Pradėkime nuo 7 naujųjų pasaulio stebuklų, iš kurių bent vieną tikrai esate matę, jei skridote į Romą.
Koliziejus, Roma, Italija
Koliziejus – ovalus amfiteatras Romos centre, kuriame gladiatoriai kadaise kovojo už savo gyvybę. Didžiausias kada nors pastatytas amfiteatras buvo statomas iš smėlio ir akmens per aštuonerius metus. Jame galėjo tilpti 80 tūkst. žiūrovų, čia vyko dramatiški ir kartais siaubą keliantys įvykiai – ne tik gladiatorių žaidimai, bet ir klasikiniai spektakliai bei pasirodymai, gyvūnų medžioklės ir egzekucijos. Yra sakančių, kad į areną netgi buvo pumpuojamas vanduo, kad būtų galima suvaidinti jūros mūšius. Per šimtmečius iš dalies apgadintas žemės drebėjimų ir akmenų plėšikų Koliziejus vis dar yra ikoninis Romos istorijos paminklas, kurį kasmet aplanko tūkstančiai turistų.
Didžioji kinų siena
Tai yra senovės kinų gynybos siena, saugojusi Kiniją nuo klajoklių puolimų. Didžioji kinų driekiasi nuo Šanhaihuano miesto iki Dziajuguano tvirtovės Gansu provincijoje. Tai yra pati ilgiausia siena pasaulyje, kurios ilgis siekia 21 tūkstantį kilometrų šiaurinėje Kinijos dalyje (kai kuriuose šaltiniuose .sienos ilgis minimas trumpesnis, apie 8,850). Savo akimis išvysti kinų siena kiekvienais metais atvyksta per 10 milijonų turistų. Šios sienos aukštis 6,6 m, kai kuriose vietose net iki 10 m, apatinės dalies plotis apie 6,5 m, aukštutinės apie 5,5 metro.
Maču Pikču, Peru
Maču Pikču yra XV amžiaus lobis, aptiktas aukštai Andų kalnuose virš Peru šventojo slėnio. Stebina tai, kad tai yra vienas iš vienintelių beveik nepaliestų ikikolumbinių griuvėsių, kuriose yra buvusių aikščių, šventyklų, žemės ūkio terasų ir namų įrodymų. Archeologai mano, kad citadelė buvo pastatyta kaip inkų imperatoriaus Pachacuti dvaras maždaug 1450 m. iš poliruoto sauso akmens sienų. Po šimtmečio inkai šią vietą apleido ir ji tūkstantmečius išliko paslėpta, kol 1911 m. į ją atkreipė visuomenės dėmesį amerikiečių istorikas Hiramas Binghamas.
Tadžmahalas, Indija
Garsusis Indijos Tadžmahalas (persų kalba – rūmų karūna) yra nuostabus balto marmuro mauzoliejus ant Jamunos upės kranto Agros mieste. Jis ne veltui buvo išrinktas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Mogolų imperatorius Shahas Jahanas pastatė šventyklą kaip kapą savo mylimai žmonai Mumtaz Mahal, kuri mirė gimdydama, tai buvo 1631 m. Marmurinį kapą centre supa 42 akrų sklypo kompleksas, kuriame yra sodai, mečetė, svečių namai ir baseinas. Prie projekto per 22 metus dirbo apie 20 000 darbuotojų ir jis kainavo 32 milijonus rupijų (šiuolaikiniais standartais – apie 827 milijonus JAV dolerių). Tačiau sunkus darbas atsipirko – šiandien Tadžmahalas yra pripažintas UNESCO pasaulio paveldo objektu ir gyvybiškai svarbia turtingos Indijos Mogolų istorijos dalimi.
Petra, Jordanija
Petra, senovinis miestas pietų Jordanijoje, žinomas kaip „rožių miestas“ dėl savo auksinio atspalvio. Jis datuojamas net 312 m. pr. Kr. Šis miestas, esantis atokiame slėnyje, buvo įkurtas arabų nabatėjų – sudėtingos civilizacijos, kuri iš aplinkinių uolų išraižė nuostabią architektūrą ir sukūrė sudėtingus vandens kelius. Nabatiečiai taip pat sukūrė Petrą kaip sėkmingą prekybos centrą, uždirbusį didžiulį turtą, klestintį gyventojų skaičiumi, kol jo nesunaikino žemės drebėjimai. Šimtmečius Vakarų pasauliui nežinomą miestą 1812 m. atrado šveicarų tyrinėtojas Johanas Ludwigas Burckhardtas. XIX amžiaus poetas ir mokslininkas Johnas Williamas Burgonas apibūdino Petrą kaip „rožinės spalvos miestą, perpus senesnį už laiką“.
Chichen Itza, Meksika
Meksikos Jukatano valstijoje yra Chichen Itza – istorinis majų miestas, pastatytas IX–XII amžiuje. Ikikolumbinės majų genties Itza pastatytame mieste yra daugybė paminklų ir šventyklų. Žymiausia yra El Castillo, dar žinoma kaip Kukulcan šventykla. Tai yra didžiulė laiptinė piramidė miesto centre, kuri buvo pastatyta kaip atsidavimo šventykla dievui Kukulkanui. Iš viso visoje šventykloje yra 365 laipteliai, po vieną kiekvienai metų dienai. Dar įspūdingiau yra tai, kad per pavasario ir vasaros lygiadienius popietinė saulė šiauriniais piramidės laiptais meta trikampius šešėlius, primenančius slenkančią gyvatę.
Kristus Atpirkėjas, Brazilija
Toteminė Kristaus Atpirkėjo statula stovi virš Rio de Žaneiro, Korkovado kalno viršūnėje. Šis 30 metrų aukščio paminklas yra ikoninė Brazilijos emblema. Šį didžiulį viešą meno kūrinį XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė lenkų ir prancūzų skulptorius Paulas Landowskis, o užbaigė brazilų inžinierius Heitoras da Silva Costa ir prancūzų inžinierius Albertas Caquot 1931 m. Pagamintas iš gelžbetonio, padengto daugiau nei 6 milijonais muilo akmens plytelių, yra didžiausia Art Deco skulptūra pasaulyje. Pastatyta vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, skulptūra buvo didžiulis krikščionybės ir vilties simbolis, kai pasaulis buvo parklupdytas ant kelių, todėl nenuostabu, kad šis paminklas pateko į septynių šiandienos stebuklų sąrašą.
7 senovės pasaulio stebuklai
Didžioji Gizos piramidė
Didžioji Gizos piramidė Senovės Egipte yra vienintelė iš 7 senovės pasaulio stebuklų, išlaikiusi laiko išbandymą. Piramidė yra monumentalus kapas (146,5 metro aukščio), pastatytas apie 2500 m. pr. Kr. faraonui Khufu ir tebestovi net po 4500 metų. Jo pastatymas buvo tikras senovės inžinerijos stebuklas, daug pastangų reikalaujantis darbas, juk reikėjo iškasti ir iš skirtingų vietų gabenti daugiau nei 2,3 milijono akmens luitų. Be to, piramidė turėjo balto kalkakmenio apvalkalą, suteikiantį kitokią išvaizdą nei ta, kurią esame įpratę matyti šiandien.
Didžioji piramidė (taip pat žinoma kaip Khufu piramidė) nėra vienintelė piramidė Gizoje. Khufu įpėdiniai Khafre (jo sūnus) ir Menkaure (jo anūkas) pastatė savo kapus šalia Didžiosios piramidės. Trijų karalių kapai yra unikalus vaizdas, savotiškas dirbtinis kalnas, kuris nuo seno traukia minias turistų. Didžiojoje piramidėje buvo dvi palaidotinės šventyklos šalia patalpų, kuriose buvo palaidotas faraonas ir jo žmona. Piramidės ir Egipto sfinksas kartu sudaro Gizos piramidės kompleksą.
Kabantys Babilono sodai
Remiantis senovės šaltiniais, Babilono kabančiuosius sodus pastatė karalius Nebukadnecaras II apie 605 ir 652 m. Taip pat buvo tokia legenda, kad sodus pastatė mitinė karalienė Semiramis, dėl ko jie dar buvo vadinami Semiramio sodais, kuriuose susipynė fauna ir flora. Įspūdingiausia sode, išskyrus jų dydį, buvo tai, kad sodai buvo savaime laistomi. Nėra tiksliai žinoma, kaip tai veikė, tačiau yra daug įvairių pasvarstymų, kaip senovės inžinieriai galėjo tai valdyti.
Pasak legendos, kabantys sodai buvo Nabukadnecaro II dovana savo žmonai Amtis iš Medijos, kuriai labai trūko žaliųjų savo tėvynės kalnų. Karalius įsakė pastatyti didelius dirbtinius kalnus, užpildytus augalais ir medžiais, kad karalienė jaustųsi kaip namie. Istorikai ilgai ginčijosi dėl Kabančių sodų egzistavimo. Šio stebuklo nemini Babilono ir pagrindiniai Graikijos istorikai, tokie kaip Herodotas. Remiantis įdomia Oksfordo universiteto asiriologės Stephanie Dalley teorija, sodus iš tikrųjų pastatė Sennacherib Nineve.
S. Dalley teigia, kad ankstesni akadų kalbos užrašai buvo neteisingai suprasti, todėl Nebukadnecaro Babiloną supainiojo su Sanheribo Nineve. Pagrindinė priežastis būtų ta, kad 7 amžiuje asirams užėmus Babiloną, Ninevė buvo vadinama Naujuoju Babilonu. Priešingai nei Babilone, Sanheribo sodai iš tikrųjų buvo gerai dokumentuoti ir paremti archeologiniais radiniais, tokiais kaip įspūdinga senovinių akvedukų sistema. Bet kuriuo atveju stebuklas buvo sunaikintas 1-ajame mūsų eros amžiuje per žemės drebėjimą.
Dzeuso statula Olimpijoje
Phidias, vienas didžiausių antikos skulptorių, V amžiuje prieš Kristų sukūrė Dzeuso statulą Olimpijoje. Statula buvo pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Jame buvo pavaizduotas dievų tėvas Dzeusas, sėdintis savo soste, laikantis pergalės deivės Nikės skulptūrą ir skeptrą su ereliu viršuje. Statula buvo pastatyta Olimpijos Dzeuso šventyklos viduje ir buvo tokia didelė (beveik 12,5 metro), kad žmonės juokavo, kad jei Dzeusas norėtų atsistoti, jis trenktų galvą į lubas. Priešais statulą buvo rezervuaras, pripildytas naftos. Tai padėjo išlaikyti gerą statulos būklę, subalansuodama drėgmės lygį kambaryje.
Tariamai Romos imperatorius Kaligula norėjo nugabenti statulą į Romą ir Dzeuso galvą pakeisti jo paties biustu. Kaligulos mirtis 41 m. e. m. buvo sėkmės posūkis, dėl kurio statula išliko šiek tiek ilgiau. Galiausiai jis buvo perkeltas į Konstantinopolį, kur buvo sunaikintas per gaisrą penktame amžiuje.
Halikarnaso mauzoliejus
Kaip ir Egipto faraonai statė monumentalias piramides kaip savo kapus. Persų satrapas, turėjęs neapibrėžtą valdžią iš Karijos, vadinamas Mausoliu, nusprendė pastatyti sau ir savo seseriai bei žmonai Artemisia II kapą, kurio niekas nepamirš. Halikarnaso mauzoliejus būtų buvęs maždaug 45 metrų aukščio. Tai buvo graikų architektų Satyros ir Pithius iš Prienės darbas. Keturias masyvios konstrukcijos puses skulptūriniais reljefais papuošė keturi garsūs graikų skulptoriai: Leocharas, Bryaxis, Scopas ir Timotheus.
Darbas buvo tęsiamas ir po Mausolio mirties, bet paminklo statybos niekaip nesibaigė. Galiausiai architektai ir skulptoriai sutiko užbaigti darbą manydami, kad tai ne tik Karijos valdovų kapas, bet ir paminklas jų pačių menui. Mauzoliejus buvo antras ilgiausiai išlikęs 7 senovės pasaulio stebuklas po Didžiosios Gizos piramidės. Jis buvo sunaikintas po daugybės žemės drebėjimų XV amžiuje.
Rodo kolosas: trumpiausiai gyvavęs stebuklas
Kaip rodo pavadinimas, Rodo kolosas buvo didžiulė dievo Helios (Saulės) statula Rodo saloje. Skulptorius Chares of Lindus buvo šio paminklo, kuris tapo žinomas kaip vienas iš 7 senovės pasaulio stebuklų, kūrėjas. Teigiama, kad skulptūra buvo 32 metrų aukščio, o jos statyba truko 12 metų (apie 294–282).
Kolosas buvo toks didelis, kad konstrukcija ilgai nestovėjo. Maždaug 225/226 m. pr. Kr. įvykęs žemės drebėjimas nuvertė skulptūrą. Griuvėsiai buvo palikti iki arabų invazijos 654 m. Tada įsibrovėliai panaudojo statulos likučius kaip bronzos šaltinį, kurį gabeno 900 kupranugarių. Statula buvo aukščiausia senovės pasaulio skulptūra.
Aleksandrijos švyturys
Aleksandrijos švyturys buvo garsiausias senovėje švyturys. Tai buvo Sostrato Knido darbas. Jis stovėjo Pharos saloje Aleksandrijos uoste. Jei skaičiavimai teisingi ir jo aukštis viršytų 110 metrų, tai būtų buvęs antras aukščiausias to meto pastatas po Didžiosios Gizos piramidės.
Švyturys buvo statytas trimis etapais. Visai įmanoma, kad pastato viršuje stovėjo kolosali Aleksandro Makedoniečio, Ptolemėjaus I Soterio ar dievo Helijo statula.
Švyturys vis dar stovėjo XII amžiuje. Teigiama, kad Ahmadas ibn Tulonas švyturį pakeitė mečete. Tačiau monumentalus pastatas jau XIV amžiuje sugriuvo ir išliko tik dalis jo. Maždaug 1480 m. švyturio griuvėsiai buvo panaudoti Kaitbėjaus citadelės statybai.
Artemidės šventykla Efese: tituluota gražiausia iš senovės stebuklų
Artemidės arba Artemisiono šventykla Efese buvo šventykla, skirta deivės Artemidės arba Dianos kultui, ir jos nereikėtų painioti su Artemidės šventykla Korfu.
Pirmoji šventykla buvo sugriauta per potvynį 7 amžiuje ir buvo atstatyta VI amžiuje prieš Kristų. Teigiama, kad Lidijos karalius Krozas finansavo didelę šventyklos rekonstrukcijos dalį, kuri siekė 115 metrų ilgio ir 55 metrų pločio.
Antrąją šventyklą 356 m. prieš Kristų sudegino Herostratas, žmogus, norėjęs sugriauti paminklą, kad pelnytų lengvą šlovę, bet galiausiai jis buvo teisus. Sunaikinęs šventyklą, jis užsitarnavo vietą istorijos knygose, o jo istorija tebėra žinoma kaip vienas garsiausių kultūros paveldo naikinimo pavyzdžių istorijoje. Po Herostrato padegimo šventykla buvo atstatyta ir įgavo dar didesnę formą. Būtent ši nauja šventyklos versija buvo paminėta kaip vienas iš 7 senovės pasaulio stebuklų. Antipatras iš Sidono, klestėjęs 2 a. pr. m. e. pabaigoje, buvo ypač sužavėtas šventykla ir netgi rašė, kad ji buvo pati nuostabiausia iš stebuklų. Galiausiai, atėjus krikščionybei, šventykla buvo sunaikinta.
Parengta pagal thecollector.com
