Kalbėdami apie sodininkystės pradžią, V. ir R. Urbonavičiai prisimena, jog paveldėtą gimtąją žemę svajojo užsodinti keliomis dešimtimis obelų ir, kaip patys prisipažįsta, naiviai manę džiaugtis ant jų „augančiais pinigais“. Vis dėlto, obuolininkystės kelias pasirodė kur kas sudėtingesnis – pareikalavo ir didelių investicijų, ir begalės bemiegių naktų, gilinant žinias apie sveiko ir derlingo ūkio priežiūrą, rašoma pranešime spaudai.
Obuolius ūkininkai augina pagal griežtus Nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės sistemos reikalavimus. Maža to, V. ir R. Urbonavičiai save drąsiai gali vadinti ir pusiau ekologiško ūkio pradininkais, nes vieni pirmųjų buvo įvertinti „Ekoagros“ sertifikatu, pabrėžiančiu, kad gėrybės auginamos tausojant gamtą ir naudojant minimalų kiekį chemikalų. Ne veltui visi obuoliai, iškeliaujantys į prekybos tinklo lentynas, pažymėti ne tik „Kokybės“ žyma, bet ir ūkininkų telefono numeriu, leidžiančiu pirkėjams gauti daugiau informacijos apie produkciją.
„Mes noriai bendraujame su pirkėjais, visuomet jiems patariame. Obuoliai mums ne verslas, o gyvenimo būdas, kurį stengiamės puoselėti, vadovaudamiesi tradicijomis ir nenutoldami nuo gamtos. Kaip ir mūsų protėviai, esame ištikimi natūralumui“, – atvirauja V. Urbonavičienė, nesyk vykusi mokytis į užsienio laboratorijas ir agronomijos žinių bei darbštumo dėka pasiekusi, kad sodas virstų kone 50 hektarų medelynu.
Lietuviškų obuolių derlių lydi iššūkiai, tačiau lepina pirkėjų meilė
Per tris dešimtmečius ūkininkų sode pasodinta 72 tūkst. obelų, kurios kasmet džiugina derliumi. Tiesa, pastarasis, kaip ir daug kas gamtoje, dažnai yra nenuspėjamas.
„Dėl pasitaikančių šalnų ar sausros, žinoma, kenčia obuoliai. Sausrą suvaldome laistymais, o štai su šalčiu ar stipria kruša kovoti sudėtinga. Jau sunokusių ir nuskintų obuolių kokybę kontroliuoti paprasčiau – sandėliuose įrengti davikliai fiksuoja temperatūrą, drėgmę, deguonies kiekį. Užtikrindami reikiamas sąlygas, maždaug 1 laipsnio temperatūrą, rudenį skintus obuolius galime išlaikyti kone iki vasaros“, – pasakoja pačiame obuolių skynimo įkarštyje kalbinti ūkininkai.
Kad Lietuvoje augintų obuolių paklausa yra itin didelė, antrina ir „Maxima“ Komunikacijos ir korporatyvinių reikalų departamento direktorė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė. „Pirkėjus žavi, kad į parduotuvių lentynas obuoliai atkeliauja tiesiai nuo vietos medelynuose užaugintų obelų, jie vertina produkcijos kokybę. Tuo tarpu mūsų tinklui lojalūs partneriai – didelė vertybė. Galime būti ramūs, jog iš Urbonavičių ūkio pristatomi kokybės standartus atitinkantys, sveiki, su meile auginti vaisiai“, – pranešime spaudai sako I. Trakimaitė-Šeškuvienė, pridurdama, kad iš daugiau nei 20 skirtingų viso pasaulio obuolių rūšių, esančių prekybos tinkle, pirkėjų rankos pirmiausiai tiesiasi link vietinės produkcijos.
Apie obuolį spręsti iš išvaizdos – klaidinga
Pasiteiravus, kurios obuolių rūšys sulaukia daugiausia simpatijų, ūkininkai vienbalsiai vardija: „Paulared“, „Auksis“ ir „Delikates“. Tačiau vizualiai jas vieną nuo kitos atskirti nėra taip paprasta, nes lietuviškų obuolių išvaizdai, spalvai ar net formai įtakos turi sezoniniai orai. Štai kodėl V. ir R. Urbonavičiai pataria skaityti rūšių pavadinimus, o kartu dalijasi pirkėjams naudinga informacija, paneigiančia dažnus mitus apie obuolius.
Kirmėlės ir kiti gyviai nėra natūralios kokybės ženklas
Pirmiausia ūkininkai atkreipia dėmesį, jog kokybiškas, masinei prekybai pristatomas obuolys jokiu būdu negali turėti kenkėjų: kirmėlių, muselių ar kitų gyvių. Nors daugelis galvoja, jog kenkėjai renkasi tik chemikalais nepurkštas, natūraliai augintas gėrybes, radus jų obuolyje nereikėtų džiaugtis. Obuolys turi atitikti savo veislės standartus – dydį, formą, spalvą – ir būti natūraliai sveikas.
Spalva skoniui įtakos neturi
Daugelis mano, kad kuo obuolys ryškesnis, tuo jo skonis bus saldesnis. Tai – mitas! Ūkininkai paaiškina, kad obuolio spalvą daugiausiai nulemia veislė ir temperatūra – kuo skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų didesnis, tuo spalva bus sodresnė. O, štai, skoniui daugiau įtakos turi obuolio brandumas. Obuoliui bręstant, didėjantis cukraus kiekis suteiks saldesnį skonį, o jei obuolys neturėjo pakankamai laiko subręsti, jame bus daugiau krakmolo nei cukraus, tad ir skonis bus ne toks saldus.
Obuolio žievelė – ne priešas, o draugas
V. ir R. Urbonavičiai pasakoja, jog savo ūkio obuolių niekuomet nelupa – su žievele vaisius valgo net ir mažiausi anūkai. Tiesa ta, kad natūraliai augintame ir chemikalų nepažeistame obuolyje naudingosios medžiagos slypi ne tik vaisiaus masėje, bet ir ją gaubiančioje žievėje. Maža to, žievėje yra 2-3 kartus didesnis antioksidantų kiekis, tad organizmui ji yra labai naudinga. Ūkininkų teigimu, žievelės vengti derėtų tik tiems, kas turi dantų problemų. Tačiau nuluptos žievelės išmesti nevalia – sveiko obuolio žievelė gali virsti traškučiais ar paskaninti arbatą.
Obuolių sėkloms – taip!
Geru žodžiu obuolių ūkio savininkai mini ir šių vaisių sėklas. Pastarųjų jie neišmeta, o patį obuolį sugriaužia iki „pamatų“. Sėklos – tai augalinės kilmės skaidulos, kurios labai palengvina virškinimo sistemos veiklą. Nors pačiu obuoliu reiktų mėgautis labiau nei sėklytėmis – viena kita, papuolusi į organizmą, atneš daugiau naudos, nei žalos.
Ruduoja nereiškia bloguoja
Ar pastebėjote, jog vieni obuoliai, perpjauti per pusę ar į skilteles, ruduoja, o kiti – išlieka balti? Pasak V. Urbonavičienės, kone absoliuti dauguma lietuviškų obuolių rūšių ruduoja, tačiau tai jokiu būdu nėra bloga indikacija. Šį procesą lemia didesnis rūgščių ir pektinų kiekis, esantis lietuviškuose obuoliuose. Tuo tarpu užsienyje, ypatingai šilto klimato zonoje augantys obuoliai, turi daugiau cukraus, todėl perpjauti dažniau išlaiko nepakitusią spalvą. Kita vertus, anot ūkininkų, svetur obuoliams keliami ir kitokie reikalavimai: didesnis dėmesys skiriamas estetinei ir vizualinei pusei, kurią pasiekti natūraliais būdais yra labai sunku. Štai kodėl Lietuvoje augančių dviejų vienodų obuolių niekuomet nebus, tačiau šis išskirtinumas, pasak augintojų, yra kokybės ir autentikos ženklas.