aA
Vidmantas Zubė šokinėti parašiutu pradėjo prieš daugiau nei 30 metų. Neilgai trukus kraują stingdantį pomėgį įtvirtino instruktoriaus pažymėjimu ir nuo 1997 m. savo aistra bando užkrėsti ir aplinkinius - ruošia pradedančiuosius parašiutininkus Kauno parašiutininkų klube Pociūnuose, nors tuo yra užsiėmęs ir kitose šalyse – Jungtiniuose Arabų Emyratuose, JAV, Olandijoje.
Šuolio akimirka
© V. Zubės nuotr.

Tai, apie ką daugelis tik pasvajojame - į žemę žvelgti paukščio akimis, plaukuose jausti vėją ir patirti laisvo kritimo jaudulį - DELFI pašnekovo kasdienybė. 

- Ar dar pamenate tą akimirką, kai ant pečių pirmąkart pajutote parašiuto svorį? Kokia Jūsų pradžios istorija?

- Pradėjau šokinėti, galima sakyti, atsitiktinai. Nebuvau kažkoks dangaus ar aukščio fanas. Atvažiavau į Kyviškių aerodromą pažiūrėti, kaip draugai atlieka pirmuosius šuolius. Prišnekino ir mane iššokti, Taip viskas ir prasidėjo...

Jeigu būčiau atvykęs pažiūrėti, kaip draugai mokosi skraidyti lėktuvu, gal dabar ir aš vairalazdę spausčiau. Tačiau savo pasirinkimo nesigailiu. Čia daugiau laisvės, erdvės. Nesėdi kabinoje įspraustas. Aišku, gal pilotas pasakytų atvirkščiai...

- Kuo išreiškiamas šuolio parašiutu instruktoriaus meistriškumas? 

- Jeigu kalbėčiau apskritai apie parašiutininko profesionalumą, tai, žinoma, jo lygį geriausiai parodo varžybos. Čia nėra vien kas iš aukščiau iššoks (nors ir tokie rekordai fiksuojami). Yra įvairių parašiutizmo šakų – tikslusis nusileidimas, grupinė akrobatika, tobulėjant technikai atsiranda vis naujų krypčių ir visose galima siekti profesionalumo. Na, o parašiutizmo instruktoriaus profesionalumą galėtume vertinti pagal jo paruoštų žmonių emocijas po šuolio, o taip pat ir pagal tai, kiek jo pirmajam šuoliui paruoštų žmonių nutarė pasirinkti parašiutininko kelią.

Parašiutas, Vidmantas Zubė
Šuolio akimirka
© V. Zubės nuotr.

- Papasakokite ir apie praktinius dalykus – pavyzdžiui, kokiu lėktuvu kylate aukštyn? 

- Nuo Sovietų Sąjungos laikų populiariausias parašiutininkų lėktuvas Lietuvoje – tai An-2. Tačiau vis dažniau žvalgomasi į ekonomiškesnius, greitesnius lėktuvus. Štai Kauno parašiutininkų klubas jau daug metų šuoliams naudoja L-410 – žymiai greičiau pakylantį ir daugiau parašiutininkų sutalpinantį lėktuvą. 

Šio lėktuvo pranašumas ir tai, kad jis gali pakelti parašiutininkus į 4 kilometrų aukštį, kai kituose klubuose naudojami lėktuvai paprastai kyla tik iki 3 km. Kai kurie klubai yra įsigiję mažesnius, tačiau ekonomiškesnius „Cesna“ tipo lėktuvėlius. Bet yra tekę šokti ir iš sraigtasparnių, ir iš didelių, net 50 ar daugiau parašiutininkų talpinančių lėktuvų, tokių kaip An-26, C-130 („Hercules“), ir net iš oro balionų. Kaip sako parašiutininkų patarlė: šokame iš visko, kas skrenda.

- Iš kokio didžiausio aukščio esate iššokęs?

- Man pačiam yra tekę šokti iš 6 kilometrų aukščio. Nors dažniausiai parašiutininkai šokinėja iš 3–4 kilometrų. Tai optimalus aukštis, iš kurio galima patirti iki minutės laisvojo kritimo ir išskleidus parašiutą saugiai nusileisti. Parašiutininkų taisyklės reikalauja, kad kylant į didesnį nei 4500 metrų aukštį lėktuve būtų tiekiamas deguonis. Taigi, norint šokti iš aukščiau, tenka papildomai paruošti lėktuvą. Todėl tokie šuoliai atliekami gana retai. Pavyzdžiui, kai norima surinkti kuo didesnę parašiutininkų formaciją laisvajame kritime, kylama aukščiau, kad pakaktų laiko visiems susirinkti į vieną grupę.

Parašiutas, Vidmantas Zubė
Šuolio akimirka
© V. Zubės nuotr.

- O kokį greitį pasiekia krisdamas žmogus?

- Krentant įprasta parašiutininko poza „ant pilvo“ per 12–13 sekundžių pasiekiamas apytiksliai 50 m/s (180 km/val.) greitis. Tada oro pasipriešinimo jėga susilygina su sunkio jėga ir greitis stabilizuojasi. Krentant žemyn galva, pasiekiamas 80–100 m/s ir didesnis greitis. Kritimo greitis priklauso ir nuo oro tankio. Dideliame aukštyje, kur oras išretėjęs, galima pasiekti žymiai didesnį kritimo greitį, Pavyzdžiui, pasaulio rekordininkas Bumgartneris (Felix Bumgartner) iššokęs iš 30 km aukščio sugebėjo net viršyti garso greičio ribą.

- Kas sukasi jūsų galvoje tą akimirką, kai jau nebejaučiate kieto pagrindo po kojomis?

- Ką krisdamas jaučiu ar galvoju, priklauso nuo situacijos. Jeigu šoku kaip instruktorius su pradedančiuoju parašiutininku, reikia galvoti apie tai, kaip padėti jam sėkmingai įvykdyti nustatytą užduotį, stebėti klaidas, kad būtų galima aptarti šuolį nusileidus. Šokant tandemu, kai keleivis būna prisegtas prie instruktoriaus sistemos, galvoji apie tai, kaip jis jaučiasi. O jeigu tenka filmuoti kitus parašiutininkus laisvajame kritime, galvoji apie tai, kaip pasirinkti teisingą atstumą, užimti tinkamą padėtį, kad saulė kristų reikiamu kampu ir t. t. Taip, kad galvoti apie kažką kito ir nebėra kada.

Parašiutas, Vidmantas Zubė
Šuolio akimirka
© V. Zubės nuotr.

- Ar buvo pavojingų situacijų, kai beveik gailėjotės pasukęs šiuo keliu? Situacijų, kai neišsiskleidė parašiutas??

- Yra keletą kartų neišsiskleidęs pagrindinis parašiutas, bet net nežinau, ar tai galima vadinti pavojinga situacija. Tam yra atsarginis parašiutas ir kiekvienas parašiutininkas gerai žino, kaip juo pasinaudoti. Kur kas pavojingesnės situacijos yra susidūrimai ore, ar neatsargus elgesys leidžiantis prieš žemę. Man patekti į tokias situacijas, kad tektų gailėtis pasirinkus parašiutizmą, kol kas neteko.

Youtube.com svetainėje pilna pavyzdžių, kai kiti parašiutininkai vos per plauką išvengė mirties.

- Kas sukasi Jūsų galvoje prieš iššokant iš lėktuvo? Tą pačią paskutinę akimirką, kol dar kojos liečia kietą pagrindą?

- Prieš iššokdamas iš lėktuvo jau galvoji apie būsimą šuolį, apie tai ką reikės atlikti laisvojo kritimo metu. Jeigu šoki su didesne grupe – kaip laiku iššokti, nesutrukdyti kitiems. Šokdamas su pradedančiuoju parašiutininku, visą dėmesį turi skirti jam.

- Ar dar būna streso? Kaip su juo kovojate?

- Streso daugiausia būna atliekant pirmuosius šuolius, vėliau jis po truputį mažėja. Na, o kai šuolius pradedi skaičiuoti nebe vienetais, o tūkstančiais, stresas beveik išnyksta, o gal paprasčiausiai prie jo pripranti. Kovoti su stresu ne visada ir reikia. Pirmojo šuolio atlikti dažniausiai atvyksta norintys patirti aštrių įspūdžių, jiems būtent stresas ir reikalingas. Ne kartą yra tekę išgirsti lyg ir nusivylimo gaidelę pirmą kartą parašiutu nusileidusio balse: „Tikėjausi, kad bus baisiau...“

Parašiutas, Vidmantas Zubė
Šuolio akimirka
© V. Zubės nuotr.

- Šuolis parašiutu – dažna dovana kitiems ir veikiausiai ne visi apie tai numano iš anksto. Ar pasitaiko, kad tenka įtikinėti žmogų šokti iš lėktuvo?

- Taip, šuolius dabar populiaru dovanoti gimtadienio ar kita proga. Dažniausiai ją įteikia draugai ar tėvai, žinodami apie seną sukaktuvininko svajonę. Tokiu atveju įkalbinėti šokti paprastai nereikia. Bet pasitaiko ir taip, kad dovana būna visiškai netikėta. Pavyzdžiui, bernvakarį originaliai atšvęsti nusprendę draugai atgabena būsimą jaunikį į aerodromą ir tik tada jis sužino, koks išbandymas jo laukia. Tokiais atvejais gali įžvelgti ir nerimo, ir abejonių dovaną gavusiojo akyse. Aišku, norint nuraminti tokį žmogų nereikia pasakoti baisių istorijų ir juodojo humoro anekdotų apie parašiutininkus. O geriausias padrąsinimas, tai nusileidusių po pirmojo šuolio šypsenos ir garsiai reiškiamos teigiamos emocijos.

Būna, kad jau lėktuvui pakilus ir atidarius duris noras šokti išgaruoja. Tada tenka ir padrąsinti. Tačiau ilgai neįkalbinėjame ir jokiu būdu neverčiame šokti, jeigu matome, kad tikrai žmogus to nenori. O ir ilgai įkalbinėti nėra kada – lėktuvas vietoje nestovi. Prieš keletą metų buvo toks atvejis, kai mergina praėjo visą teorinį pasiruošimą žemėje, tačiau pakilusi šokti atsisakė. Bet tą pačią dieną vėl pakilo į 4 km, sėkmingai atliko šuolį, po to užbaigė visą parašiutininkų kursą ir nuo to laiko iki pat šiol šokinėja.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Artimiausi planai – sulaukti šuolių sezono pradžios ir vėl imtis mėgstamos veiklos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sirijoje žuvusio „Vagner“ samdinio artimieji: neleido net karsto atidaryti (19)

Šių metų balandžio viduryje į Rusijos miestą Čitą iš Sirijos buvo pargabentas privačioje...

Žemės ūkio turizmas Baltarusijoje: mitologija, „dalelė SSSR“ ir savininkai-pensininkai

Šiuolaikinis Lietuvos žemės ūkio turizmas dešimtmečiu vyresnis už Baltarusijos: ši verslo...

Prasidės tikrieji rudens nemalonumai: Lietuvą skandins lietus (2)

Anticiklonas savo pozicijas užleidžia labai nenoriai. Šiandien jis dar žada nepastoviai debesuotus...

Krepšinio aikštelėse – smurto proveržis: nokautai Lenkijoje ir Austrijoje epizodų įrašai

Šeštadienio vakaras buvo neramus Europos krepšinio aikštelėse. Net dviejų šalių – Lenkijos...

Pasipiktinusi mama beda pirštu į savivaldybės apsukrumą: tai vaikų luošinimas (160)

„Neverkite, mamytės, jeigu jūsų vaikas negavo vietos valstybiniame darželyje. Jums pasisekė“,...

Į Lietuvą grįžusi ir mažą miestelį pamilusi lietuvė: atrodo, čia net vaikai gimsta kitokie (120)

Monika Peldavičiūtė gyvenimą kūrė milijonus gyventojų skaičiuojančiuose miestuose, tačiau...

Rapšys įspūdingai pagerino rekordą ir laimėjo auksą – visus varžovus pralenkė net 6 sek. (17)

Vroclave (Lenkija) vykstančiose XXIX Marka Petrusewicza atminimo plaukimo trumpajame (25 metrų)...

Indijoje viešėjusi kaunietė: šią šalį rekomenduoju tiems, kurie pasiryžę daug ištverti (48)

„Oro uoste, Amsterdame, sutikau pasaugoti paryžiečio, skrendančio į Indiją, lagaminą. Kai jis...

Apie modelių tragedijas ryžosi prabilti ir manekenė Radvilė Labutytė: pasinaudoti merginomis siekia ne vienas (108)

Iš Lietuvos kilusiam modeliui Radvilei Labutytei jau seniai ne naujiena darbotvarkė, kurioje –...

Jubiliejiniame legendinės grupės „Mango“ koncerte – gyvos kolonos, įspūdingos projekcijos ir erotikos elementai papildyta 23.13 (27)

Klaipėdos „Švyturio“ arenoje į jubiliejinį 20-mečio „ Mango “ grupės koncertą...