aA
Kartais vaikams likimas atseikėja daugiau nei, regis, jie įstengia pakelti... Būti paliktiems gimdytojų jau pirmaisiais gyvenimo metais - baisiai skaudi patirtis, neabejotinai paženklinanti visą likusį gyvenimą. Tačiau kartais ima ir pasiseka. Šis pasakojimas - sėkme pasibaigusi skaudi 2 vaikų istorija.
© Fotolia nuotr.

Verslininkė Aistė Viplentienė atvirai pasakoja, ką jai reiškia motinystė, kaip pasikeitė šeimos gyvenimas, į jį atėjus įvaikintiems mažyliams.

„Norą įsivaikinti lėmė mudviejų su vyru tėvystės instinktas, noras kuo nors rūpintis ir padėti augti. Mūsų tėvystė yra truputį kitokia, link jos ėjome gerai apmąstytu keliu, tam ilgai ruošėmės. Galbūt kažkiek per skausmą, išgyvenimus.

Kiekvienas vaikutis į mūsų gyvenimą atnešė tam tikrų pokyčių – požiūrio, veiklų, vertybių. Pasikeitė mūsų su vyru požiūris į gyvenimą, keitėsi įpročiai, gyvenimo ritmas. Man asmeniškai motinystė – pilnatvės jausmas, moters prigimtis, o abipusis meilės ryšys­ – stipri žmogaus varomoji jega.

Kai su vyru sužinojome, kad biologinių vaikučių susilaukti turime mažai galimybių, apsvarstėme įvaikinimo galimybę ir nusprendėme pasidalinti savo meile su jos laukiančiais. Pirmąja mūsų šeimos nare tapo dukrytė, o vėliau panorome turėti dar vieną vaiką, tad priėmėme sprendimą globoti ir berniuką.

Pirmas vizitas

Kai iš Vaiko teisių apsaugos ir ivaikinimo tarnybos sulaukėme pasiūlymo susipažinti su viena mergaite, jau kitą dieną nuvažiavome susitikti. Atmenu, tądien su vyru buvome gerokai įsitempę ir sutrikę. Vaikučių daug, visi nori bendrauti, bando atkreipti į save dėmesį. O mūsų tada dar būsima dukrytė buvo kitokia, iš karto prie mūsų nepuolė, mūsų atneštas žaislas jos visai nesudomino, truputį su mumis pabendravo ir toliau ėjo supti savo mažesnių draugų. Menu, pati globos namų aplinka mums paliko slogų įspūdį. Ir nors nelabai šiltas buvo mūsų pirmas susitikimas, jis neatgrasė nuo minties susieti mūsų ir dukrytės likimus. Važiuodami namo galvojame apie mūsų ką tik sutiktą mergaitę, tarsi pažinotume ją labai seniai. O vakare prieš miegą su vyru svarstėme, ką ji galėtų veikti, ar jau miega, kokie sapnai ją lanko, o gal negali užmigti…

Iš karto supratome, kad tai­ – mūsų vaikas. Jau po dviejų dienų ji lakstė mūsų namuose.

O sūnelis i mūsų šeimą atėjo tada, kai jau mes trys nusprendėme, kad mūsų šeimai reikėtų ir ketvirto šeimos nario. Pirmo susitikimo metu mūsų sūnelis buvo labai nedrąsus, liūdnas, matėsi, kad negali pritapti prie jį supančios aplinkos. Tuose namuose jis gyveno neseniai, viskas ten jam buvo svetima. Netrukus jį parsivežėme namo. 

Aistė Viplentienė

Įvaikinimas ir stereotipai

Paimti globoti vaikutį tikrai nėra sudėtinga. Reikia tik apsisprendimo. Teisinis įvaikinimo procesas užtrunka ilgiau. Visas tas kelias, kuriuo eini nuo apsisprendimo iki tol, kol sulauki pasiūlymo susitikti su vaikučiu ­– pažymų surinkimas, būsimų įtėvių kursų lankymas­ – ir yra pasiruošimas tėvystei. Kaip mamos devynis mėnesius laukia ir ruošiasi kudikėlio atėjimui i ši pasauli, lygiai taip pat ir globėjai ar itėviai ruošiasi, laukia susitikimo su savo vaikais. Būsimų įtėvių kursų metu bendrauji su tokio pat arba panašaus likimo žmonėmis­ – būsimais globėjais ar įtėviais, bendraminčiais, supranti, kad esi ne vienas panašioje situacijoje, kad nevaisingumas yra dažnos šeimos problema. Tai suteikia jėgų ir ryžto. Tą žinių kaupimo, pasiruošimo, laukimo laikotarpį vertinu tikrai pozityviai.

Žmonės baiminasi dėl vaikų genetikos. Bet juk ir biologinėje šeimoje pasitaiko atvejų, kai vienas vaikas tampa kunigu, kitas­ – paklydėliu. Mes žinome tiek dukrytės, tiek sūnelio biologinių tėvų gyvenimo istorijas, bet jos mūsų vaikučių raidoje visiškai neatsispindi. Jei ir buvo fizinės ar psichologinės raidos sutrikimų, jie susitvarkė. Auga gabūs, savarankiški, sveiki vaikai, niekuo neišsiskiriantys iš kitų savo bendraamžių.

Apie vaikus

Vaikų atėjimas į mūsų šeimą pakeitė mudviejų su vyru pasaulėžiūrą. Aš supratau, kad esu mama, kad turiu mokytis ja būti ir augti kartu su vaikais. Įvertinusi vaikučių kilmę, pamažu supratau, kad mano pavyzdys vaikams turės labai didelę įtaką jų ateičiai, todėl jis turi būti kiek įmanoma pozityvesnis ir atsakingas.

Kiekvienas vaikas yra savitas mokytojas. Jis parodo, kaip tau reikia keistis, tobulėti. Mano sūnelis yra jautrus, nuoširdus, atviras­ – jis moko mane moteriškumo, švelnumo. Dukrytė yra aktyvi, atkakli, drąsi, kūrybiška, smalsi­ – ji moko kantrybės. Tarp vaikučių užsimezgė išties stiprus ryšys. Jie geriausi draugai, greitai pasiilgsta vienas kito. Žinoma, būna visko, kaip ir kiekvienoje šeimoje­ – ir susipeša, ir kažko nepasidalina, bet tai natūralu. Apskritai, jie labai greitai vienas kitą pamilo.

Taip sutapo, kad sūnelis yra iš tų pačių vaikų globos namų, kuriuose aš dirbu savanore. Ir aš turiu galimybę matyti vaikus, kurie buvo mano sūnelio grupėje, bei palyginti, kas ir kaip pasikeitė. Per tuos metus, kuriuos sūnelis auga mūsų šeimoje, – kalbu apie jo raidą ir elgesį – jis visiškai pasikeitė. Matyti stiprus ir aiškus pokytis, šeimos, meilės ir šilumos įtaka vaikui. Vaikams globos namuose tikrai užtenka maisto, žaislų, užtikrinta specialistų priežiūra. Bet, labai gaila, jiems itin trūksta meilės ir artimo ryšio su vienu žmogumi, laisvės pojūčio, nesiformuoja saugumo jausmas…

Ką būtina žinoti kiekvienai šeimai, kuri nori įsivaikinti

Reikia atrasti kuo daugiau meilės savo širdyje, atrasti kantrybės šaltinį savyje ir pasiruošti abipusiam meilės pliūpsniui. Žinokite, kad ateityje tikrai bus ir išbandymų, ir krizių, tai­ – vadinamasis adaptacinis laikotarpis, vaiko saugaus prieraišumo formavimasis.

Patariu klausyti ne aplinkinių, o tik savo vidinio balso. Jeigu jums reikia ilgesnio laiko apsispręsti, tai ir neskubėkite, palaukite to vaikučio ilgiau. Jei matote, kad negalite laukti­ – būkite aktyvesni. Kai kurie būsimi globėjai bei įtėviai dažnai labai ilgai svarsto, ką imti­ – mergaitę ar berniuką? Kokio amžiaus jis turi būti? Iš tikrųjų didelio skirtumo nėra. Pamatysite – kai tas vaikutis ateis į jūsų gyvenimą, jūs širdimi pajusite, kad jis yra jūsų žmogeliukas. Meilė ir motiniški instinktai įsijungia praktiškai iškart.

Nebijokite būti atviri savo jausmams, leisti viskam tekėti sava vaga, natūraliai.

Sakyti ar ne?

Yra tėvelių, kurie nemažai išgyvena dėl to, jog kažkada vaikui reikės pasakyti, kad jis yra įvaikintas. Aš buvau auklėjama būti sąžininga ir sakyti tiesą, to mokau ir savo vaikus. Meluojant man būtų sunku gyventi. Mūsų atveju buvo taip, kad dukrytės darželio auklėtoja tuo metu laukėsi, vaikai džiaugėsi jos ryškėjančiu pilvuku ir vieną vakarą dukrytė manęs paklause: „Kokio dydžio buvo tavo pilvelis, kai aš buvau pas tave?“ Ir tą akimirką nusprendžiau nemeluoti ir pasakyti tiesą. Pasakiau, kad dukrytė gimė ne iš mano pilvelio, ji augo kitos mamytės pilvelyje. Aišku, turėjome tą vakarą įtampos ir šoko, maniau, kad sugrioviau savo vaiko rožinę vaikystę, bet ji viską priėmė labai protingai. Tą vakarą pamačiau, kad mano vaikas šš– jau nebe tokia maža mergytė, ji pradėjo klausinėti, dėlioti faktus ir mąstyti. Paklausė, kur jos tėtis, mama. Aš jai paaiškinau, jog ją mama mylėjo, tik nemokėjo jos auginti, todėl paliko vaikų namuose, kad ja galėtų pasirūpinti kiti. Papasakojau savo išgyvenimus­ – jog ir aš norėjau, kad iš mano pilvelio gimtų vaikelis, bet taip neįvyko, kad dėl to man buvo liūdna. Pasakiau jai, jog esu labai dėkinga Dievuliui, kad mudvi suvedė, kad aš ją labai myliu, labai džiaugiuosi, jog auginu būtent ją.

Šiuo metu ji tikrai rami, kai tik kyla klausimų, juos aptariame. Kalbame, kad ne tik žmonių, bet ir paukštelių bei žvėrelių pasaulyje būna tokių atvejų, kai netekusius tėvelių vaikus užaugina kiti. Jeigu vaikutis girdi tik pozityvius atsiliepimus apie globą, įvaikinimą, jaučia šeimoje meilę ir rūpestį, jis tikrai niekada nesijaus svetimas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Užkalnis: picas lietuviai valgė jau nuo XIII amžiaus, o žemaičiai – dar seniau (36)

Nelabai kas Lietuvoje dedasi su itališku maistu. Nelabai kas. Kaune, pavyzdžiui, valgyti italų...

Universiteto profesorė pasisiūlė pavaduoti streikuojančius mokytojus – reakcija nustebino (102)

Prasidėjus ketvirtajai pedagogų streiko savaitei tėvai ėmė širsti ne tik ant šalies valdžios,...

Kaip vienas atsitiktinumas ir lemtingos 13 min. išgelbėjo Hitlerį ir pasmerkė visą pasaulį (243)

Daugelis lapkričio 9-ąją laiko lemtinga diena Vokietijai . Tačiau XX a. istorijos kryptį išties...

Darbą nuolatinio pavojaus sąlygomis valstybė vertina 500-700 eurų: net batus per didelius verčia nešioti (538)

48 dydžio batai vietoje reikalingų 46, sena suplyšusi uniforma, kurią reikia pačiam susisiūti,...

Gyvi po žeme: bunkerio anatomija (141)

Bunkeriuose užklupti susisprogdino, nusišovė ar buvo nužudyti tūkstančiai partizanų. Ir visgi...

Čempionų siaubas: pirmą minutę mušęs Slivka patiesė „Celtic“

Vykintas Slivka įspūdingu stiliumi atidarė savo įvarčių sąskaitą šio sezono Škotijos...

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Juventus“ - „Lietkabelis“ (1)

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Juventus“ - „Lietkabelis“. Tiesiogiai iš Utenos.

Iranietė Angelinos Jolie „antrininkė“ Sahar Tabar, siekdama būti panaši į Holivudo žvaigždę, pasiryžo dar vienai nosies operacijai jau pasidarė 50 operacijų (10)

20-metė socialinių tinklų žvaigždė išgarsėjo pareiškusi išgyvenusi 50 plastinių operacijų...

Pirmieji širdies sutrikimų simptomai: kardiologė patarė, kaip galima išvengti ankstyvos mirties (182)

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje daugiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis . Per...

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Šiauliai“ (13)

„Betsafe“-LKL čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Šiauliai“. Tiesiogiai iš...