Juozas Augutis. Ar žmonės su aukštuoju išsilavinimu nereikalingi Lietuvai?

Europos profesinio mokymo plėtros centras (European Centre for the Development of Vacation Training – CEDEFOP) atliko ir paskelbė išsamią studiją „Europos šalių darbo rinkos pokyčių prognozės iki 2030 metų“. Ši studija rodo, kad Lietuva yra tarp ES šalių, kuriose prognozuojamas didžiausias žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikis. Tai labai aukštas Lietuvos įvertinimas ir tikėjimas, kad į Lietuvą toliau ateis investicijos, augs aukštos pridėtinės vertės darbo vietų skaičius.

Ši studija taip pat rodo, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis bus toli gražu ne tik IT sektoriuje: didžiausias užimtumo augimas numatomas meninėse ir pramogų veiklose, teisės ir apskaitos sektoriuose. Ar esame pasirengę tokiam iššūkiui? Kiek yra tiesos teiginyje, kad Lietuvoje – per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu?

Lietuvos darbo rinkos mažėjimas

Stebėdami demografinę situaciją Lietuvoje ir įvertinę moksleivių, profesinių ir aukštųjų mokyklų studentų skaičius pastebime, kad jau po keleto metų trūks darbuotojų beveik visose veiklos srityse, ypač – jaunų ir vidutinio amžiaus specialistų. Vienintelė amžiaus grupė, kuri augs – 64 metų ir daugiau.

Lietuva mažėja, nes mažėja jaunų žmonių. Neigiama demografija, jaunimo emigracija ir, deja, neišmintinga švietimo politika per pastarąjį dešimtmetį studentų skaičių sumažino nuo 200 tūkst. iki 100 tūkst.

Nepaisant to, iš įvairių tribūnų girdime paikus pasisakymus, esą Lietuvoje per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Tai tas pats, kas sakyti, kad yra per daug sveikų žmonių. Kalbant apie labai aukštą gyventojų procentą su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje reikia atsižvelgti į du faktus.

Pirma, rodiklių augimas yra siejamas su institucine švietimo reforma, kuomet 2000 m., priėmus Mokslo ir studijų įstatymą, aukštesniojo išsilavinimo (technikumų) diplomai buvo prilyginti aukštojo mokslo diplomams. Tokiu būdu per naktį virtome viena labiausiai išsilavinusių valstybių Europos Sąjungoje!

Antra, skaičiuojant aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų procentą, vertinama tik 15–34 metų amžiaus grupė. Šis procentas iš tiesų yra aukštas, vienas iš aukščiausių Europos Sąjungoje. Tačiau „pergyvenant“ dėl rodiklių pamirštama, kad šio amžiaus žmonių Lietuvoje santykinai yra dvigubai mažiau nei ES vidurkis. Taigi, vertindami, kiek žmonių su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje tenka vienam tūkstančiui gyventojų, atsiduriame tarp Europos vidutiniokų.

Deja, darbo rinka santykiniais procentais nesidomi.

Kiek Lietuvai reikia žmonių su aukštuoju išsilavinimu?

Tiesą sakant, šis klausimas skamba paradoksaliai. Šalis, kuri visais lygiais pabrėžia, jog pagrindinis jos kapitalas – žmonės, negali turėti per daug išsilavinusių piliečių. Vis tik manau, kad geriausiai į kritiką dėl tariamai per didelio aukštosiose mokyklose studijuojančių žmonių skaičiaus atsako užimtumo statistika. Faktas, jog mažiausias nedarbas Lietuvoje yra tarp asmenų, kurie turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nuolat vykdomų tyrimų rezultatai rodo, kad universitetą baigusieji daro nuoseklią ir sėkmingą karjerą, o jų pajamos nuolat auga. Sėkmės tikimybę šturmuoti karjeros viršūnes dar labiau sustiprina magistro diplomas.

Užimtumo tarnybos prie SADM 2019 m. sausio 1 d. duomenys rodo, kad šalyje tarp visų darbo ieškančių piliečių buvo vos pora procentų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Tuo tarpu su viduriniu išsilavinimu – net 49,8 proc. nuo visų registruotų bedarbių. Akivaizdu, kad darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu yra labiausiai reikalingi darbo rinkoje. CEDEFOP ekspertai pabrėžia, kad 9 iš 10 naujų darbo vietų 2030 m. reikalaus aukštos kvalifikacijos.

Ir vis dėlto, ar galima pamatuoti, kiek žmonių su aukštuoju išsilavinimu Lietuvai reikia šiandien ir artimiausioje ateityje? 2018 m. Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad šalies darbo rinkoje yra 1,347 mln. darbuotojų: viešajame sektoriuje dirba apie 373 tūkst., o privačiame – 974 tūkst. Aukštąjį išsilavinimą viešajame sektoriuje turi 68 proc. dirbančiųjų, o privačiame – apie 30 proc. Nesunku suskaičiuoti, jog šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje yra 545 tūkst. darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Tai sudaro apie 40 proc. visų dirbančiųjų. Tobulėjant technologijoms, spartėjant automatizacijai įvairiuose procesuose tiek pramonėje, tiek viešajame valdyme šis poreikis neišvengiamai augs.

Deja, aukštųjų mokyklų absolventų skaičius Lietuvoje drastiškai mažėja, o amžiaus vidurkis darbo rinkoje – didėja. Siekiant grąžinti pusiausvyrą, kiekvienas metais į 1000 žmonių kolektyvą turėtų įsijungti apie 40-50 jaunų darbuotojų. Tai reiškia, jog kiekvienais metais aukštųjų mokyklų absolventų skaičius turėtų būti bent 24 tūkst. Tuo tarpu praėjusiais metais įstojusiųjų buvo tik 21 tūkst., iš jų studijas baigs 17–18 tūkst. (studijų vidutiniškai nebaigia apie 15 proc. studentų).

Remiantis MOSTA duomenimis, stojančiųjų skaičius mažės dar iki 2022 metų. Taigi kiekvienais metais Lietuva turės maždaug 7 tūkst. žmonių su aukštuoju išsilavinimu trūkumą. Tai atsilieps visoms veiklos sritims be išimties, bet pirmiausia ir daugiausia nukentės viešasis sektorius, kuris negalės varžytis su privačiu verslu.

Veiksmai, kurių svarbu imtis dabar

Kokias išvadas turėtume padaryti ir kokių veiksmų reikėtų imtis? Pirmas žingsnis, kurį reikėjo padaryti jau anksčiau – įvesti valstybės pilnai finansuojamas bakalauro studijas. Tam nereikia didelių papildomų lėšų, tačiau, tikėtina, kad tai sulaikytų dalį į užsienį studijuoti išvykstančių studentų, Lietuvoje negaunančių valstybės finansuojamų vietų. Be to, padidintų socialinį teisingumą tarp skirtingas profesijas besirenkančių studentų.

Nedelsiant reikėtų atidžiau peržiūrėti stojimo į aukštąsias mokyklas sąlygas. Keliamas stojimo balas ir kiti barjerai ypač padidino atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų moksleivių. Ne paslaptis, kad kaimų ir miestelių mokyklose yra silpnesnės mokymo bazės, kad regionų vaikai, priešingai nei didžiųjų miestų, neturi galimybių rezultatus gerinti pasitelkdami korepetitorių paslaugas. Tokie faktai ne tik skatina atskirties didėjimą, bet tampa grėsme sunykti daugeliui profesijų, o pirmiausia žemės ūkio specialybėms. Tolimesnis šios problemos sprendimas keliasi į mokyklų tinklo optimizavimą, mokymo turinio pakeitimą, naujausių mokymo metodų diegimą mokyklose bei naujų mokytojų parengimą. Sutinku su MRU doc. Sauliumi Spurga, jog trumpuoju laikotarpiu būtina suteikti daugiau galimybių stojantiesiems ir vykdyti parengiamąsias (angl. bridging) programas, pavyzdžiui, leisti perlaikyti valstybinius egzaminus po papildomo pasirengimo arba po metų studijų parengiamuosiuose kursuose aukštosiose mokyklose. Gerai išlaikę valstybinius bei programinius egzaminus, jie toliau galėtų studijuoti pagal pasirinktą programą.

Kitas svarbus klausimas, į kurį reikia atkreipti dėmesį – Lietuvos jaunimo, po mokyklos baigimo pasirinkusio kitokias veiklas nei studijos aukštosiose mokyklose, susigrąžinimas. Jauni žmonės dažnai renkasi dirbti, keliauti ar ieškoti kitokių patirčių Lietuvoje ar užsienyje. Jeigu tokie jaunuoliai po kelerių metų nusprendžia pradėti studijas, jie, deja, susiduria su sunkiai įveikiamomis kliūtimis.

Pagal dabar galiojančius stojimo reikalavimus jie praktiškai nebeturi šansų įstoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kadangi tie reikalavimai po jų mokyklos baigimo keitėsi net keletą kartų. Aukštosios mokyklos galėtų sukurti nuotolinio mokymosi schemą ir taikyti pasaulyje gana paplitusią kreditų kaupimo sistemą. Tokiu būdu į studijas galėtų būti įtraukta nemaža dalis jaunimo, ypač iš užsienio. Tačiau, kaip rodo VDU patirtis, be valstybės paramos platesniu mastu tai padaryti yra labai sudėtinga.

Dar vienas kelias, kuriuo eina nemažai valstybių (JAV, Didžioji Britanija, Lenkija ir kt.) yra geriausių tarptautinių studentų pritraukimas. Gerėjančios Lietuvos ekonominės sąlygos garantuoja, kad dalis iš jų trumpesniam ar ilgesniam laikui įsilietų į Lietuvos darbo rinką. Netgi studijų metu, kaip ir daugelis Lietuvos studentų, jie įsidarbintų daliai dienos ir ženkliai sumažintų darbo jėgos imigracijos į Lietuvą poreikį.

Tai vos keletas siūlymų, kuriuos Lietuva turėtų įgyvendinti neatidėliodama – dabar padarytų žingsnių rezultatus pajusime tik po 3–4 metų, per kuriuos situacija dar pablogės. Praeityje švietimo srityje padaryta nemažai klaidų ir niekam nereikėjo už jas atsakyti, tad gal jau laikas iš jų bent pasimokyti. Mums turėtų užtekti išminties pasirinkti.