aA
Kelios sekundės danguje ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Dar po akimirkos tenka šokti iš sugedusio lėktuvo, o kad būtų įdomiau, nuo pečių lyg tyčia nusineria parašiuto diržai ir kabi žemyn galva. Leidiesi į banguotą jūrą. Skrydžio grožis staiga virsta situacija verta veiksmo filmo. Tik ši neišgalvota, o išgyventa ir suvaldyta.
Jurgis Kairys
© DELFI montažas

Platonas sakė: „Pati didžiausia pergalė – pergalė prieš save“. Šįkart ne apie aukso medalius, o apie pergales prieš save ir savyje kalbamės su dangų skersai ir išilgai išraižiusiu ekstremalių situacijų asu, akrobatinių srydžių meistru Jurgiu Kairiu.

- Jurgi, pirmieji jūsų skrydžiai buvo labai seniai. Priminkite skaitytojams, kaip sugalvojote užsiimti akrobatiniu skraidymu?

- Dabar visas paslaptis turėsiu išduoti (juokiasi). Kažkada paauglystėje yra tekę pabūdi šalia lėktuvo ir netgi buvau paskraidintas, bet užbūrė ne tai. Užbūrė tolumoje skrendantys lėktuvai. Brisdamas per purvyną pagalvojau – gal man galėtų būti šiame gyvenime kažkas duota. Gal dėl mano judrios prigimties man technika ir sportas vienas šalia kito labai neblogai atrodė. Įstojus į aviacijos mokyklą maniau, kad būsiu lakūnu, bet teko baigti techninę aviacijos mokyklą. Ir kai aš atradau, kad yra akrobatiniai skrydžiai, mano siela rado ramybę (šypsosi). Buvo įspūdis, kad aviacija, skrydžiai, lėktuvai, sportas – skirta būtent man. Žmogui labai lengva, kai jis supranta save, kai žino, ko nori.

- Kaip į tokį jūsų pasirinkimą reagavo draugai ir artimieji, juk be proto pavojinga veikla?

- Nedaug kam ir rūpėjo. Visiems buvo netikėtumas tada, kai sužinojo, kad aš stoju į aviacijos mokyklą. Nes niekam nesakiau, net tėvams. 

- Įvairiose varžybose esate nuskynęs ne vieną aukso medalį. Kokia jūsų paslaptis jauduliui suvaldyti? 

- Jaudulys būdavo tik pradžioje (kai pradėjo dalyvauti varžybose - DELFI). Per pirmas varžybas, padėjus koją ant pedalo, aš negalėjau nieko padaryti, nes koja labai drebėjo. Ir atrodo nerandi, kur to jaudulio priežastis. Bet iš tiesų, jeigu priežasčių tikrai ieškosi, jas ir rasi. Man tikrai pavyko nusiraminti, bet šio įvykio negaliu pamiršti iki šiol. Žmogus turi suprasti save. Reikia suprasti, kas tu esi, arba išmokti save valdyti, galbūt net pakeisti, jei sugebėsi. 

- Kokias priežastis atradot? Kodėl koja drebėjo?

- Prieš skrydį pradedi galvoti apie kažką kita. Sukasi mintys, ar tu laimėsi, ar pralaimėsi, kaip atrodysi, koks bus tavo rezultatas. Tu nebegalvoji, ką tau reikia padaryti, ir tada tave pradeda valdyti išoriniai dalykai. Per tą skrydį aš supratau: štai – tavo programa, štai yra tavo tikslas, ką tu turi atlikti. Reikia galvoti apie tai, kur tu skrisi, ką turi daryti su lėktuvu, kokias figūras atliksi, kaip tai padarysi.

Ta seka sutvarko visus viduje vykstančius procesus, ji nuramina. Taip pat reikia galvoti, kokius rezervus turi, kiek jau esi treniravęsis ir kaip visa tai, ką moki, įgyvendinsi dabar. Yra dalykų, kuriuos darai intuiciškai, nes esi juos išlavinęs. Tačiau yra dalykų, kurie gali kelti nerimą ir apie juos privalai galvoti. Pavyzdžiui, pasikeitusios oro sąlygos. Nes kad ir koks asas bebūtum, kad ir kiek esi įvaldęs psichologinius dalykus ar matęs gyvenime, kitokios sąlygos bus nauja užduotis. Dėl to reikės įvesti kažkokias korekcijas ir šiose naujose sąlygose reikės susitvarkyti. Viskas priklauso nuo patirties, taip pat nuo to, kiek žmogui skirta mąstyti ir valdyti save. 

- Ar šiandien jaudulys vis dar kiša koją?

- Aš esu atradęs, kad jo manyje nebėra. Aš nebeturiu to jaudulio. Aš darau savo darbą. Galbūt šioks toks yra, kai pradedi galvoti, ar tu viską esi paruošęs, ar lėktuvas yra atitinkamai tvarkingas, ar užteks laiko, kokios yra sąlygos. Norisi žinoti visus niuansus, nuo kurių priklausys sėkmė. Svarbu net tai, ar esi išsimiegojęs, ar ne. Ar esi geriausioj formoj, ar blogiausioj. Aš nežinau, kodėl krepšininkams būna taip, kad jie vieną dieną negali pataikyti. Aš esu įpratęs mėtyti įvairius daiktus į šiukšlių dėžę, kad ir kur einu, kad ir ką darau. Tiesiog tikrinau, kaip veikia atsitiktinumai. Ir jei tu negalvoji, bet esi atsitreniravęs, kažkodėl pataikai. O jei tik pradedi galvoti arba tave kažkas sutrukdo, dažniausiai nepataikai. Reikia turėti kažkokią schemą, žinoti, kaip tu tą padarysi, kokios yra sąlygos – kokio sunkumo daiktą mesi, kaip toli mesi ir kt. Taip ir mano skrydžiuose, sąlygų yra įvairių, kiekvienas skrydis yra kitoks.

- Pasaulis buvo sužavėtas Jūsų skrydžiais po tiltais. Pirmasis buvo Kaune. Pats esate sakęs, kad neatliksit šio skrydžio tik tuo atveju, jei grius dangus. Kaip tam ruošėtės emociškai? 

Jurgis Kairys
Jurgis Kairys
© DELFI / Tomas Vinickas

- Taip, tikrai buvo sužavėtas (juokiasi). Galima drąsiai tai sakyti. Pirmasis skrydis buvo Kaune 1996 metais, Valstybės dienos proga. Pasiruošimas buvo ilgas – oficialiems asmenims reikėjo ruošti dokumentus ir įrodyti, kad tikrai galiu padaryti tokį skrydį saugiai. Prisimenu, aerodrome, žiūrint stebėtojams, kurie turėjo įvertinti, ar aš galiu tai daryti, ar ne, buvo kalbama, kad jei aš per 10 kilpų (tai buvo sudėtingesnis skrydis – ne tiesiai) padarysiu bent 1 – 1,5 metro paklaidą - jūs galėsite pasakyti „ne“. Ir sukau sukau kilpas per vartus imituojančius tiltą, kurie buvo padaryti iš 8 m ilgio meškerių kotų, kol inspektorius pasakė, kad užtenka.
Jei kalbame apie emocinį pasiruošimą, tai nebuvo vienos dienos egzaminas. Iki tol atlikti skrydžiai davė patirtį ir nežinau, kas turi nutikti, kad nepraskristum po tiltu. Jeigu reikėtų po šiuo tiltu praskristi (Geležinio vilko tunelis - DELFI), reikėtų apie daug ką pamąstyti ir vėl rimtai ruoštis, bet tuo metu, kai tai dariau, būčiau sugebėjęs.


- Ar nebuvo baisus pats pirmasis skrydis po tiltu?

- Tikrai ne. Juk dariau tą patį, ką ir per šou žemuose aukščiuose. Esi pasitikrinęs, ar tose vietose nėra medžių ar kažkokių pastatų. Baisu - tikrai ne. Baisu yra tada, kai žmonės nežino, kur jie eina. Kai eini tamsoje ir gali įlipti į kažkokią duobę, pasidaro nejauku. O čia viskas buvo aišku, nors iki tol nebuvau skridęs po tiltais. 

- Akivaizdu, kad stresą ir emocijas sutramdyti jums sekasi puikiai. Bet vis dėlto, ką gali kainuoti kelios sekundės nesusivaldžius?

- Aš iš tiesų kartais džiaugiuosi, kai paleidžiu vadeles. Atėjęs į šį sportą žinojau, kad savyje gali tekti pakeisti tam tikrus dalykus, nes prigimtis daro savo. Emocijų gali pasireikšti visokių ir priežastys, kodėl taip įvyksta, gali būti įvairios. Gali būti kažkokia neteisybė, sakykim, kažkas prieš skrydį patampė nervus. Bet viso to galima išmokti nepastebėti, nekreipti dėmesio. Atsirandi su savimi ir supranti, kad tu – ne komandos žaidėjas, tu vienas ir nuo tavęs priklauso tavo rezultatai – turi stengtis tai padaryti kuo geriau. 

- Kinijoje tapote tragiško įvykio liudininku, kai užsimušė amerikietis lakūnas ir su juo buvusi mergina. Ar po tokių įvykių nekyla pačios blogiausios mintys?

- Ne tik Kinijoje. Kažkada pirmą kartą išvažiavus į varžybas užsimušė Sankt Peterburge arba buvusiam Leningrade klubo, kuris buvo organizatorius, varžybų viršininkas. Tada man buvo tikrai nejauku. Mačiau tą sceną. Su juo skrido civilinės aviacijos lakūnas - jis taip pat žuvo. Buvo daroma elementari figūra „statinė“, paprastas horizontalus sukimasis, matyt, nemokant to tinkamai atlikti nelabai dideliame aukštyje iš apsivertusios padėties. Lėktuvo nosis kniubo žemyn ir trenkėsi į žemę. Matant visą tą vaizdą – degantį lėktuvą, žmones, susiduri su kita realybe. Pradedi galvoti, kas nuo tavęs priklauso ir kokios yra rizikos. Visgi didžiąja dalimi veikia žmogaus faktorius ir aš džiaugiuosi, kad esu baigęs techninius mokslus. Dėl to tikiu, kad daug kas priklauso nuo lėktuvo priežiūros ir to, kaip lėktuvas parengtas, taip pat nuo kompetencijos žmonių, kurie ta technika rūpinasi. 

- Ar galima sakyti, kad atsidūrus ant gyvybės – mirties ribos, katastrofos galima išvengti suvaldžius emocijas?

- Jeigu tokių situacijų jau esi mates, jas esi analizavęs, jose esi buvęs, tai pasitikrinti save buvo tikrai labai didelė galimybė. Kitąkart tokioj situacijoj jau esi saugesnis nei tas, kuris viso to nemtęs ir tas, kuris nesugeba savęs suvaldyti. Aš pasakysiu trumpai. Jeigu galiu turėti jungtuką ir jį valdyti – kada man reikia aš tą jungtuką savy arba įjungiu, arba išjungiu – tada aš esu visiškai ramus ir darau tai, kas man priklauso, nekreipdamas dėmesio į pašalinius veiksnius: emocijas, išgyvenimus arba prisiminimus, kurie kyla atminty. Aš esu matęs kai žmonėms reikia kažką daryti, kažko imtis, o jie stovi kaip surakinti. Dabar aš galiu drąsiai sakyti, kad tuo jungtuku sudėtingiausiose situacijose galiu pasinaudoti. Jeigu reikia išjungti visas emocijas. VISAS. Ir ramiai daryti tai, kas toje situacijoje reikalinga.


- Nemažai streso savo artimiesiems, draugams ir gerbėjams įvarėt, kai jūsų lėktuvas sudužo Egėjo jūroje. Situacija primena veiksmo filmą – sugedo lėktuvo variklis, iššokus su parašiutu išsinėrė diržai ir galiausiai 3 valandas plaukėte jūroje, kol jus rado. Kaip jums pavyko susidoroti su šiuo iššūkiu, kuris streso įvarytų kiekvienam?

- Kai aš supratau situaciją, kai supratau, kad reikia veikti, jungtukas buvo įjungtas. Šiandien aš jaučiu dalį kaltės, nes galėjau gedimus nuspėti. Kai išokau iš lėktuvo, artėjo vanduo ir supratau, kad niekas nežino, kas įvyko. Ryšys su radijo stotimi buvo nutrūkęs, o kita už kalnų – Salonikai – manęs dar negirdėjo. Krisdamas išsitraukiau telefoną ir bandžiau skambinti, bet kiek suspėjau kažkodėl niekas neatsiliepė. Įkritęs į vandenį aš blaiviai galvojau, ką reikia daryti arba ką išnaudoti. Radau vandenyje sudužusio savo lėktuvo detales ir paėmiau vieną iš jų, galvodamas, kad man ji pravers, jog mane pamatytų. 

Tie, pas kuriuos turėjau nuskristi, paskambino mano draugams ir klausė, ar jie nežino, kur aš. Jie sakė: „nepergyvenkit, pakeliui jis turi daug draugų, galbūt nutūpė ten“. Bet visiems buvo aišku, kad aš padaręs skrydžio planą ir pagal jį turėjau skristi. Iš oro uosto Kavala iki Tatoi (Atėnuose) buvo apie 1 val. 40 min. kelio. (pašnekovo maršrutas – DELFI). Manęs pradėjo ieškoti po 2 valandų 10 min. Pirmą kartą sraigtasparnis virš mano galvos praskrido po 2 val. 30 min. Antrą kartą praskridęs taip pat manęs nematė. Kai trečią kartą praskrido, buvo praėję beveik 3 valandos. Iki saulėlydžio buvo likusios 15 minučių. Su prie savęs pririšta kokių 2 metrų ilgio lėktuvo detale (J. Kairys detalę prisirišo, kad ši jį laikytų ant vandens – DELFI) pradėjau mojuoti, refleksuoti prieš saulę ir mane pamatė. 

Panika tikrai galėjo būti, gali nesuvaldyti savo kūno ir organizmo. Blauzdų raumenis nuo šalčio ir nuo plaukimo man pradėjo traukti maždaug po valandos, bet toliau plaukiau dar tris valandas ir nieko nenutiko. Tiesiog reikėjo pagalvoti, ieškoti būdų, kurie veiktų, o ne panikuoti. Nusistačiau tempą taip, kad nebūtų nei per daug šalta, nei būtų per daug krūvio. Buvo ir tokia akimirka, kai pagalvojau, kad jeigu dabar manęs neras, man reikės kažkaip plaukti visą naktį. Galvojau, kaip paskirstyti jėgas, kaip neišeikvočiau jų per greitai ir neprarasčiau vilties. Krantas buvo toli – nuo ten, kur išokau, apie 10 mylių, 15-20 kilometrų. Bet aš buvau nusiteikęs, kad plauksiu ir rasiu krantą. 

- Ar galite ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad nebuvo nė vienos minutės, kai sustresavot ir pasidavėt panikai?

- Nebuvo. Tikrai galiu drąsiai pasakyti. Pripažinsiu, buvo nejauku. Bet streso ar panikos nebuvo nei ruošiantis šokti, nei išokus, nei panėrus į vandenį. Turėjau telefoną, norėjau jį kuo greičiau ištraukti iš vandens, bet jis nebeveikė. Reikėjo kuo greičiau pasirūpinti gelbėjimo liemene, po to atkabinti parašiutą, nes jame galėjau susipainioti. Dalinai tokiems dalykams ruošiamės, bet kartais į gyvenimą tiesiog žiūrim per daug paprastai. 

- Sunku patikėti, kad jums pavyko tokioje ekstremalioje situacijoje taip smulkiai viską apgalvoti ir nesutrikti. 

- Tie, kurie atskrido manęs gelbėti ir ištraukė iš vandens negalėjo patikėti, kad man viskas gerai. Vis klausinėjo „ar tu tikrai gerai jautiesi?“ Sakiau, kad tikrai. Jie norėjo vežti mane į ligoninę. Sakau nereikia man į jokią ligoninę, geriau anekdotą papasakokit. (juokiasi)

- Tokioje situacijoje turbūt neišvengiamai tenka pagalvoti apie blogiausią baigtį. Ką su tomis mintis darėte – varėte į šoną ar viską apsvarstėte?

- Reikia viską matyti, bet iš to padaryti išvadas. Matyti realybę reikia, bet tai, ką supranti, turi panaudoti efektyviausiai, kad išgyventum. Reikia aiškiai suvokti, kad panika tikrai nieko neduos. Stresas arba jaudulys – nieko neduos. Galvojimas apie šeimą, artimuosius, tuos žmones, kurie yra brangūs, taip pat turbūt daug neduos. Atrodytų, būtų šventa apie tai galvoti, bet aš toks žiaurus realistas, kad tikrai galiu pasakyti, jog kartais ir tai reikia atjungti. 

- Ar kada nors pagalvojote, kokios pasėkmės galėjo būti, jei nebūtumėt taip ramiai į viską reagavęs?

- Galėjo būti ilgesnis laukimas, galėjo kilti lėktuvo gaisras, galėjau prarasti aukštį ir būtų nužtekę laiko iššokti. Sakykim, priimtum sprendimą tūpti į vandenį, tikrai nebeišlįstum iš to lėktuvo, nes jūra banguoja, pradėtų lėktuvą vartyti, jis neplūduriuotų kaip dideli keleiviniai lėktuvai. Aš kartais nelabai suprantu, kas tas stresas. Aš stengiuosi atsiriboti. Ir aš jame negyvenu.   

Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (6)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (153)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (75)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (241)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...

Spekuliantai pelnosi krentant Džeimso Bondo automobilio gamintojo akcijoms (14)

Galbūt investuotojams Džeimso Bondo automobilis ir patinka, bet gamintojo akcijomis jie spekuliuoja...

Draugystes pamiršę, bet Šaro pamokas įsiminę žalgiriečiai: norėjosi atsikratyti įtampos specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (1)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neslepia – pergalė prieš Stambulo „Anadolu Efes“ komandą...

Liberalai panaikino Šimašiui palankų sprendimą narystė partijoje gali būti sustabdyta (159)

Remigijui Šimašiui paskelbus, kad antrosios kadencijos Vilniaus miesto mero kėdėje jis sieks su...

Metė siaubingus kaltinimus medžiotojo pašautam dviratininkui – mama vadina monstru ir gailisi, kad tiek mažai kankinosi buvusi mergina kaltina žvėrišku elgesiu (31)

Netekties palaužta dviratininko iš Didžiosios Britanijos Marco Suttono, kurį per klaidą Alpės...

Adomaitis: pametame kažkur galvas – nežinau, kaip paaiškinti (60)

Vilniaus „Ryto“ sirgaliai likus pusei minutės iki ketvirto kėlinio pabaigos traukė ne pergalės...