Lazdijų rajono Veisiejų miestelyje turgaus diena – ketvirtadienis. Dirbantiems įprastu grafiku miestelėnams tokia tvarka nėra labai patogi, bet prekiautojai sako, kad savaitgalio darbymetį pradeda nuo Veisiejų ir tik tai, kas lieka čia neišpirkta, veža į penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais šurmuliuojančias turgavietes.
Kokio gerumo bus turgus pirmiausia nusprendžiu pagal paplentėje sustatytų automobilių skaičių. Jeigu jie sustatyti tik iki kelio ženklo „Veisiejai“, tai didelės pirkėjų minios tikėtis neverta, bet kai pakelė užkimšta vos ne iki Snaigyno apžvalgos bokšto, tai iškart aišku, kad žmonių bus tiršta. Nelyja, kaitra irgi jau baigėsi – tiesiog idealus oras ilgiau paslampinėti po turgų.
Pirmiausia ieškau to, ko man būtinai reikia, o jau tada galėsiu įsijausti į neskubančio vasarotojo vaidmenį ir užsiimti pramoginiu apsipirkinėjimu. Nes prieš porą savaičių iš to paties turgaus parsigabenau porą rudų vištų. Nuo šio savaitgalio jos kasdien sudeda po mažą rudą kiaušinį, todėl nusipelnė būti lepinamos kviečiais. Grūdų maišus gretimoje gatvelėje išrikiavę ūkininkai nenuobodžiauja, nes vienas po kito prie jų stoja pirkėjų automobiliai ir krauna į bagažines pirkinius.
Todėl ir derėtis čia ne vieta – sumoku 14 eurų už pusę centnerio kviečių ir dar susidomiu to paties solidaus amžiaus ūkininko bulvėmis. Skirtingai nuo kitų pardavėjų, jis siūlo atskirai sukrautas „Laura“ ir „Vineta“ veislių bulves ir dar netingi paaiškinti, kurios labiau tinka išsivirti prie šaltibarščių, o kurios – tarkuoti blynams. Kaina nesiskiria – 0,80 euro už kilogramą. Sutariam, kad čia dar grįšiu prieš pat keliaudamas namo.
Vištų pardavėjas Povilas sveikinasi iš tolo ir neužmiršta paklausti, kaip auga iš jo įsigytos vištaitės. Šį kartą į Veisiejus jis atvežė ne tik rudųjų dominančių hibridų, bet ir nuo sovietmečio dzūkams gerai pažįstamų baltų Lehorno veislės vištų. Metų pradžioje po truputį didėję vištų kainos vasaros pradžioje sustojo ties 10 eurų riba ir nepanašu, kad artimiausiu metu keisis.
Prie turgaus vartų pirkėjus stabdo peilių rinkinį bandantis įsiūlyti pietietiškos išvaizdos vyriškis, bet niekas nesileidžia su juo į kalbas. O kai pabandau kalbinti prisistatęs žurnalistu, tai pats pradingsta minioje, net nespėjęs ištarti kainos.
Nenorėdami joms nusileisti lietuviai trešnes pardavinėjo po 3,99 euro už kilogramą. Braškių kaina sustojo ties 4 eurais ir labiau vargu ar atpigs. Kilogramas lietuviškų šilauogių kainuoja 4,99 euro, lenkiškų slyvų – 2,50 euro.
Kitame turgaus pakraštyje, ant kalniuko plyti platūs prekystaliai nukrauti batais. Užtektų pereiti visus Veisiejus ir dar liktų. Kainos neužrašytos, todėl išsirinkus porą reikia klausti, o pardavėjas, atidžiai jus nužvelgęs ir įvertinęs perkamąją galią, pasakys ar mokėti teks 20, ar 35 eurus.
Susidomėjau keliais dviračiais, nors dar pernai pirkto nepribaigiau ir tikriausiai iki sezono pabaigos jau nepribaigsiu, nes tiesiog neturiu kur juo išvažiuoti – siauro Veisiejų-Leipalingio plento pakraščiu judėti labai nesaugu, kai pro šalį Lenkijos kryptimi švilpia rastų prikrauti sunkvežimiai. Nedaug naudotą juodą vyrišką dviratį su vidinėmis pavaromis ir diskiniais stabdžiais galėjau nusipirkti už 230 eurų, bet, tarsi nujausdama tokią grėsmę šeimos biudžetui, telefonu paskambino žmona ir nuo pirkinio atkalbėjo.
Turgus sujungia skirtingų kartų ir politinių pažiūrų dzūkus, todėl skvernelininkas A. Motiejūnas čia pat susitarė pavėžinti Seimo konservatorių V. Semešką bričkele po vaizdingas Šlavanto ežero apylinkes, jei tik tas atvyks ne vienas, o „su merginomis nuo 50 metų ir daugiau“.
Patvoryje dėvėtais darbiniais drabužiais prekiaujanti moteris, paklausta, kaip šį kartą sekasi prekiauti, skundėsi, kad besižvalgančių po turgų žmonių gausa dar negarantuoja gero uždarbio.
„Geriausias turgus buvo per Mindaugines. Tada tai tikrai ir žmonių daug atėjo, ir pirko. O šiandien daugiausia žiūrovų. Poilsiautojai darbo rūbų neperka, nebent grybavimui. Kai grybų nėra, tai ir puoštis į mišką nereikia“, – kalbėjo pardavėja.
