Baimes svarbu atskirti nuo realių grėsmių
Kaip pastebėjo buvęs Krašto apsaugos ministras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Arvydas Anušauskas, pačios įvairiausios baimės visuomenėje egzistuoja visada, tačiau tam, kad jas pastebėtume, jos turi aktualizuotis.
„Aktualizuoja jas įvairūs įvykiai. Šiuo atveju, karas Ukrainoje. Sutikime, kad prieš dešimtmetį, kada prasidėjo reali agresija prieš Ukrainą, vis dėlto, baimės gal buvo vertinamos šiek tiek kitaip, bet, kai prasidėjo plataus masto agresija Ukrainoje, ypatingai tie pirmi keli mėnesiai, gal pusė metų – visuomenei buvo šokas, juo labiau, kad karas buvo stebimas iš labai arti“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Pasak jo, net ir socialinių tinklų pagalba šiandien žmonės gali iš arti pamatyti, koks baisus ir brutalus dalykas yra karas.
„Visi pamatė, koks karas yra baisus, brutalus, kiek žiaurumo, kiek nusikaltimų įvykdoma tame kare – aišku, kad baimę tai ugdė“, – teigė jis.
Tiesa, pašnekovo manymu, prie bet kokių baimių galima prisitaikyti, tačiau svarbiausia, kad baimes mes atskirtume nuo realių grėsmių.
„Grėsmės – jos egzistavo, egzistuoja ir yra, šiuo atveju, siejamos su agresyvia Rusijos politika. Dėl valdžios veiksmų – grėsmės akivaizdoje, mano įsitikinimu, mes darėme ir darome teisingai, tai yra stipriname savo gynybinius pajėgumus, sąveiką su sąjungininkais, norime, kad sąjungininkų daugiau būtų čia“, – teigė A. Anušauskas.
Vis dėlto, labai dažnai yra kalbama, kad dėl nuolat išaugančių karo baimės bangų didele dalimi yra kalta ir valdžia, esą yra pasigendama aiškios komunikacijos apie galimas grėsmes ir apie tai, kaip joms bus priešinamasi, tačiau dažnam už akių užkliūva ir priešingas politikų elgesys – konkretus baimės kurstymas. Į tokį politikų komunikacijos vertinimą laidoje sureagavo pats A. Anušauskas.
„Mano požiūriu, komunikuojant, vis dėlto, mes neturime paleisti vienos gijos iš akių niekada, tai yra tos realios situacijos. Grėsmės – jos gali būti pakankamai didelės, bet, kad jos realizuotųsi, kita pusė, pavyzdžiui, agresyvi valstybė, turi imtis tam tikrų veiksmų. Jeigu tuo metu tų veiksmų nėra, bet potencialiai jie ateityje gali atsirasti – mes, vis dėlto, pirmiausia turime kalbėti, komunikuoti apie tai, ką mes darome, kokie mūsų veiksmai eina, kad po tų kelių metų mes turėtume visai kitas galimybes negu dabar“, – teigė jis.
Pasigenda aiškios politinės lyderystės
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys Julius Sabatauskas – vienas iš žmonių, negailinčių kritikos valdantiesiems. Štai visai neseniai portale Delfi jis labai aiškiai kritikavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakciją, dėl sąmoningo visuomenės gąsdinimo, o savo įžvalgomis dabar pasidalijo ir laidoje „Sutariam, ko nesutariam“.
Pasak J. Sabatausko, niekas nepaneigs, kad įvairių grėsmių šiandieniniame pasaulyje galime stebėti išties daug, tačiau, jo manymu, labai svarbu yra tai, kaip visą tą informaciją mes priimame.
„Visą tą informaciją galima priimti arba kaip signalą, arba kaip nuolatinį gąsdinimą. Ką tas gąsdinimas duoda? Pradžiai, jeigu tai suvoki kaip signalą, tai reikia mums susitelkti, bet tada iš karto suklusti – ką siūlo daryti arba ką valdantieji atsiskaito, ką mes padarėme, kad būtume saugesni? Buvo diskusija dėl brigados. Dabar dėl sutelktos brigados aš mačiau tik tarpusavyje peštynes ministro ir kitų jo partijos narių. Net vokiečių ministras turėjo atvažiuoti ir tarsi raminti mus visus“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Be to, jis siūlė atsigręžti ir į politikų demonstruojamą lyderystę, o tiksliau – į jos trūkumą.
„Pažiūrėkime – ar čia demonstruojama tikra lyderystė? Pavyzdžiui, Zelenskio pavyzdys. Net ir tuo metu, pirmosiomis karo dienomis, tos plačios agresijos pirmomis dienomis, skraido raketos, daužo visus miestus, tame tarpe ir sostinę, bet prezidentas pradeda raminti ir kalbėti: mes laimėsime, mes atsispirsime ir panašiai“, – prisiminė J. Sabatauskas.
Pasak jo, šiame pavyzdyje mes pamatėme lyderį, kuris ne tik sutelkė tautą, bet ir pradėjo aiškiai apeiliuoti į Europą bei NATO. Tokios lyderystės esą trūksta Lietuvoje.
„Jeigu galvojama, kad būtent tokiu būdu yra tampama lyderiais – na, atsiprašau. Čia tada prisiminkime mūsų tautosaką apie piemenį, kuris visą kaimą gąsdino, kad vilkai ateina, o, kai jie iš tikrųjų atėjo – niekas juo nebetikėjo“, – teigė J. Sabatauskas.
Baimė veikia ir finansinius žmonių sprendimus
Kaip teigė Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas, įvairių grėsmių ir baimių akivaizdoje nesunku pastebėti, kad keičiasi ne tik žmonių elgsena, bet ir jų ekonominiai veiksmai.
„Pastebime, kad žmonės, pavyzdžiui, pirkdami tą patį nekilnojamąjį turtą, daro tą sprendimą jau galbūt ne Lietuvoje, o užsienyje, tarkime, Ispanijoje. Netgi atsiranda mokymai įvairūs, kaip parduoti turtą Lietuvoje, o nusipirkti Ispanijoje“, – atkreipė dėmesį M. Dubnikovas.
Taigi, pašnekovas antrino nuomonei, kad reikia kalbėti ne tik apie tam tikras rizikas, bet ir apie tai, kas yra daroma, kad tas rizikas įveiktume.
„Čia ir yra tas normalus gyvenimas: tu žinai riziką ir, jeigu žinai riziką – sprendi, ką daryti“, – teigė M. Dubnikovas.
Šioje vietoje jis kvietė prisiminti ir situaciją, kurią galėjome stebėti pandemijos metu, kai žmonės, apimti baimės ir nežinomybės, priėmė daugybę sprendimų, kurių dabar neretai tenka ir pasigailėti.
„Žmonės geria iš išorės žinias ir daro finansinius sprendimus, o ekonomikoje, beje, du pavojingiausi momentai yra kai žmogus yra euforijoje arba baimėje. Tada yra padaromi patys kvailiausi sprendimai. Prisiminkime tą pačią pandemiją – kai šeši žmonės Lietuvoje sirgo, visi bijojome, vaikščiojome su pirštinėmis ir niekas nieko nepirko, ekonomika labai staigiai stojo. Paskui į kitą pusę pasisukimas įvyko – prisipirkome visokių daiktų, kokių reikia ir nereikia, ir paskui gavosi, kad turime krūvą sodybų ar dar kažko, kurių net nebenaudojame. Taigi, tie klaidingi sprendimai yra paskatinami“, – teigė pašnekovas.
Jis įvardijo, dėl ko, siekiant, kad tokios situacijos nepasikartotų, turime sutarti ir susitarti dabar.
„Pagrindinė problema yra lyderystės nebuvimas ir neiškomunikavimas, ką mes darome, kad valdytume riziką. Tai yra vienintelis ir pagrindinis dalykas, kur reikia susitarti ir išstoti“, – teigė M. Dubnikovas.
Veiksmai visada yra adekvatūs situacijai
Kaip teigė A. Anušauskas, nors kažkam gali ir atrodyti, kad valdantieji nesupranta, ką ir dėl ko jie daro – taip tikrai nėra. Tą jis pagrindė realiais pavyzdžiais.
„Pirmiausia, apie komunikavimą. 2022 metais aš gavau iš komunikatorių tokį apdovanojimą, už faktais grįstą, betarpišką, profesionalią komunikaciją Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje. Taigi, nėra taip, kad mes nekomunikavome. Komunikavome savais būdais ir dabar komunikuojame, ir, aš sakyčiau, vis dėlto, įsikiša vis politinis dėmuo“, – atkreipė dėmesį jis.
Tiesa, pašnekovas pripažino, kad nuomonių išsiskyrimų valdžioje tikrai yra, o tai esą tikrai nepalengvina situacijos.
„Tas nuomonių atskirumas viešojoje erdvėje dar labiau sustiprinamas ir visuomenei atrodo, kad niekas nežino, ką daro viena ranka, ką kita. Iš tikrųjų, taip nėra. Veiksmai, bent jau instituciniu lygiu, visada yra adekvatūs situacijai“, – pabrėžė jis.
Silpnesnis priešininkas bando parodyti savo galią
Karo baimė ir visos su ja susijusios diskusijos – tai vienas iš visuomenę skaldančių ir labai ją neraminančių naratyvų. Savo požiūriu apie tai laidoje pasidalijo ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vadovas Giedrius Valintėlis, pradžioje pabrėždamas, kokių taisyklių savo komunikacijoje laikosi Lietuvos kariuomenė.
„Visų pirma, norėčiau gal pradėti nuo principų, kuriais mes vadovaujamės komunikuodami. Visų pirma, kalbame savo kompetencijos ribose – esame statutinė organizacija, nesikišame į politinę diskusiją. Taip pat, nevertiname ilgalaikių grėsmių. Mes labai vertiname visuomenės pasitikėjimą kariuomene, todėl stengiamės sąžiningai dalintis su visuomene kariuomenei žinomais faktais ir kalbėti faktų kalba, o ne prielaidų kalba. Taip pat, kiekvieną klausimą priimame labai rimtai, nebūna kvailų klausimų ir reaguojame į klausimus, stengiamės nuoširdžiai atsakyti į juos“, – tvirtino pašnekovas.
Pasak jo, kalbant apie karą, Lietuvos kariuomenė daugiau stengiasi komunikuoti apie tai, kas yra daroma – kokie yra gynybos planai, kokie yra santykiai su partneriais, kaip tvirtėja mūsų pačių kariai, kokias pratybas jie atlieka. Vis dėlto, G. Valintėlis neneigė, kad karo baimės padidėjimą jie taip pat jaučia.
„Čia buvo kelios bangos turbūt. Karo pradžioje, tada buvo „Wagner“ dislokavimas ir tokia antraščių baimė, kad štai, būrys juda link Lietuvos, ką daryti? Pastaruoju metu taip pat buvo šiek tiek užkilęs galbūt tas baimės lygis ir pasiekė tokį toksišką lygį, kaip mes vertiname. Sulaukėme labai daug klausimų. Žmogus parašo, kokiu adresu gyvena ir klausia, ar čia į jį pataikytų branduolinis ginklas, ar nepataikytų, kita moteris klausia, ar čia jau į Ispaniją važiuoti? Tai – tokie žmogiški klausimai ir tie klausimai kaupiasi. Dar atsirado tai, kad karių su uniforma jau ir degalinėje pradėjo žmonės klausti. Mes tada pasitarę nusprendėme, kad reikėtų tą žinutę parašyti, parodyti mūsų požiūrį ir pasidalinti informacija, kurią mes turime“, – dalijosi pašnekovas.
Pasak G. Valintėlio, labai svarbu suprasti, kad baimė šių dienų kontekste yra naudojama kaip ginklas.
„Suprantame, kad Rusija yra įsivėlusi į karą Ukrainoje, suprantame, kad karinis potencialas yra nusilpęs ir, kad NATO yra stipresnė, tačiau, kaip silpnesnis priešininkas, jie stengiasi būtent gąsdinti, bauginti ir taip išlaikyti savo įtaką, ir demonstruoti galią“, – aiškino jis.
Pašnekovas dar kartą patvirtino, kad žmonės, paveikti baimės, gali padaryti daug neracionalių sprendimų.
„Taip pat mes pastebime, kad stengiamasi kiršyti tarpusavyje NATO valstybes. Kadangi tai yra demokratinis NATO Aljansas, kur yra kolektyvinis sprendimas, tai yra stengiamasi sukiršinti arba kažkaip įtakoti bendradarbiavimą tarp šalių. Taip pat, stengiamasi supriešinti vadovus su visuomene, rodyti nepasitenkinimą, kad čia yra kažkokie korupciniai ar kiti dalykai. Šitas išlenda per nedraugišką komunikaciją“, – teigė V. Valintėlis.
Kariai gali būti pavyzdžiu kiekvienam
Kaip teigė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vadovas, Lietuvos kariuomenė ir jos kariai – labai gerbia Lietuvos žmones, o žmonėms karininkai gali būti tarsi pavyzdys, kaip įveikti tam tikras vyraujančias baimes.
„Kariai, atėję į tarnybą, susiduria su baimėmis, jie jas nugali ir išeina iš tarnybos sustiprėję“, – teigė G. Valintėlis.
Taigi, baimės akivaizdoje ir ieškant kelio iš jos išeiti, pašnekovas siūlo svarstyti ne apie išvykimą iš šalies, o apie kitus dalykus.
„Aš sakyčiau eiti į kariuomenę, prisijungti. Jeigu amžius jau yra praleistas, kada galima atlikti privalomąją tarnybą, galima eiti į Šalių sąjungą, į savanorių pajėgas ir ten susipažinti su kariavimu, sužinoti, kaip krizinėse situacijose arba karo atveju elgtis“, – teigė jis.
Ateitį galime pakeisti atitinkamais veiksmais
Kaip pastebėjo buvęs Krašto apsaugos ministras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys A. Anušauskas, daug įtakos nuotaikoms visuomenėje turi ir nuolat vykdomos informacinių karų atakos.
„Jie tvirtina, kad viską mes čia tuoj jau darysime, bet realybėje mes matome, kad jie neturi pajėgumų, neturi galimybių, daugelio dėmenų realiai agresijai net neturi, bet gali turėti kažkada ateityje, kai užaugins, atkurs pajėgumus. Šioje vietoje, mes iš tikrųjų turime kalbėti apie faktus, realybę, demaskuoti tą informacinį karą“, – teigė pašnekovas.
Jo manymu, dėl to politikai gali padaryti tikrai daugiau.
„Ir opozicija, ir pozicija neužsikabina už informacinio karo žinučių, kurios metamos iš Rusijos. Mes kartais savo veiksmais esame linkę jas sureikšminti ir vos ne surealinti, kad tai jau yra dabarties realybė. Tai yra galbūt kokios nors ateities realybė, bet mes, keisdamiesi, stiprindami pajėgumus ir darydami visa kita – galime tą ateitį pakeisti“, – įžvalgomis dalijosi A. Anušauskas.
Taigi, pasak A. Anušausko, ateitį mes galime pakeisti savo veiksmais, o apie dabartį reikia kalbėti tik faktais.
„Aš suprantu tuos politikus ir jų komunikavimą, kurie sako, kad ateityje gali kažkas būti. Aš tą patį galiu pasakyti. Ateityje gali visko būti, jei mes sėdėsime sudėję rankas ir nieko nedarysime“, – pabrėžė A. Anušauskas.
Šioje vietoje įžvalgomis pasidalijo ir J. Sabatauskas.
„Visi nori konkrečių veiksmų. Ne tik veiksmų plano, bet ir, kad būtų pasakyta: štai, iškėlėme problemą, prasidėjo karas Ukrainoje, prasidėjo raketų daužymas, bombardavimas, tai reikia slėptuvių, reikia priedangų. Apie tai kalbame jau 2,5 metų ir staiga sužinome, kad Vilniuje nėra nei vienos priedangos, kituose rajonų centruose taip pat. Ką mes darome? Jau regionuose pradėjo merai kalbėti apie tai, kad galbūt reikia skatinti pačius gyventojus prisidėti prie jų įrengimo, bet realiai per tuos 2 metus nieko nebuvo padaryta“, – kritikos negailėjo jis.
Pasak jo, kai kalbame apie grėsmes, privalome imtis ir atitinkamų veiksmų.
„Jeigu mes sakome, kad yra grėsmė – ką mes darome? Turi būti priedangos – darykime“, – teigė J. Sabatauskas.
Į jo išsakytas mintis sureagavo pats A. Anušauskas.
„Būtų gerai, kad jūs žinotumėte apie tas priedangas ir kas padaryta. Man gaila ir savo laiko, ir žmonių, kurie klauso, kurie net nežino apie tuos darbus. Aš siūlau, vis dėlto, apie tai pirma pasiskaityti, sužinoti, įeiti į tą portalą, kuris veikia ne vienerius metus ir, beje, informuoja, ką reikia daryti krizių atvejais, apie priedangų žymėjimą informuoja, apie tuos veiksmus, kas daroma dabar“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, opozicija šioje vietoje užsiima tam tikru žmonių klaidinimu.
„Iš esmės, dažnas atvejis, kad opozicija apsimeta, kad jie yra neinformuoti, o turėtų kaip tik prisidėti prie geresnio visuomenės informavimo ir neklaidinti jų dėl politinių motyvų. Šioje vietoje – rinkiminiai metai, aš viską suprantu“, – teigė A. Anušauskas.
Kaip dorotis su karo baime?
Kaip pastebėjo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vadovas G. Valintėlis, kalbėti apie karo baimę – tikrai nėra gėdinga, tačiau labiau nei kalbėti yra svarbiau žinoti, ką su tomis baimėmis daryti. Tam tikrais patarimais ir asmeninio gyvenimo pavyzdžiais pasidalijo jis pats.
„Pirmiausia, kariuomenė žiūri karius, bet, aišku, kariai nėra iš Marso atskridę ir jie yra visuomenės dalis. Pavyzdžiui, aš turiu žmoną, turiu šeimą, turiu kaimynus ir su jais kalbu, komunikuoju. Tos problemas ten dėl visko yra labai artimos. Pirmiausia, kaip karys turi būti pasiruošęs ginti, nugalėti savo baimes, tada turi paruošti šeimą, su jais komunikuoti. Tokius principus mes naudojame. Apie baimes reikia kalbėti, tai nėra gėdinga, tik gal reikėtų informacijos kiekį mažinti“, – dalijosi pašnekovas.
Pasak jo, tam tikrus dalykus galime kontroliuoti patys.
„Nereikia ten tualete sėdint skaityti apie baimes ir panašiai. Tai reikėtų riboti kažkiek – valanda per dieną, o tada pažiūrėti, ką tu gali padaryti. Tai yra labai žemiški dalykai. Aš su žmona susiduriu, žmonos draugės prašo patarimų, puikiai žino tas visas rekomendacijas, pabėgimo tašės sukrautos, keičia konservus jau, galiojimas pasibaigė. Žmonės žino, kad esu kariškis, tai aktyviai klausia, teiraujasi. Žmonės labai aktyvūs, labai daug susižino, daug informacijos susiranda, kas yra sveikintina, tačiau tą baimę reikia valdyti“, – tvirtino G. Valintėlis.
„4 procentai" yra pilietinės visuomenės inciatyva, kuri siekia, kad politikai kuo greičiau susitartų ir ženkliai padidintų Lietuvos gynybos finansavimą. Iniciatyvą pradėjo asociacija „Unicorns Lithuania", Lietuvos verslo konfederacija (LVK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), prie jos kasdien prisideda vis daugiau mūsų šalies saugumui neabejingų verslų, organizacijų bei piliečių. Visą informaciją apie iniciatyvą ir specialią peticiją, kurią gali pasirašyti ir tu, rasi interneto svetainėje www.4procentai.lt
