Robertas (vardas pakeistas – red.) kažkada su draugu nuomojosi butą, gyveno paprastą gyvenimą, tačiau jam koją kišo silpnybė alkoholiui.
„Žiemą su dviem draugais išvykome į sodybą. Žinoma, vartojome alkoholį. Per daug vartojome. Atsibudau ligoninėje, man buvo amputuotos abi nušalusios kojos. Draugas, deja, neišgyveno“, – gyvenimą sukrėtusį įvykį prisimena vyras.
Jis pripažįsta, kad dabar jau supranta, kad nesaikingas alkoholio vartojimas buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis liko neįgalus ir atsidūrė gatvėje.
Sulaukė emocinio palaikymo ir nusprendė visiškai atsisakyti alkoholio
„Turėjau seserį, bet nebuvau linkęs prašyti pagalbos iš artimųjų, todėl stengiausi susitvarkyti pats. Nesakiau jai, kad neturiu kur gyventi ir nesiprašiau pas ją“, – savo išgyvenimais dalijasi pašnekovas.
Iš draugų Robertas sužinojo apie nakvynės namus ir nusprendė, kad tai gali būti sprendimas – nereikės gyventi pas artimuosius ir būti jiems našta.
„Apsigyvenęs nakvynės namuose, visų pirma pajutau lygiavertį bendravimą, nes mane priėmė kaip žmogų, susidūrusį su problema. Sulaukiau emocinio palaikymo. Apsisprendžiau daugiau nebevartoti alkoholio. Esu užsispyręs ir valingas, man iki šiol pavyksta laikytis sau duoto pažado“, – tvirtai kalba vyras.
Įgijo vairuotojo pažymėjimą
Robertas pripažįsta, kad nakvynės namuose jis ne tik gavo stogą virš galvos, bet ir galimybę gyventi saugioje aplinkoje.
„Jaučiausi gerbiamas, dalyvavau užimtumo veiklose. Ilgainiui atradau savyje norą mokytis vairavimo teorijos ir praktikos. Sėkmingai išsilaikiau vairavimo egzaminus ir gavau vairuotojo pažymėjimą, – vardijo vyras. Susitvarkęs dokumentus, Robertas įsigijo automobilį, pritaikytą vairuoti neįgaliajam.
„Pradėjau suvokti, kad esu savarankiškas žmogus ir turiu teisę rinktis kaip gyventi. Visi mano pasirinkimai turi pasekmes. Pamačiau, kad galiu būti gerbiamas, nepaisant mano praeities klaidų, priklausomybių, nesėkmių, netgi sudėtingo charakterio, – gyvenimo pokyčius nurodo jis. – Apsigyvenus nakvynės namuose, bendravimas su socialiniais darbuotojais padėjo susiimti, nes pamačiau, kad manimi kažkas tiki, neteisia, nesmerkia, nemoralizuoja, o priešingai – sudaro sąlygas pasitikėti savimi.“
Robertas prisimena, kad nakvynės namuose su juo buvo bendraujama oriai, pagarbiai, o ir jo nuomonė buvo svarbi.
Dėl patyčių ir nemeilės sau pradėjo maištauti
Ne ką mažiau jautri ir Emos (vardas pakeistas – red.) istorija. Moteris pasakoja, kad nuo mažens patyrė veido traumą, o vėliau beveik prarado regėjimą.
„Dėl savo išvaizdos patyriau daug patyčių ir nemeilės sau. Tapau kompleksuota. Ėmiau nepaisyti kitų žmonių nuomonės, maištauti, prieštarauti viskam, kas man sakoma. Taip tvarkiausi su psichologinėmis traumomis ir kompleksais“, – prisimena ji.
Vėliau moteris pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu ir atsidūrė netinkamoje kompanijoje. „Įvykdžiau nusikaltimą, patekau į kalėjimą. Išėjusi iš kalėjimo dar bandžiau tvarkytis pati: nuomojausi butą, bet sekėsi labai sunkiai. Netinkamas gyvenimo būdas, alkoholis… taip išėjau gyventi į gatvę“, – savo gyvenimo sunkumus nupasakoja Ema.
Nors moteris turėjo brolį, šis atsisakė su ja bendrauti, nes nepritarė jos pasirinktam gyvenimo būdui. Nežinodama, ką daryti, Ema nusprendė ateiti gyventi į nakvynės namus.
„Mano nuostabai, čia mane pasitiko malonūs, pagarbūs ir puikiai savo darbą išmanantys socialiniai darbuotojai. Čia gyvendama susitvarkiau prarastus asmens dokumentus, kreipiausi dėl neįgalumo nustatymo ir man buvo nustatytas 10 proc. darbingumas. Taip pat užsiregistravau socialinio būsto nuomai“, – kaip keitėsi gyvenimas, pasakoja moteris.
Atkūrė santykius su broliu
Ema pradėjo lankytis ir pas gydytojus: iš pradžių pas specialistus ją lydėjo socialinė darbuotoja, vėliau ji tai pradėjo daryti savarankiškai.
„Mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Atsirado tikslas. Ėmiau tikėti, kad vieną dieną galiu gyventi savo namuose. Pradėjau rūpintis savo sveikata, tvarkytis, aktyviai dalyvauti užimtumo veiklose“, – tęsė pašnekovė.
Visgi turbūt vienas svarbiausių pasiekimų keičiantis jos gyvenime buvo tas, kad moteriai pavyko atkurti ryšius su broliu.
„Šiandien jau turiu savo namus – man skyrė socialinį būstą. Tai yra didžiausias pokytis, kuris įvyko mano gyvenime. Esu tikra – anuomet likusi viena, be pagalbos, šiandien savo namų tikrai neturėčiau.“
Ne tik stogas nakčiai
Vilniaus miesto nakvynės namų socialinio darbo organizatorės Angelė Suchovienė ir Simona Sperlich pasakoja, kad šie namai – žmonėms, patiriantiems gyvenimo krizę, ne tik užuovėja nuo žvarbaus oro. Laikinai apsistoję nakvynės namuose, jie įtraukiami ir į daug veiklų.
Pavyzdžiui, socialine iniciatyva „Mažoji knygų bibliotekėlė“ nakvynės namų gyventojų bendruomenė kviečia visus norinčius prisijungti prie knygų mylėtojų erdvės ir dalintis skaitiniais.
Šie nakvynės namai – didžiausi Lietuvoje. Jau 26 metus veikiančioje įstaigoje, kurioje dirba 70 darbuotojų, vienu metu gali apsistoti iki 300 gyventojų.
Ne ką mažiau nei šiltos ir saugios apsaugos suteikimas, nakvynės namams tenka svarbi misija padėti susigrąžinti savivertę čia atklydusiems žmonėms, atkurti prarastą žmogišką orumą bei paskatinti paklydėlius siekti pokyčio gyvenime.
„Socialiniai darbuotojai per savo darbo metus girdėjo įvairiausių istorijų ir matė netikėčiausių gyvenimiškų situacijų. Jie neskirsto atvykstančiųjų į kategorijas, vengia stereotipų ir „etikečių“, o siekia atviro bendravimo. Atvykstantieji būna skirtingo amžiaus, sveikatos, socialinės padėties, poreikių ir lūkesčių, dažnai atsivežantys ne pačias geriausias gyvenimiškas patirtis. Priežastys, atvedusios žmones čia, taip pat būna pačios įvairiausios: priklausomybės, skurdas, ilgalaikė bedarbystė, įsiskolinimai, artimųjų netektys, gyvenamojo būsto praradimas, sveikatos sutrikimai, nutrūkę šeiminiai ryšiai“, – vardijo S. Sperlich.
Visgi, dirbant su gyvenimo kryžkelėje esančiais gyventojais, nakvynės namų socialiniai darbuotojai ne sprendžia žmonių problemas, o padeda jiems tapti pajėgiais patiems susitvarkyti su iškylančiais sunkumais.
Veikia kūrybinės dirbtuvės
Kaip jau minėta, Vilniaus miesto nakvynės namuose paslaugų gavėjams organizuojamos įvairios veiklos. Čia apsistoję jie turi galimybę išbandyti skirtingų veiklų kūrybinėse dirbtuvėse. Tai ir piešimas, ir karpiniai, ir mezgimas, ir siuvimas.
„Džiugina pavyzdžiai, kuomet gyventojai patys noriai įsitraukia į veiklas, norėdami padėti kitiems: savanoriauja labdaros valgyklose ir pietų metu dalina maistą, vyksta į gyvūnų prieglaudas, dalyvauja kasmetėse miesto akcijose „Darom“, prieš Vėlines tvarko kapines. Iniciatyvoje „Šiltos kojytės“ mezgė kojinaites kūdikiams. Vien 2019 metais buvo numegztos net 109 poros. Kojinaitės padovanotos įstaigoms „Krizinio nėštumo centras“ bei VšĮ „Vilniaus gimdymo namai“, – pasakojo A. Suchovienė.
