Kolegos slėpdavo informaciją
„Informacijos slėpimas ir pakišinėjimas, kad pridaryčiau kuo daugiau klaidų – tokie buvo pagrindiniai metodai. Iš pradžių net nesupratau, kad tai mobingas. Tik vėliau, susipažinus su terminu, supratau, kad būtent tai ir patyriau“, – sako anksčiau didelėje užsienio kapitalo kompanijoje viena iš vadovių dirbusi Eglė.
Kuomet moteris užėmė vadovaujančias pareigas, kitiems kompanijos vadovams tai netiko. Jie norėjo, kad Eglė pasitrauktų iš pareigų ir užleistų savo poziciją. Pagal reorganizaciją jiems turėjo atitekti įmonės dalis. „Nuo manęs pradėta slėpti informacija, kurią kiti vadovai turėdavo man perduoti tiesiogiai, jie ją gaudavo iš aukščiausių vadovų, esančių užsienyje. Nevyko jokia normali komunikacija, vadovai tiesiog nepasidalindavo tuo, ką žinojo ir kuo turėjo dalintis, taip pastatydami mane į tokias situacijas, kad neatlikčiau darbų, pridaryčiau klaidų“, – prisimena Eglė.
Moteris sako, jautųsis labai blogai ir dar ilgai sau neigė faktą, kad prieš ją nusistatyta specialiai: „Esu atviras žmogus ir buvo sunku suvokti, kad kažkas už nugaros tariasi, kaip pakenkti, supriešinti. Iš pradžių bandžiau kalbėtis su kolegomis, kodėl nepasakė, neperdavė svarbios informacijos. Jie apsimesdavo, kad netyčia, kad pamiršo, kad užgriuvo kiti darbai ir panašiai. Tuomet kreipiausi į mūsų personalo departamentą, kuris bandė susodinti visus prie bendro stalo. Sutarėme, kad komunikacija vyks, kad būsime atviri vieni kitiems. Deja, tai tęsėsi labai trumpai, nes ir vėl informacija iki manęs neateidavo, turėdavau ją sužinoti per aplinkui. Personalas buvo visiškai nepajėgus išspręsti šios situacijos, jie tuomet irgi neturėjo patirties, kaip elgtis“.
Nepalūžti padėjo pokalbiai ir suvokimas, kad viską daro gerai
„Pradėjau galvoti, kad su manimi kažkas negerai, prasidėjo savigrauža, nors iš savo pusės ir žinojau, kad dirbu geriausiai, kaip tik galiu. Nepasitikėjimas savimi pradėjo imti viršų. Pradėjau ieškoti ne tai, kad pagalbos, bet žmogaus, kuris galėtų įvertinti mano situaciją iš neutralios pozicijos“, – prisimena Eglė, sunkiausiu metu pradėjusi mokytis mentorystės.
Moteris sako, kad labiausiai išlipti iš duobės ir vėl patikėti savimi padėjo pokalbiai su sveikai mąstančiais žmonėmis už organizacijos ribų, su kuriais pasitikrindavo, ar elgiasi teisingai: „Supratau, kad viskas su manimi gerai, buvo ramiau“.
Eglė paliko kompaniją ir jau kelerius metus tęsia savo karjerą kitoje srityje, viena iš veiklų – patyrusiems mobingą padeda atstatyti savo savivertę.
Kas yra mobingas ir kokių įsipareigojimų turi laikytis darbdavys
Lietuvos teisės aktuose yra tam tikros nuostatos, kurios yra skirtos darbuotojų garbės ir orumo gynimui ir mobingo, kitaip dar vadinamo psichologiniu smurtu, psichologiniu ar moraliniu spaudimu, prevencijai. Asmens garbės ir orumo gerbimas yra konstitucinė vertybė, kuri turi būti užtikrinama bet kuriuose santykiuose ir kurios negali būti nepaisoma.
Darbo kodeksas įtvirtino darbdavio pareigą sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotojų ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.
Mobingu yra laikomas darbuotojo ar darbuotojų grupės elgesys, kuomet kolektyvo pajuokai pateikiamos asmeninės ir / ar profesinės kito asmens savybės; laidomos pašaipios pastabos apie darbuotoją ar tam tikrų asociacijų turintys juokai; sukuriama priešiška ir neetiška aplinka, kurioje darbuotojas jaučiasi užgauliojamas, žeminamas ir ujamas; tokie ar panašūs veiksmai paprastai yra nevienkartinio pobūdžio, pasikartojantys.
Tokie atvejai, kai darbuotojo vadovas sąmoningai pateikia darbuotojui beprasmiškas užduotis, viešai ir pasirinktinai kritikuoja, skrupulingai vertina, analizuoja ir viešina tik jo veiklą, gali būti laikoma darbo teisės pažeidimu. Tokių veiksmų asmens, darbuotojo atžvilgiu Lietuvos teisės ir moralinių vertybių požiūriu neturi būti jokiu lygiu: nei iš vadovo, nei iš kolegų, nei iš klientų, lankytojų, kitų asmenų.
Kodeksas įpareigoja darbdavį imtis visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems psichologinį smurtą darbo aplinkoje, suteikti.
Kas sieja mobingo aukas?
„Mobingas yra labai paplitusi problema ir daug mano pacientų yra patyrę mobingą. Mobingo taikymas darbe turi daug bendrų bruožų su buitine ir kitokia prievarta, smurtu“, – sako 20 metų patirtį turinti gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Almina Vilimienė, dirbanti Novergijoje.
A. Vilimienė sako, kad neigiamas veiksmas yra tada, kai kažkas tyčia padaro kitam asmeniui psichologinę traumą ar nemalonumų. Tai gali būti padaryta fiziniu kontaktu, žodžiu, kitais, taip pat ir netiesioginiais būdais.
Kadangi mobingas yra stresinė, trauminė situacija, visos mobingo aukos patiria didelį stresą, kuris pasireiškia kiekvienam žmogui įvairiais psichologiniais ar fiziniais simptomais.
„Dažnai – tai yra vienokie ar kitokie trauminio streso simptomai, tokie kaip padidintas baimės, nerimo jausmas, depresija, apatija, didelis nuovargis bei išsekimas, dirglumas, irzlumas. Labai tipiškas yra padidintas nepatiklumas ir nepasitikėjimas, įtarumas, abejojimas savo situacijos vertinimu, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir sumažėjusi savivertė. Dažnai žmonės jaučia labai stiprų gėdos ir pažeminimo jausmą, taip pat įvairius miego sutrikimus ir naktinius košmarus, padidintą reaktyvumą ir pakartotiną trauminės situacijos laukimą“, – vardija simptomus su mobingo aukomis dirbanti A.Vilimienė.
Pasak gydytojos psichiatrės, iš esmės yra tik trauminės mobingo situacijos rimtumo ir laiko klausimas, kada žmogui, patiriančiam mobingą, atsiranda noras negyventi ar pabaigti gyvenimą savižudybe. Dauguma mobingo aukų turi daugiau ar mažiau rimtų suicidinių minčių.
„Mobingas, aišku, keičia ir jo aukos elgesį, todėl galima kalbėti ir apie socialinius elgesio aspektus: izoliacijos tendencijas, socialinių situacijų ar net draugų vengimą, padidintą irzlumą, įtarumą ir t. t. Didelis nuovargis ir reaktyvumas gali vesti ir prie nesusipratimų komunikacijoje su artimaisiais ar draugais“, – pastebi A. Vilimienė.
Šis padidintas stresas, pasak gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės, sukelia ir daug fizinių simptomų. Labiausiai paplitę yra įvairūs raumenų skausmai: nugaros, sprando, kryžmens. Labai dažni galvos skausmai. Taip pat gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, įvairių ligų paūmėjimas, pakilęs kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, permušimai ir t. t. Labai dažnai tai paveikia ir imuninę sistemą, todėl mobingo aukos dažnai serga peršalimo ir kitomis virusinėmis ligomis.
Moterys ir vyrai mobingą išgyvena skirtingai
Vyrauja nuomonė ir daug studijų teigia, kad moterys mobingą patiria dažniau. Manoma, kad tai galimai susiję su fizine vyro jėgos persvara, dažnai ir viršesne pozicija darbe. Taip pat su socialinėmis rolėmis, kai moteris dažnai tampa seksualio priekabiavimo taikant mobingą objektu.
A.Vilimienė sako, kad taip pat yra labai daug vyrų, patiriančių situacijas, kai taikomas mobingas: „Galimai vyrams dažnai yra dar sunkiau pripažinti ar imti atvirai kalbėti apie tokias situacijas, nes tai dažnai susiję su konkurencija, galios pozicijos demonstravimu ir pažeminimais, į kuriuos vyrai dažnai reaguoja gėdos jausmu ir bandymu paneigti situaciją net pačiam sau. Vyrams žymiai sunkiau pripažinti, kad jie yra nugalėti, pažeminti, todėl taikomas mobingas dažnai veda prie fizinių simptomų, tokių kaip raumenų skaumas, širdies problemos ir pan. Tai yra daugiau pačių situacijų neigimo ar užmiršimo, o ne psichologinių simptomų. Vyrai apskritai retai kalba apie savo emocijas ir psichologinius išgyvenimus, bet tai juos tikrai veikia ne mažiau, nei moteris. Tai galima būtų susieti ir su dažnai didesniu vyrų savižudybių skaičiumi – vyrams dažnai sunku kalbėti, jie imasi veiksmų. Ilgalaikės stresinės situacijos dažnai veda prie depresijos ir suicidinių minčių“.
Skiriasi vyrams ir moterims taikomo mobingo metodai
„Moterų atžvilgiu vyrai dažnai taiko seksualizuotą elgesį, patyčias, priekabiavimą. Moterys su kitomis moterimis dažnai naudoja izoliacijos, atskyrimo, apkalbų, žvilgsnių, akių vartymo ir kitų paniekos išraiškų taktiką. Taip pat apkalbų, žodžių ir prasmių iškraipymo, manipuliavimo taktikas“, – sako A.Vilimienė.
Tarp vyrų, pasak psichiatrės, vyrauja įvairios kovos taktikos: tarp jaunesnių vyrų dažnai gali būti fizinio mobingo taikymo apraiškos, agresyvumas, smurtas, o tarp vyresnių – daugiau intelektualios taktikos: įvairūs trukdymai atlikti darbo užduotis, kabinėjimaisi, įžeidinėjimai, naudojant tiesioginius ar subtilius žeminančius komentarus, pašaipas, taip pat atskyrimo taktikas, nesuteikimo informacijos, neleidimo kalbėti, išsakyti nuomones, įsakinėjimo ir kt.
Mobingo pasekmės gali būti labai rimtos
„Kiekviena trauminė situacija palieka savo pėdsakų ir „randų“. Jų gilumas ar bjaurumas priklauso nuo to, kiek giliai taikomas mobingas pažeidė žmogaus savivertę, kaip ilgai ši situacija tęsėsi, ar ji liko neišpręsta, neperdirbta. Ar tai vedė prie jausmo būti nugalėtu, pažemintu, ar vis tik buvo kažkoks teigiamas procesas ir aukos buvo atsiprašyta, mobingą taikę asmenys nubausti, paviešinti ir panašiai“, – pastebi A. Vilimienė.
Mobingo pasekmės, pasak gydytojos psichiatrės, psichoterapeutės, priklauso ir nuo mobingą patiriančios aukos asmenybės ir ankstyvųjų (vaikystės) ar ankstesnių (gyvenimo eigos) išgyvenimų. Dažnai mobingo auka gali būti jau išgyvenusi vienokį ar kitokį mobingą. Tai veda prie retraumatizavimo.
Jei mobingo taikymas yra ilgalaikis – žmogus gali palūžti. Pasekmės tokiu atveju gali būti labai rimtos – psichologinės, fizinės, socialinės.
„Mobingo taikymas vaikystėje dažniausiai palieka didelius randus ir rimtas pasekmes. Tai smarkiai paveikia žmogaus asmenybės formavimąsi – dažniausiai tai veda prie įvairių pasitikėjimo žmonėmis sutrikimų ir normalaus prisirišimo prie žmonių sutrikimo, kuris vėliau atsiliepia visiems artimiems žmogaus ryšiams su kitais žmonėmis. Tokie žmonės paprastai jau turi gana stiprų jautrumą mobingo situacijoms ir naujos patirtys iškelia į paviršių senas traumas, greičiau veda prie įvairių psichologinių ir fizinių simptomų“, – sako A. Vilimienė.
Jei mobingą patiriantis žmogus augo sveikoje aplinkoje ir engiamas nebuvo, pasak A. Vilimienės, jo pasitikėjimas ir savigarba dažnai būna nesutrikę, jis galimai turi nemažai pozityvių ir artimų ryšių su aplinkiniais, jis gali pakelti, bent iš pradžių, mobingo situaciją kaip iššūkį, norą kovoti, keisti, nepasiduoti. Bet ilgalaikis mobingas jo atžvilgiu visada turi „pasąmoningą“ tikslą palaužti auką – ją pažeminti, paniekinti, sutrypti. Todėl iš esmės gali palūžti bet kas – priklauso tik nuo laiko ir metodų.
„Palūžus „išsilaižyti žaizdas“ pačiam yra labai nedaug šansų. Tuo labiau, kad mobingą patiriantys žmonės dažnai praranda savisaugos instinktą, kuris „liepia“ laiku pasitraukti iš „mūšio“ lauko“, – sako psichoterapeutė.
Kaip atsitiesti po patirto mobingo
„Visos terapijos, kurios vienaip ar kitaip dirba su traumomis ir žmonių santykiais gali būti veiksmingos. Taip pat ir įvairūs konsultavimo metodai. Veiksmingos terapijos formos, kurios gerina pasitikėjimą savimi, sąmoningumo ir įžvalgos lygį apie vykstančią santykių ir situacijos dinamiką, emocijų suvokimą ir paramą darant sprendimus“, – apie pagalbą nuo mobingo nukentėjusiems asmenims kalba A. Vilimienė.
Psichoterapeutė sako, kad labai svarbu, kad žmogus, kuriam teikiama pagalba, jaustųsi giliai empatiškai suprastas ir paremtas, kad būtų patikėta jo išgyvenimais, kad jis jaustųsi saugus atsiverti ir pasipasakoti, išnagrinėti situaciją ir priimti sprendimus. Dėl padidinto nepasitikėjimo žmonėmis iš esmės – konfidencialumo užtikrinimas yra viena is labai svarbių sąlygų.
„Išskirčiau du svarbius etapus: žmogaus, vis dar esančio mobingo situacijoje situaciją ir žmogaus išėjusio iš mobingo situacijos, kuriam reikalinga pagalba situacijos perdirbimui ir pasekmių likvidavimui. Metodai ir intervencijos šiais atvejais yra gana skirtingi“, – atkreipia dėmesį A.Vilimienė.
Terapija, pasak gydytojos psichiatrės, nėra teismo salė ir ten neieškoma objektyvios tiesos, ypatingai žmogui vis dar patiriant mobingą: „Pradžia visada yra lyg ventilis, kuris leidžia „nuleisti garą“, sureaguoti ir suaktyvinti savisaugos instinktą, kuris leistų kažkaip išeiti iš situacijos, sumažinti stresą ir t. t. Gilesnis situacijos supratimas ir apmąstymai dažniausiai paliekami perdirbimo fazei, kai pati mobingo situacija jau yra praeityje“.
„Mano daugiametė patirtis sako, kad ieškoti pagalbos, kai esi tokioje situacijoje ar jau esi išėjęs, bet vis dar kenti, visada verta. Didesnė dalis mobingo aukų terapijos metu išsigydo mobingo metu patirtas traumas bei žaizdas ir apie jas primena tik „randai“, nors kartais jie gali būti jautrūs ir skausmingi“, – sako A. Vilimienė.
Prevencinės priemonės ir pagalba, patiriantiems mobingą
Darbo kodekse yra įtvirtinta darbdavio pareiga imtis visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems psichologinį smurtą darbo aplinkoje, suteikti. Tai reiškia, kad darbdavys turėtų imtis veiksmų, tokių kaip: pačiam nevykdyti mobingo ir panašių veiksmų prieš darbuotojus; imtis atitinkamų prevencinių priemonių – informuoti apie draudžiamus veiksmus, vykdyti šviečiamojo pobūdžio priemones, konfliktų prevenciją; sukurti saugią nuo mobingo aplinką darbuotojams bendraujant su vadovais ir tarpusavyje, taip pat su kitais asmenimis (pavyzdžiui, klientais).
Siekdamas įvykdyti šią pareigą darbdavys savo vidaus teisės aktais turi uždrausti mobingą, o mobingo požymių turinčius vadovaujančių darbuotojų ir kolegų veiksmus vertinti kaip darbo pareigų pažeidimą, o taip pat teikti pagalbą asmenims, patyrusiems smurtą darbo aplinkoje.
Jeigu darbuotojas susidūrė su psichologinio smurto apraiškomis, jam visų pirma turi būti sudarytos visos galimybės informuoti ir gauti pagalbą pačioje darbovietėje.
Visais atvejais darbuotojas taip pat turi teisę kreiptis į darbuotojų atstovus, Valstybinę darbo inspekciją, darbo ginčų komisiją, teismą, prokuratūrą. Svarbu pabrėžti, kad pagal Darbo kodeksą darbuotojas negali būti persekiojamas, jam negali būti taikomos jo interesus pažeidžiančios priemonės, jeigu jis pranešė valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus ar kreipėsi į darbo ginčus nagrinėjančius organus, t.y. darbo ginčų komisiją ar teismą, dėl pažeistų teisių ar interesų gynybos.