Pastaraisiais metais po pasaulį paplito ir galiausiai į Lietuvą atėjo japoniška mačios (matcha) arbata – gėrimas iš sutrintų žaliosios arbatos lapelių. Tačiau alternatyvų galima rasti ir kituose pasaulio kampeliuose. Tad šį kartą tų alternatyvų paieškoti nusikelkime į Indiją.
Iš kur Indijoje arbata?
Visuomet keistoka sužinojus, kad produktas, siejamas su konkrečia šalimi, tose vietose atsirado tik palyginti neseniai. Pagalvojus, kad ilgus šimtmečius Italijos žemėse buvo gyvenama be pomidorų – net nejauku. Panašiai su bulvėmis ir Lietuva. Lietuvos žemėse dar palyginti neseniai nebuvo bulvių? Neįmanoma!
Panašus jausmas apninka išgirdus, kad arbatą indai gėrė toli gražu ne visada. O juk dabar, kai nuvykstame Indiją ir aplinkines valstybes, kaip Šri Lanką, kur mums būtinai pasiūlo ekskursiją į arbatos plantacijas, įsivaizduojame arbatos auginimą kaip per amžius amžinuosius tas vietas lydėjusį užsiėmimą.
Ne visai. Jei ne britai, anų vietų žmonės gal ir iki dabar arbatos tokios, kokią ją suprantame mes, negertų. Iki tol arbata egzistavo gydomųjų nuovirų ir žolelių užpilų formose.
Šiandien indai ne tik vieni didžiausių arbatos augintojų bei gamintojų, tačiau ir dideli jos gėrėjai. Šalies viduje suvartojama apie 70 % visos užauginamos arbatos. Ir nors tų vietų arbata pasaulyje tikrai nėra žinoma kaip ypatingai prabangi, priešingai nei japoniška arbata, vis dėlto, arbata tapo šalies kultūra.
XIX amžiuje dabartinės Indijos teritorijose, savo kolonijose, britai pradėjo masiškai auginti arbatą. Iki tol jie ją pirkdavo Kinijoje, tačiau Kinijos arbatos monopolis jiems buvo gerokai įgrisęs.
XVIII amžiuje britai iš Kinijos pirko labai daug ką: šilką, porcelianą, minėtąją arbatą. Tuo tarpu kinai iš Britanijos nepirko beveik nieko. Natūralu, britai nebuvo sužavėti esama nelygybe, jie norėjo atkurti prekybos balansą.
Pavyzdžiui, didelę paklausą Kinijoje anuomet turėjo opijus: narkotinė medžiaga, išgaunama iš aguonų. Bet kinų valdžia nenorėjo britams leisti juo prekiauti – ne tiek dėl viešojo gėrio, kiek norėdama, kad šalies gyventojai leistų pinigus šalies viduje, o ne duotų išsivežti britams.
Deryboms nepavykus, XIX amžiuje, Britanija dukart ėjo į karą su Kinija. Antrajame kare sąjungoje jie buvo su Prancūzijos imperija ir nesunkiai nugalėjo kinus, nes Britanijos laivynas ir kariuomenė tuo metu buvo nepalyginamai stipresni už Kinijos atsilikusias ir viduramžiškas pajėgas.
Kinijos kariuomenė buvo ne tik atsilikusi, bet ir korumpuota. Karo vadai imperatoriui pasakodavo tiktai tai, ką šis norėdavęs girdėti, ir imperatorius net nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta fronte.
Pralaimėjusi karus Kinija buvo priversta įsileisti Vakarų prekiautojus į savo uostus, pavyzdžiui, Šanchajų, pasirašyti jai nenaudingus prekybos susitarimus, ir atiduoti britams kai kurias teritorijas. Tarkime, Honkongą, kuris Kinijai grąžintas buvo tik 1997-aisiais.
Visi tie nesutarimai, karai, nepatogumai, Britanijai buvo didelė paskata ieškoti, kur kitur realizuoti savo poreikius. Ypač – arbatos auginimą ir gamybą. Taip britai supažindino indus su arbata, išmokė ją gerti, taip pat pratindami juos būti ne tik augintojais, bet ir klientais. O galiausiai Indija tapo viena didžiausių Britanijos arbatos tiekėjų, kaip yra iki šių dienų.
Indai tapo ir vienais didžiausių arbatos gėrėjų, o britai atsidavusiai dėl šito dirbo. Dabartinei Indijai esant britų kolonija, darbininkams buvo įvestos net arbatos pertraukėlės, kad šie mokytųsi ir pratintųsi gerti arbatą. Mokymai suveikė.
Masala čai (masala chai)
Arbata neturtingiems indams buvo brangus produktas. Kaip Japonijoje brangią arbatą maišydavo su gerokai pigesniais spragintais ryžiais (dabar tai žinoma kaip genmaičia (genmaicha) arbata), taip ir Indijoje žmonės ieškojo būdų sutaupyti brangius arbatos lapelius.
