O.Lapino teigimu, ta maža dalis plėšikaujančių žmonių, kurie iš tikrųjų nori pabaigti, to nevadina „pasveikimu“, o sako: „Aš tuo nebeužsiimu“. Arba: „Man tas nebeįdomu“. Arba „Tai sudaro per daug problemų“. Ir jie tampa verslininkais. „Reiškia, jie pasirenka kitus būdus užsidirbti didesnius pinigus. Juk daug geriau daryti kažkokias verslo operacijas, negu šalti kur nors gatvėje ir laukti, kol kažkas praeis. Todėl manau, kad ta dalis, kuri daug kartų sėdėjo už vagystes, arba savo profesijos nekeičia, arba pereina į verslą“.
Perauklėti gali alternatyvi pedagogika
Tačiau, O. Lapino teigimu, tam reikalingas pedagoginis talentas bei drąsa įvesti demokratijos principus ir savivaldą, susirinkimus, bendrą problemų sprendimą ir tokį komunos gyvenimo tipą į šitą gyvenimą. „Tokie pedagoginiai eksperimentai, pasirodo, yra veiksmingi. Nepaisant to, kad visada atsirasdavo tokių, apvogė ir pabėgo, dar prieš tai padegė koloniją. Aišku, tokių žmonių buvo ir bus. Bet didesnė dalis tokia nebuvo, jie pradėdavo gyventi visai kitaip. Šita alternatyvi pedagogika yra labai perspektyvi“.
Kodėl dabar nėra sistemos, kuri veiktų?
„Dabartinė sistema, kurioje nusikaltėliai uždaromi, yra absoliučiai neefektyvi. Ir patys kriminalistai tai žino,- įsitikinęs psichoterapeutas. - Juk nemaža dalis vagių vagimis tampa kolonijose. Tai iš esmės yra nusikaltimo mokyklos. Jeigu pas mus ir sprendžiami šitoj vietoj klausimai, tai apie tai, kad Lukiškes reikia perkelti už miesto. Tai yra maksimumas, iki ko šiuo metu problemų sprendimas gali pakilti“.
Anot O.Lapino, alternatyviai sistemai reikalinga asmeninė iniciatyva ir drąsa įrodyti savo teisę egzistuoti. Reikalinga finansinė ir ideologinė parama. „Nes jeigu jūs sužinosite, kad šalia jūsų provincijoje kas nors atidarė tokią alternatyvią mokyklą, pasipiktinsite ir pradėsite rinkti parašus, kad ją uždarytų. Nes „kaip galima su jais elgtis kaip su žmonėmis, nes jie gi ne žmonės?“ Todėl institucijos, kurios nesukrapšto pinigų medicinai ar kuriai nors kitai sričiai, tikrai nenorės finansuoti kokios nors alternatyvios mokyklos“.
Psichoterapeuto teigimu, tai įmanoma tada, kai atsiranda turtingi sveikai mąstantys žmonės, kurie nori tai daryti ir kurie šelpia. Arba net valdžios institucijos, kurios supranta to reikalingumą ir pramuša tokį projektą. „Tai užima ne vienerius metus. Ir reikia žmonių, kurie būtų pasiryžę tai daryti, nes tam reikia vidinio pasiryžimo. Tam reikia didelės energijos ir neapsakomos meilės vaikams, tikėjimo jais, o tokie dalykai visada labai reti“.
Kiekvienam žmogui reikalinga pagarba
A.Makarenkos metodikos pasisekimas pademonstravo, kad galima įtraukti marginalus į visuomenės struktūras, o ne izoliuoti juos. Priimti ir padėti jiems. Tai padaryti padėjo paprasčiausia rodoma pagarba žmogui.
„Pagarba pasiekiama alternatyviais būdais. Ji užkariaujama per autoritetą. Jeigu pasaulis mus laiko atskira dalimi, marginalais, iš esmės jis mums priešiškas, tada pagarba pasiekiama per tai, kad aš parodau, kaip šauniai galiu ką nors apvogti, primušti, koks aš stiprus, vikrus ar gudrus. Taigi pagarba vis tiek pasiekiama, bet pasiekiama saviškių tarpe. Ir tada atsiranda tokia korporatyvinė moralė mūsų rėmuose, o pasaulis pasidalina į dvi dalis. Toje dalyje yra savi įstatymai, nes kriminalinis pasaulis turi savo garbės kodeksą“,- sako O.Lapinas.
Tačiau, anot gydytojo, kai jie yra dar vaikai ir paaugliai, jų garbės poreikis dar nesusijęs tvirtai su vienu tokiu būdu, todėl jeigu jie pakliūna į pedagogines rankas, jie pasijunta gerbiami ne dėl to, kad kažką pavogė, o dėl kitų dalykų. Dėl to, kad moka drožinėti, šokti ar dainuoti, kad turi puikius gabumus poezijai ar dar kam nors. Juos pastebi ir prijungia jų savigarbą prie jų talentų. Ir išmoko, kad jie gali kažką pasiekti, kad jie turi balso teisę, kad juos mato ir girdi, kad jų natūralūs žmogiški poreikiai tenkinami kitokiais būdais, negu juos paskui tenkina kokia nors gauja.
„Kodėl žmogus eina į gaują? Ne todėl, kad jis toks godus pinigams, o todėl, kad tai yra vienintelė vieta, kur jį mato ir gerbia, su juo skaitosi, jam spaudžia ranką, pavaišina cigarete. Duoda išgerti ir pavalgyti, pasako kokią nors naujieną. Pasidalina su juo,- sako psichoterapeutas. - Kriminalinės grupuotės nejungia kažkokių išgamų ar degeneratų. Tai yra tokie pat žmonės, kaip ir mes, bet jų visa savigarba, meilės ir priklausomybės poreikis yra tenkinamas kriminalinio pasaulio. Ir, aišku, yra pavieniai žmonės, kurie nusikalstama veikla užsiima pripuolamai, iš nevilties, agresijos ar blogos nuotaikos, bet jie jau nebepakliūna į tą kategoriją, nes ilgai neužsilaiko kriminaliniuose ratuose. Bet jeigu per tą laiką, kol yra kolonijoje, jie paklius į vietinių įtaką bei sulauks pagarbos už tai, kad tie padarė, jie gali išeiti jau nusikaltėliais“.
Vagysčių mastai
„Kita vertus, yra valstybės nusikaltėliai. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėja, kuri sprendžia savo ekonomines problemas labai paprastai – kadangi jie neturi teisės prekiauti euro zonoje, kai jiems pritrūksta eurų, jie jų prispausdina. Ir nusiperka, ko jiems reikia,- pateikia rimtesnius vagysčių pavyzdžius psichoterapeutas. - Vokietija, kada įpusėjus karui pritrūko markių, buvo netgi koncentracijos stovyklose įsteigusi aukšto lygio pagal tuos metus barakus, kur buvo surenkami garsiausi Europos pinigų padirbinėtojai. Ir slaptais įsakymais ministrų lygyje jie nuolat gamindavo dolerius, svarus, jenas, rublius ir t.t. Ten buvo didžiulės gamyklos, kur buvo masiškai oficialiai padirbinėjama valiuta. Taip kad nusikaltimas gali būti ir įteisintas. Ir tada nereikia žiūrėti į premjerą ir ieškoti jo veide kažkokių degeneratyvių bruožų, nes jis davė tokį įsakymą“,- sako O.Lapinas.
Psichoterapeuto teigimu, vagies profesija yra pati seniausia ir, pažiūrėjus plačiau, pati populiariausia, gyva visuose lygiuose. „Su tyliu sutikimu ar su nesutikimu, bet taip yra todėl, kad žmogaus raida ir jo raiška visuomenėje vis dar prieštarauja tam, ką ta visuomenė gali tam žmogui duoti. Ir mūsų pasaulis nuolatos yra tokiam konflikte tarp asmenybės ir sociumo. Tuos konfliktus sėkmingai išsprendžia tik dalis visuomenės, kuri prisitaiko. Bet visą laiką yra dalis neprisitaikančių - arba dėl tų savo direktoriaus savybių, kuriam yra nuobodu ir monotoniška gyventi pagal visuomenės taisykles, arba tų, kurie visuomenėje jaučiasi nuskriausti, o gal ir tų, kuriuos objektyviai visuomenė nuskriaudžia. Bet, manau, kad net ir tų tarpe ne visi tampa nusikaltėliais. Ne visi žmonės, kuriuos visuomenė nuskriaudė, pradeda plėšti, čia dar turi būti jų vidinės nuostatos į save, į pasaulį“,- įsitikinęs O.Lapinas.
