Su kunigu B. Lyriu kalbamės apie šv. Velykas – kur šios šventės esmė, kaip prasmingai praleisti laiką su artimaisiais ir ko palinkėtų kiekvienam mūsų.
– Daugelis mūsų per gražiąsias metų šventes didelį dėmesį skiriame ne jų esmei, o daiktiniams simboliams, šiuo atveju, kai kalbame apie Velykas, – margučiams, zuikučiams, patiekalams. Ką apie tai manote ir kam iš tiesų šv. Velykų proga turėtume teikti reikšmę?
– Esame kūne, todėl norime tų greitų dalykų, regimos tikrovės ženklų, kurie suteiktų vidinį džiaugsmą. Dauguma sako, kad švenčia pavasarį, šilumą, margučius, tačiau Velykos nėra apie pavasarį. Velykos yra pati svarbiausia žmogaus gyvenimo kelionė ir kartu pati trumpiausia – ji trunka 27 centimetrus – nuo mūsų proto iki mūsų širdies.
Labai gerai, jeigu suprantu Velykų slėpinį ir jį švenčiu. Bet mes dažnai priemones, daiktus, kaip jūs ir sakote, padarome pagrindiniu akcentu, o esmė lieka kažkur šalia arba jos visai netenkame.
Apaštalo Pauliaus žodžiais, jei nėra prisikėlimo ryto, tada viskas – tuščia. Lieka tik tie margučiai. Bet, jeigu aš išgyvenu tą didžiausią Velykų įvykį, kuris tikrai tęsėsi ne vieną dieną – ypatingas ir Gavėnios laikas, ir tos 50 dienų iki Sekminių, kai Jėzus apaštalams atsiuntė Šventąją Dvasią, kad įkvėptų juos gyventi gyvenimą, kuris nėra pasaka, kuriame yra visko, su tuo aiškiu žinojimu, kad kažkas už mus atidavė savo gyvybę, atleido mūsų nuodėmes, reguliarų bambėjimą, išgelbėjo mus iš beviltiškumo, jeigu yra tas prisikėlimo rytas, tada viskas, ką darome šitoje žemiškoje piligrimystėje, mus veda į šviesą.
Velykų slėpinys mus įtraukia į tikrus dalykus, kad suprastume, jog mano gyvenimas nėra tik mano paties. Kad pasninkaudamas ne tik ko nors nevalgau, bet ir sugebu neėsti kitų, nes reguliariai pradedame tai daryti, gyvendami ekspertų visuomenėje. Kad suprantu, jog egzistuoja kitų žmonių poreikiai, kad Dievas atiduoda man savo sūnų ir nenusiplauna nuo žmogaus gyvenimo tikrovės.
Velykų slėpinys bando belstis į mūsų širdis, kad paliestų, kokia brangia meile esame atpirkti, ir kad Dievas ateina ne nuteisti, ne pasmerkti – dabar gyvename toje pasmerkimo, etikečių štampavimo kultūroje, bet išgelbėti. Kaip evangelijos puslapiuose Kristus sako: aš neatėjau, kad žmonės vegetuotų, vieni kitus kaltintų, kentėtų. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą.
Tie dalykai, kuriuos minite, tikrai yra geri. Bet čia yra tik priemonės, o mes dažnai padarome jas absoliučias. Ir tada nekrypsta žvilgsnis į turinį, kad aš turiu tą, kuris mane myli beribe meile, kaip realų asmenį, kuris atpirko mane, tikrai atleido mano gyvenimo nepasisekimus, išvadavo mane iš nevilties, pakėlė, apdovanojo prisikėlimo rytu. Supratęs šitą slėpinį einu į pasaulį ne kryžiuoti, ne štampuoti, ne smukdyti kitų, bet pabandyti turėti tą pačią Kristaus dvasią ir kitus pakelti.
– Yra žmonių, kurie save laiko netikinčiais, bet visas krikščioniškas šventes švenčia, pavyzdžiui, Velykas susiedami su pavasario atėjimu. Kaip vertinate tokį gretinimą?
– Aš visada sakau, kad stresinėje situacijoje, baimėje, neviltyje, skausme nėra netikinčių. Vis tiek tikime, kad yra kažkas, kas mus laiko, myli mūsų gyvenimą. Aš manau, kad apskritai neįmanoma gyventi netikint. Žmogus vis tiek kažkuo tiki, tik kartais iki to tenka nueiti labai ilgą kelią.
Netikinčiam žmogui visada patariu turėti atvirą širdį. Tiek švenčiant pavasarį, tiek sėdint prie stalo šalia artimo žmogaus, su kuriuo greičiausiai taip pabūti laiko teatranda tik per Kalėdas ir Velykas. Manau, kad turėdamas atvirą širdį jis ir Dievą sutiks. Jeigu ne Dievą, ne kokią dogmą ar tikėjimo tiesą, tai bent jau kažką tikro, kas esant visam šitam tempui mus sustabdo ir padovanoja šį tą giliau.
– Užsiminėte apie laiką su artimaisiais. Iš tiesų Velykos daugeliui yra šeimos šventė. Koks tas pasibuvimas drauge turėtų būti, kad jis taptų prasmingas?
– Pirmiausia, turbūt dėmesys Mišių liturgijai – tikintys žmonės tikrai dalyvauja Velyknakčio mišiose, išgyvena Kristaus prisikėlimą, kuris išvadavo mus iš įvairiausių baimių, nevilties. Kiti mėgsta į bažnyčią ateiti sekmadienio rytą.
Paskui, be abejo, tas laikas, skirtas pamatyti, koks esu turtingas, kad šitame pasaulyje ir apvaizdą man padovanojo, ir nuodėmių atleidimą, ir šviesą, ir prisikėlimo tikrumą, ir galiausiai tuos žmones, kurie yra prisikėlimo ryto dalis.
Mes tikime, kad visų mūsų žmogiškasis gyvenimas, piligrimystė baigsis, o čia, šalia manęs prie stalo, sėdi visi tie, kurie taip pat ras vietą Dievo artumoje, toje būsenoje, kuri neturi mirties. Kaip sakau, koks ypatingas būtų žmogaus gyvenimas, jeigu jis kiekvieną dieną išgyventų su suvokimu, kad liko 24 valandos. Suprastų, kad yra laikas atsiprašyti, padėkoti kitam už tai, kad yra, kad nėra savaime suprantamas jo gyvenime.
Šioje apsipratimo kultūroje šventė yra įvykusi, kai mes vienas kitą matome kaip patį didžiausią stebuklą. Kai neapsiprantame su savo sutuoktiniu, vaikais, tėveliais, kurie yra mūsų gyvenimo dovana. Taip dažnai vieni kitiems neturime laiko ir tai suprantame, įvertiname tik artimajam sunkiai susirgus. Turbūt šventė yra įvykusi, kai sugebame padėti telefonus ir su dėkingumu iš tikrųjų skirti laiko vieni kitiems. Kai sugebame kokybiškai pabūti, padėkoti, pamatyti, pastebėti, surasti, kas gyvenime mus galėtų pakelti.
– Kaip ir sakėte – vieni dalyvauja Velyknakčio mišiose, kiti į bažnyčią ateina Velykų rytą. Dalis žmonių tai daro iš vidinio pajautimo, noro, kiti, tikiu, – iš tam tikros inercijos, tradicijos. Kaip manote, kiek iš tiesų svarbu Velykų rytą ateiti į bažnyčią ir kiek svarbu tiesiog savy pajusti šios šventės prasmę?
– Man labai graži ši jūsų refleksija, pastebėjimas. Būna tokių atvejų, kai žmonės ateina į bažnyčią šeštadienio vakarą ir klausia, ar tai jam jau užsiskaitys. Pasiteirauju, kas čia ką užskaitinėja? Sako, na, vis tiek Dievas mato. Paaiškinu, kad į susitikimą su Viešpačiu mes einame ne todėl, kad gautume pliusą. Be abejo, pats gražiausias dalykas, jei aš sugebu ateiti iš vidinio širdies kvietimo, kad man to reikia.
Aš nuoširdžiai norėčiau, kad kiekvienas žmogus savęs paklaustų: ar einu dėl to, kad sutikčiau Viešpatį, tikrai dalyvaučiau šv. Mišių liturgijoje, ir neignoruotų to klausimo, leistų jam pabūti atviram, ar einu dėl to, kad visi eina. Kokybė atsiras tada, kai suprasiu, kad einu asmeniškai padėkoti už save, už savo gyvenimą, paprašyti Dievo malonių, o ne dėl to, kad eina minia ir aš tai darau kartu su ja.
Kartais būna ir tokių situacijų, kai žmogus priėjęs pasidžiaugia, kad buvo gražus kunigo pamokslas, bet pasigaili, kad nebuvo jo antrosios pusės. Dažnai įsivaizduojame, kad tie dalykai sakomi kažkam kitam, bet ne man, nes aš tarsi tobulas. Tad čia labai svarbus tas vidinis žvilgsnis ir savęs pastebėjimas, kodėl einu. Mes dabar neišaiškinsime prisikėlimo, nes jis lieka slėpiniu. Bet jeigu aš lieku atviras tam slėpiniui ir einu ne kaip banda, o noro asmeniškai susitikti vedamas, Dievas ras būdų, kaip man prakalbėti.
– Kalbėdami apie Velykas sakome, kaip svarbu yra jų tikroji esmė, kaip švenčiant šią šventę svarbu justi, suprasti, kodėl tai darome. Kodėl mes gyvenime daug kur ieškome prasmės, o ten, kur tarsi reikėtų ją pastebėti, tas klausimas išnyksta?
– Žmonės yra praktiški, tad ir ieško to, kas praktiška. Kai statai namą – matai rezultatą. Bet kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Gyventi su Dievu. Šįryt atsikėlus prasmė – mano mylimos mamos akys. Būnant bažnyčioje prasmė – išgirstas evangelijos sakinys. Susipykus prasmė – eiti ieškoti atleidimo, atsiprašyti.
Apskritai manau, kad šiandien švenčiant Kalėdas, Velykas atsiranda labai daug filosofavimo. Tikrovę padarome tokią sudėtingą, o ji yra tokia paprasta – Dievas nekviečia mūsų aukštajai matematikai. Ką reiškia visu protu, visa siela, visomis gelmėmis mylėti Dievą, save, artimą? Tai kasdienybę pamilti, su Dievu apkabinti. Prasmė yra pats gyvenimas, nugyventas su Dievu, su meile apkabinant visus pavidalus, taip pat ir skausmo, suvokiant, kad Dievas neatsiunčia kančios, skausmo, baimės, bet jis ateina su kančia, skausmu ir baime, kad neprarastume vilties. Prasmė yra kiekvieną dieną nugyventi kaip vienintelę, nepakartojamą ir pastebėti kiekvieną, kuris yra šalia manęs.
– Ko palinkėtumėte visiems šių šv. Velykų proga?
– Pandemija, per kurią daug lietuvių susidūrė su psichikos sveikatos sutrikimais, pasireiškusiais nerimu, baimėmis, desperacija, depresija, ir kitos krizės taip mus paveikė, kad gali susidaryti įspūdis, jog viskas priklauso tamsai. Tad noriu palinkėti labai daug Dievo vilties ir šv. Velykų ryto stebuklo. Kai Marijos sūnų nukryžiavo, viskas atrodė prarasta. Tereikėjo trijų dienų, kad ateitų šv. Velykų rytas.
Kiekvienam žmogui noriu palinkėti, kad tos trys dienos jo gyvenime neprailgtų ir kad viskas, kur yra abejonių, baimės, sunkumų, netekties, skausmo, nežinomybės, nuovargio, perdegimo, visada su Dievu būtų lydima prisikėlimo ryto šviesos.
