Draudimo bendrovės atstovas: kas mėnesį bando apgauti apie 100 kartų
Į klausimą, kiek pasitaiko atvejų, kai draudikus norima apgauti, surašant didesnę žalą, „BTA“ Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis atsako, kad per mėnesį pasitaiko iki 100 tokių atvejų: „Tai gali būti tyčia sukeltas įvykis, o gali būti ir tikras įvykis – nelaimė, tačiau pabandoma gauti išmoką ir už nesugadintas įvykio metu detales. Kuomet susitariama tarpusavyje ir specialiai padaroma žala, kad per draudimą gautų išmoką taip pat pasitaiko, tik gerokai rečiau“.
Pasak eksperto, pasitaiko ir nesąžiningų servisų, kurie per draudimus pasiima ir savo kąsnį, bet tai daugiau smulkūs, mažiau žinomi servisai, kurie dirba šešėlyje: „Jie ir stengiasi maksimaliai išnaudoti draudimo bendroves. Pavyzdžiui, su draudimo bendrove suderinama sąmata, į kurią įeina naujos originalios dalys, bet iš tiesų klientui suremontuoja nekokybiškai. Aišku čia tikrai ne visų remonto įmonių problema, dauguma tikrai yra sąžiningos ir dirba tvarkingai“.
Paklausus, kas daroma tokiais atvejais, kuomet išaiškėja, kad bandoma apgauti, A. Žiukelis sako, kad visi tokie atvejai vertinami individualiai ir priemonės, kurių imamasi, gali būti įvairios – nuo išmokos mažinimo iki kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Pati žala matuojama apžiūrint įvykyje dalyvavusius automobilius, išnagrinėjus įvykio aplinkybes, įvertinus, kas galėjo būti sugadinta konkretaus įvykio metu. Po to vertinamas žalos dydis, remiantis įstatymais ir patvirtintomis metodikomis“.
Automobiliai remontuojami nekokybiškai, galima atpažinti nusikalstamos veikos požymius
„Kalbant apie klientų „lūkesčius“ ar prašymus, galima būtų išskirti dvi esmines tendencijas. Tai nenoras mokėti frančizės arba už tą pačią draudimo žalos išmoką gauti daugiau paslaugų“, – pastebi serviso „TS Vilnius“ vadovas Egidijus Miškeliūnas.
E. Miškeliūnas pabrėžia, jog jeigu remonto įmonė mėgina po ta pačia žala pakišti frančizę ar daugiau paslaugų, vadinasi, vagiama kokybės sąskaita: „Draudimo bendrovėse žalos dydžio apskaičiavimas yra aiškiai reglamentuotas teisės aktais ir draudimo sutarties sąlygomis. Nebeegzistuoja tokia praktika, kai visą žalos administravimo procesą, nuo apžiūros iki išmokos, administruoja vienas darbuotojas. Pačių draudimo bendrovių viduje išvystytos vidaus savikontrolės sistemos, kai darbuotojai etapams perimdami vieni kitų bylas tikrina kolegų anksčiau atliktus veiksmus, audituojamos jau uždarytos bylos ir panašiai.
Užkirtus kelią pogrindiniams draudimo bendrovių darbuotojų ir remonto įmonių susitarimams atsiranda objektyvūs žalos dydžio apskaičiavimo standartai. Remonto įmonei nebelieka galimybės didinti sąmatų, kad patenkinti kliento lūkesčius nemokėti frančizės, pasidaryti papildomų darbu ar pačiai praturtėti draudiko sąskaita“.
E. Miškeliūnas sako, kad standartiškai žalos dydis apskaičiuojamas remiantis licencijuota programa, kurioje jūsų automobilio gamintojas nusako, kiek laiko reikalauja vienas ar kitas darbas atlikti, bei kuriame išdėstytos detalių kainos: „Paslėpus frančizes ar atliekant papildomus darbus šie lūkesčiai tenkinami automobilio remonto kokybės sąskaita, pavyzdžiui, nekeičiamos detalės, kurios sąmatoje buvo įvardintos kaip keičiamos, vietoj iššovusių saugos sistemų sudedami muliažai ir elektroninės detalės, kurių pagalba apgaunamas oro pagalvių valdymo blokas, keičiamos detalės ne naujomis, o dėvėtomis ar trečiųjų šalių gaminamais analogais, nors pagal sutarties sąlygas ir pagal remonto įmonės pateiktą remonto sąmatą draudimo bendrovei, remonto įmonė turėjo atlikti remontą tiksliai pagal remonto sąmatą ir pagal atliktus remonto darbus išrašyti sąskaitą faktūrą. Vartotojas eidamas į tokį sandorį su remonto įmonę automatiškai sutinka dalyvauti „taupyme“, kuris turi netgi nusikalstamos veikos požymių“.
Pasak serviso vadovo, tiesa yra ir ta, kad net neturėdama blogų ketinimų remonto įmonė lengvai gali tapti „nepatikima“ draudikų akimis: „Remonto įmonė atlieka defektavimo, sąmatos derinimo ir remonto darbus. Nesąžiningas klientas, atvykęs į remonto įmonę, dažnai jau atsiveža draudikų ar tarnybų įtarimus, kurie automatiškai gula ir ant remonto įmonės vardo, nors įmonė apie tai nieko nežino. Faktas, kad trūksta taisyklių ir bendradarbiavimo sistemos tarp remonto įmonių ir draudikų, kurių pagrindu tiek draudikui, tiek remonto įmonei būtų aišku, kaip turime elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kad užkardyti panašaus pobūdžio veiklas“.
Svarbios draudimo sutarties sąlygos praleidžiamos pro akis
Kalbėdamas apie žalų administravimo metu kylančius nesusipratimus, serviso vadovas teigia, kad pagrindinės problemos gimsta realybei prasilenkiant su lūkesčiais: „Jeigu įvykis nėra draudiminis ir
remontą tenka padengti savo lėšomis, klientas, užsisakęs draudimą ir už jį mokėjęs, jaučiasi nusivylęs. Dažnai sutarties sąlygos yra ignoruojamos, jos prabėgamos akimis, su jomis vangiai susipažįstama. Aišku, procesas turėtų būti abipusis. Tiek besidraudžiantysis turėtų įsigilinti į sąlygas ir išsiklausinėti kylančius neaiškumus, tiek draudikas turėtų atsakingai žvelgti į savo pareigas ir tinkamai išaiškinti draudimo sutarties sąlygas“.
Tiesa, E. Miškeliūno teigimu, šioje situacijoje būtent polisą parduodantis žmogus nusipelno šiokios tokios kritikos, kadangi jis yra stiprioji santykių pusė, kuri turi supažindinimo pareigą, įvardintą teisės aktuose ir resursus tinkamai tai atlikti: „Labai dažnai susiduriame su situacija, kuomet klientams apdrausti automobiliai net nesigilinant ar automobiliui sumontuota kokia nors negamyklinė, papildoma įranga kaip, pavyzdžiui, ratai ar sukabinimo įtaisas. Vienas iš šių dienų dažnų atvejų – automobilių, apklijuotų plėvele, žalos administravimo keblumai. Automobilis apdraustas kaip standartinis, tai yra toks, koks išvažiavo iš gamyklos, dėl ko plėvelės klijavimas po įvykio ir kėbulo remonto yra nedraudimo objektas, nors draudžiant automobilis pateiktas draudikui jau buvo ir su plėvele ir su gražiais ratais“.
Serviso vadovas pataria draudikams pasitempti bei išlaikyti pasiektą darbo kokybės lygį ir nepatingėti padirbėti su kiekvienu klientu, aptariant ne tik išvardintus momentus, bet ir kitas draudimo sutarties sąlygas, tokias kaip: taikomas, netaikomas nusidėvėjimas, ar galės rinktis remonto įmonę savo nuožiūra, kas yra nedraudžiamieji įvykiai ir t.t. O pačius draudėjus ar nukentėjusiuosius E. Miškeliūnas skatina elgtis etiškai ir nepiktnaudžiauti draudėjų geranoriškumu.
Kita vertus, pašnekovo teigimu, matomas ir draudimo rinkos liberalizavimas: „Sutartys prieš dešimtmetį ar penkiolika metų buvo gerokai griežtesnės. Šiandien draudikai yra nusiteikę ženkliai
geranoriškiau ir žalas atlygina pagal principą „jei yra bent 1 proc., kad klientas teisus – išmokam“. Svarbiausia nepiktnaudžiauti ir nepamiršti, kad tą vieną procentą, kurio nesugebėjo įrodyti draudimas, lengvai gali įrodyti teisėsauga“.
Dvi pagrindinės sukčiavimo priežastys
„Kalbant apie sukčiavimo prieš draudikus priežastis, tai tiek iš draudėjų, tiek nukentėjusiųjų, tiek iš remonto įmonių pusės priežastys yra dvi. Pirma yra mitai, kad draudimo bendroves lengva apgauti ir tą visi daro. Antra – nepriteklius, kuris leidžia paminti moralės normas, kad uždirbti pinigų. Kaip bebūtų gaila dalis remonto įmonių nėra tiek uždirbančios, kad galėtų išlikti visiškai sąžiningomis tiek kliento, tiek draudiko, tiek mokesčių politikos atžvilgiu. To priežastis yra labai paprasta – draudikai stipriai įtakoja remonto įmonių įkainius.
2007 metais pats dirbdamas vienoje iš draudimo bendrovių derinau sąmatas 70/80 litų valandiniu įkainiu, t.y. 20/23 eurai/val, verčiant i eurus. Praėjus bene 17 metų draudikai spaudžia remonto įmones dirbti už 26/28 eur/val įkainiu. Vokietijoje, Prancūzijoje, kaip pavyzdys, mokama 80/100 eur/val. Ir čia atsiranda konfrontacija tarp sąžinės ir išgyvenimo“, – sako E. Miškeliūnas.
Dėl to, pasak pašnekovo, nėra kalti tik draudikai. Remonto įmonės, kurios pasirašo sutartis tokiomis sąlygomis, kuriomis neįmanoma skaidri veikla yra dar daugiau už tai atsakingos. Jo tvirtinimu, paanalizavus draudikų sąrašuose esančių rekomenduojamų remonto įmonių rekvizitus, įmonių ataskaitas, galima numanyti, kad didelė dalis jų, bent iš dalies veikia šešėlyje. Šis aspektas neliečia dilerių ir oficialių atstovų.
E. Miškeliūno teigimu tikrai yra daug nepriklausomų remonto įmonių savininkų ir vadovų, kurie nori keisti situaciją, tačiau tam reikia draudikų įsiklausymo ir noro sėsti prie bendro stalo, kad būtų sukurtos ir įteisintos veiklos ir komunikacijos tarp draudikų ir remonto įmonių taisyklės, bei procesai, kuriems atsiradus vietos piktnaudžiavimui tiek iš klientų, tiek iš remonto įmonių pusės nebeliktų.
Teisininkas: apgaudinėjimo būdai ir schemos geriausiai žinomos draudimo bendrovėms
Į klausimą, kiek dažnai tenka susidurti dėl nesąžiningo vairuotojo, draudimo ir automobilio remontuotojo bylose ir kokių bylų dažniausiai būna, advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ vyr. teisininkas, advokatas Dainius Antanaitis sako, kad kalbant apie vairuotojų nesąžiningumą ir jų pasireiškimo būdus, bandant nesąžiningai gauti draudimo išmoką ar ją dirbtinai „išpūsti“, reikia pažymėti, jog tokių atvejų skaičiais ir dažnumu labiausiai suinteresuotos draudimo bendrovės:„Būtent jos turi akivaizdų interesą identifikuoti nesąžiningus vairuotojus, kad jiems nepagrįstai nebūtų išmokėta draudimo išmoka arba nebūtų išmokėta nepagrįstai didelė išmoka pagal dirbtinai išpūstas remonto sąmatas. Todėl tai yra klausimas ne apie draudimo teisę, o apie statistiką, kurią tikėtina, kad geriausiai žino draudimo bendrovės“.
Apgaudinėjimo būdai ir schemos, pasak advokato, yra geriausiai žinomos draudimo bendrovėms: „Kaip matyti, iš draudimo bendrovių viešai paskelbtų pranešimų, jos susiduria su tokiais atvejais, kaip „perdėtas mandagumas“ – kai pirmumo teisę turintis vairuotojas gestais parodo, kad praleidžia transporto priemonę, bet paskui tyčia pajuda ir tyčia susiduria su iš šalutinio kelio važiavusia transporto priemone, o tada įrodinėja, kad iš šalutinio kelio važiavusios transporto priemonės vairuotojas kaltas ir prašo jo draudimo atlyginti žalą. Taip pat, kai nesąžiningi vairuotojai veikia grupėje – vienas automobilis važiuoja aukai iš šono, o kitas aukos priekyje ir staiga stabdo. Taip daroma, kad auka negalėtų pasukti į šoną ir atsitrenktų.
Tokių tyčinių avarijų tikėtinas motyvas – nesąžiningo vairuotojo noras pasipelnyti draudimo sąskaita arba už į autoįvykio patekusios ir apkaltintos aukos draudimo išmoką susitvarkyti su autoįvykiu nesusijusius senus automobilio kėbulo pažeidimus.
Išskirčiau dar vieną atvejį – kai automobilio pažeidimus, nesusijusius su dokumentais forminamu autoįvykiu, vairuotojai, klastodami dokumentus, nurodo kaip autoįvykyje atsiradusią žalą“.
Automobilius remontuojantys taip pat ne visada būna sąžiningi, žalos turi atitikti konkrečius požymius
„Yra servisų, kurie taip pat būna susikooperavę su nukentėjusiais, kad gauti daugiau naudos iš draudimo. Tokių atvejų teisininkų praktikoje tikrai pasitaiko. Iš draudimo teisės pusės reikia pažymėti, kad draudimo išmoka yra žalos atlyginimas.
Bendrai teismų praktikoje žala, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti požymius: išlaidos yra priverstinės; išlaidos yra būtinos; išlaidos yra protingos. Todėl, jei remontuojantys automobilius nepagrįstai „išpučia“ automobilio remonto sąmatas su draudiminiu įvykiu nesusijusiais automobilio apgadinimais arba neprotingo dydžio taisymo paslaugų ar net nepagrįsto dydžio detalių kaina, tokiu atveju draudimas neprivalo mokėti nepagrįstos reikalaujamos draudimo išmoks dalies, nes tokios išlaidos nėra būtinos autoįvykio pasekmėms (sugadinimams) pašalinti.
Čia reikia papildomai pažymėti, jog tokie kriterijai kaip neprotinga automobilių serviso paslaugų kaina yra vertinamojo pobūdžio. Todėl šioje vietoje galima įžvelgti terpę ginčui dėl paslaugų kainos tarp draudimo bendrovės ir apgadinto automobilio savininko, kai vienam atrodo, jog prašo adekvačios draudimo išmokos, o kitam atrodo atvirkščiai“, – pastebi teisininkas.
Pasak advokato D. Anatanaičio, pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, draudimas žalą gali įvertinti gyvai apžiūrėdamas apgadintą turtą arba žalą įvertindamas iš gautų nuotraukų ar filmuotos medžiagos. Be jokios abejonės, draudimo bendrovės privalomai tikrina autoįvykio aplinkybes fiksuojančius dokumentus. Mano žiniomis draudimo kompanijos turi tam skirtus specialistus, kurie nustatinėja ar žala susijusiu su draudiminių įvykiu, kiek ji verta, ar nebuvo sukelta specialiai ir pan.
Bandantiems apgauti gresia ne tik baudos, bet ir laisvės apribojimas
Į klausimą, kokios baudos gresia vairuotojams, kurie prirašo papildomų bėdų automobiliams, teisininkas sako, kad reikėtų kalbėti ne apie baudas, o apie rimtesnes gresiančias problemas: „Kalbant apie sukčiavimo, kuris numatytas Baudžiamajame kodekse, padarymo būdus, baudžiamojoje teisėje nurodoma, kad vienas iš sukčiavimo požymių – apgaulės būdu reikalavimas draudimo išmokos sumokėjimo pateikiant, neegzistavusį draudiminį įvykį „patvirtinančius“ dokumentus. Taigi, tie kurie sugalvojo pameluoti apie neva tai įvykusį autoįvykį tam, kad susitvarkytų dėl kitų priežasčių atsiradusius automobilio gedimus, rizikuoja susilaukti teisėsaugos institucijų dėmesio.
Atvejų, kai autoįvykį fiksuojančiuose dokumentuose nurodoma netiesa, siekiant draudimo
išmokos gali būti kvalifikuota kaip sukčiavimas pastebime ir viešuose teisėsaugos institucijų
pranešimuose. Už sukčiavimą galima susilaukti nebūtinai baudos. Tai gali būti ir areštas bei laisvės apribojimas“.
Draudikams taip pat yra teisinė atsakomybė
D. Antanaitis sako, kad pagal LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, yra nustatyti atvejai, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako: vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat vartojo alkoholį ar kitas narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių saugos klausimus, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; padarė žalą neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės; pasišalino iš įvykio vietos ar padarė žalą tyčia.
„Kyla klausimas, kas būtų, jei esant bent vienam iš paminėtų atvejų, draudimo bendrovė prašytų grąžinti iš kaltojo asmens draudimo išmoką, kuri buvo akivaizdžiai išpūsta ir remonto sąmatoje, kai
matome solidžias sumas už sugadinimus, kurie nesusiję su draudžiamu įvykiu, bet buvo apmokėti dėl draudimo įmonės neapsižiūrėjimo?
Tokiu atveju asmuo, iš kurio reikalaujama grąžinti draudimo išmoką, galėtų reikalauti sumažinti grąžintiną sumą iki pagrįstų nuostolių, o perteklinę sumą išmokėjęs draudimas negalėtų jos reikalauti iš už autoįvykį atsakingo asmens“, – sako teisininkas.
