastingi?
- Atkreipkite dėmesį, kaip jie elgiasi, kai atsitraukia nuo skaitmeninio įrenginio.
- Ar jie agresyvūs arba pernelyg aktyvūs?
Saugios ribos
Labai sunku surasti visiems tinkamą metodą, nes vaikai (ir jų reakcija į vyksmą ekrane) yra skirtingi. Apskritai galėčiau patarti, kad vaikai vėlyvuoju latentiniu laikotarpiu (nuo ketverių iki septynerių metų) neturėtų leisti daugiau nei 60–90 minučių per dieną prie ekrano, turinčio jaudrinantį poveikį (keliantį adrenalino lygį), o vėlyvojo latentinio amžiaus (nuo aštuonerių iki vienuolikos metų) vaikai neturėtų prie ekrano praleisti 90–120 minučių. Šis laikas neapima televizoriaus žiūrėjimo – tai tik prie skaitmeninių įrenginių leidžiamas laikas. Idealiu atveju jis turėtų būti skaidomas į dviejų ir trijų pusvalandžių intervalus, kad tai būtų adekvatus laikas prieš einant į mokyklą ir grįžus iš jos.
Pertraukos nauda
Stenkitės vengti ilgesnių laiko tarpų, praleidžiamų internete, skaidykite juos į smulkesnius intervalus. Rekomenduoju daugiausia pusę valandos ankstyvojo latentinio laikotarpio vaikams ir 45 minutes vyresniems vaikams. Pertraukos yra ypač svarbios, jei vaikai įsitraukia į užduotis, keliančias adrenalino lygį, ir būna susijaudinę, tai neigiamai veikia jauną organizmą, todėl tokios veiklos turi būti ribojamos. Kai naudojamasi ekranu, visada gerai daryti reguliarias pertraukas, taip mažinant fiziškai žalojantį poveikį, kaip antai, įtampą, juntamą akyse (lygiai taip, kaip naudojantis stacionariu kompiuteriu ar ekranu darbe).
„Įsisąmoninto naudojimo“ mitas
Kai kurių ekspertų tvirtinimu, užuot kontroliavę ir riboję vaikų laiką, leidžiamą prie ekranų, turėtume mokyti juos pačius kontroliuoti, kaip jie naudojasi ekranais, pasitelkdami tai, kas vadinama „įsisąmonintu naudojimu“. Turiu pasakyti, kad dėl to, ar tai įmanoma, esu nusiteikusi gana skeptiškai. Įrenginiai ir veiklos, kuriomis vaikai užsiima jais naudodamiesi, yra visiškai įtraukiantys. Kaip jau minėjau anksčiau, latentinio amžiaus vaikai nepasižymi pažintiniais gebėjimais, leidžiančiais suvokti, kaip ilgai jie naudojasi įrenginiu, ir įsitikinti, kad jau laikas jį išjungti. Esu tikra, jog latentinio laikotarpio vaikui dėl amžiaus ir vystymosi laikotarpio bus sunku suvokti, kas yra įsisąmonintas naudojimas. Manau, kad jam vis dar reikia tėvų, kurie tai atliktų už jį. Vienas tyrimas atskleidė, kad vaikai ilgiau miega, jiems geriau sekasi mokykloje, jie geriau elgiasi ir pasižymi geresne sveikata, kai tėvai riboja laiką, praleidžiamą prie ekrano. Kūno masės indeksui (KMI) tai taip pat turi įtakos. Tyrėjai nustatė, kad ribojant laiką, praleidžiamą prie ekrano, vaikai ilgiau miega, turi mažesnę nutukimo riziką.
Manau, kad, vaikams augant ir lavėjant jų pažintiniams gebėjimams bei savireguliacijai, galima jiems padėti susidaryti savo tvarkaraštį ir suteikti šiek tiek lankstumo.
