Nuosavas namas su savu kiemu ir visais to privalumais išlieka prabangos preke bei tikrai nelieka užmirštu pasirinkimu, tačiau tada, kai tik yra įperkamas. Žinoma, egzistuoja ne vien ekonominis veiksnys, bet jis, kaip matyti nekilnojamojo turto pirkėjus stipriai veikia tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje, tiek kitose ES šalyse.
Valstybės duomenų agentūros Delfi portalui suteiktais duomenimis, 2004-aisiais, įstojimo į ES metais, šalyje buvo 1300038 namų iš viso, iš kurių – individualių namų buvo 462193, o daugiabučių – 837845. 2018-aisais – 1472623 namų iš viso, iš kurių – individualių namų buvo 602959, o daugiabučių – 869664. 2022-aisiais – 1556099 namų iš viso, iš kurių – individualių namų buvo 657026, o daugiabučių – 899073.
Galima suskaičiuoti, kad naujų individualių namų nuo 2004-ųjų iki 2022-ųjų atsirado 194833, o naujų daugiabučių – 61228. Individualių namų skaičius augo sparčiau negu daugiabučių, tačiau reikia nepamiršti ir turėti omenyje vertinant, kad daugiabutis talpina kur kas daugiau šeimų.
Panašios tendencijos vyrauja visoje Europoje. Ir nors pietietiški įpročiai paprastai skiriasi nuo šiaurietiškų, gyvenamojo ploto pasirinkimo klausimai mus suvienodina. Štai, Ispanijoje net 65,5 procentų populiacijos gyvena butuose, kaip skelbia Eurostat duomenys. Lietuva čia atsilieka, bet atotrūkis visai nedidelis. Panašūs skaičiai vyrauja ir Maltoje, Italijoje, o taip pat – šiek tiek nuo Ispanijos atsiliekančiose, bet taip pat lyderiaujančiose Šveicarijoje ir Vokietijoje.
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Ispanijoje, vienas esminių faktorių išlieka ekonominis: butai identiškoje lokacijoje paprastai tiesiog lengviau įperkami, taip pat – patrauklesni kaip investicinis turtas.
Ispanų leidiniui „El Confidencial” pašnekovas Sergio Nassare, civilinės teisės profesorius, pasakojo, kad daugiabučiai šalyje suklestėjo po Pilietinio Ispanijos karo. Daug pastatų buvo išgriauta, atsirado poreikis statyti naujus ir būtent po karo iki pat 1960-ųjų įvyko didysis naujų pastatytų daugiabučių šuolis. Tokiu būdu būstas šalyje tapo labiau prieinamu. Graikijoje daugiabučių namų poreikis iškilo panašiomis aplinkybėmis. Idėja kilo iš poreikio rekonstrukcijai po karo.
Dar vienas veiksnys, vienijantis Lietuvą ir Ispaniją – tai nenoras nuomotis būsto. Ir nors Lietuvoje tai tampa labiau priimtina bėgant metams, vis dėlto, nuoma nelaikoma nei saugiu, nei ekonomišku, nei tam tikra prasme socialiai respektabiliu dalyku: ko gero daugeliui teko girdėti apkalbinėjant vieną ar kitą žmogų, iš blogosios pusės pabrėžiant, kad per tiek metų nė nuosavo būsto neįsigijo.
Leidinys „El Confidencial” teigia, kad ispanai daug mieliau gyvena nuosavame būste: net 75,2 procento namų ūkių renkasi gyventi nuosavuose būstuose. Na, o lietuviai nuosavą būstą vertina ko gero net stipriau: ispanus čia lenkia daugiau nei dešimčia procentų.
Užaugo nuosavame name, sugrįžti nenorėtų
„Užaugau nuosavame name, mažame miestelyje, ten gyvenau tol, kol išvažiavau studijuoti į sostinę. Nuo tada gyvenu bute ir bent jau Lietuvoje gyventi nuosavame name tikrai neplanuoju”, – sako 31-erių Marija. Moteris teigia, kad nuosavas namas jai asocijuojasi su darbu ir vargu, kurio jai pakako pirmaisiais devyniolika gyvenimo metų.
„Buvo žolynas, daržas, šiltnamis, plytelėmis išklota kiemo dalis. Negyvenome kokiame didžiuliame vienkiemyje ar beribiuose kaimo plotuose, bet darbų tikrai pakakdavo. Reikėdavo pjauti žolę, šluoti kiemą, kasti sniegą, paravėti šiltnamį, dažyti tvorą ir atlikti visus įprastus lauko darbus. Žinoma, anuomet neslėgė paties namo našta, tėvai rūpindavosi, jei kas nors sugesdavo, jei prakiurdavo ir taip toliau. Bet dabar suprantu, kad gyvenant name visos tos atsakomybės kristų ant manęs ir vyro”, – aiškina moteris.
Ji teigia, kad butas jai siejasi su patogumu. Marija gyvena palyginti jaunoje, modernioje bendruomenėje, viskuo rūpinasi namo pirmininkė, kuriai mokamas atlyginimas. „Net langų valymą organizuoja”, – džiaugiasi ji.
Paklausta, ar gyvenant bute netrūksta galimybės pabūti arčiau gamtos, o taip pat – vietos užsiauginti sodo gėrybių, moteris sako, kad supranta šiuos privalumus.
„Taip, kartais būtų smagu pasėdėti ant žolės tiesiog išėjus pro duris. Taip pat vertinu kuo natūraliau užaugintą produkciją. Tačiau visko turėti negali, tad žiūri, kas labiau prioritetas, o prioritetas man labiau mano patogumas. Juo labiau, kad būtent Vilniuje nė nesvarstyčiau gyventi kitur nei miesto centre. Namo čia neįpirkčiau, o butą įpirkau. Gamtoje būti mėgstu, bet tam nuvažiuojame į vyro tėvų sodybą, vykstame į pajūrį ar į kitas šalis, kur ta gamta dar įspūdingesnė. Ekologiškos, kaimiškos produkcijos ir nusiperku, ir gaunu iš giminių. Idealiu atveju gyvenčiau nuosavame name kur nors Užupyje, turėčiau pagalbininkus, kurie tvarkytų bent jau visą namo išorę, turėčiau pakankamai pinigų namo išlaikymui, rūpinimuisi juo, ir viskam kitam liktų bent jau tiek pat pinigų, kiek lieka dabar. Deja, šiame gyvenimo periode toks gyvenimo būdas man per brangus, net būnant gerokai aukštesnių nei vidutinių pajamų”, – sako Marija ir patikina, kad apskritai kalbant butas tiesiog labiau atliepia jos gyvenimo būdą, charakterį ir pomėgius.
Į butus veržiasi jaunimas ir senimas
„Didesnė paklausa vis dar išlieka butams”, – pastebi NT brokeris Arūnas Ragelis. Jis teigia, kad tokios tendencijos matomos ir registruotų NT sandorių skaičiuje: parduodamų butų sandorių įvyksta beveik dvigubai daugiau nei namų.
„Toks būstas labiau tinkamas daugeliui pirkėjų, kadangi paprastai jo vieta ir infrastruktūra labiau pritaikyta nuolatiniam gyvenimui”, – savo pastebėjimais dalinasi NT specialistas.
Jis atkreipia dėmesį, kad neretai būsto pirkėjas ieško tokio buto, kuris atspindėtų nors dalį namo privalumų.
„Manau, daugelis svajoja apie privataus namo ar mažesnių daugiabučių patogumus: lauko terasą, gyvenimą nedidelėse bendruomenėse ar panašius privalumus. Tokie objektai natūraliai sulaukia daugiau susidomėjimo. Tačiau jų pasiūla nėra didelė, todėl dažnas klientas sveria pliusus ir minusus tarp gyvenimo bute su visais miesto patogumais ir gyvenimo individualiame ar sublokuotame name su nuosava terasa. Klausimas tampa ypač aktualus, kai detaliau paanalizavus kainas, galima rasti namų, kainuojančių praktiškai tiek pat, kiek butas”, – aiškina Arūnas Ragelis.
Paklaustas, ar tendencijos bėgant metams keičiasi, jis sako, kad juntasi, jog daugumai klientų vis labiau ir labiau aktualu modernaus miesto gyvenimo būdas.
„Labiau traukia netoli miesto centro esantys mikrorajonai, Vilniuje – Naujamiestis, Žvėrynas, Šnipiškės, kur labiau išvystyta infrastruktūra”, – dalinasi NT specialistas.
Jis pastebi, kad pastaruoju metu naujai statomuose projektuose vidutinis butų plotas nuosekliai mažėjo ir dabar tapo rekordiškai mažu: vidutiniškai žemesnis nei 50 kvadratinių metrų. O erdvių butų, pritaikytų šeimoms, anot vyro, pasiūla stipriai sumažėjo.
„Dauguma vystytojų naujai statomuose projektuose didesnio ploto butų visai neįrenginėja, jiems tai finansiškai neapsimoka. Taigi, jaunos šeimos yra priverstos rinktis labiau nuo centro nutolusius individualių namų projektus ir gyvenimą individualiuose arba sublokuotuose namuose”, – apie dar vieną šiuolaikinio miesto realybės aspektą papasakoja Arūnas Ragelis.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad butus dažniau renkasi pirmojo būsto pirkėjai ir tie, kurie ieško būsto investicijai dėl jo likvidumo ir geresnio atsipirkimo. Taip pat – vyresnio amžiaus žmonės, kadangi jie dažniau nebeturi poreikio edviam būstui. Namus anot NT brokerio dažniau perka 35-45 metų amžiaus šeimos, turinčios vaikų.
Arūnas Ragelis sako, kad dalis butų gyventojų šalia gyvenimo bute, mieste, pasirenka turėti ir sodybą.
„Tai – visiškai emocinis pirkinys, kurį lemia gamtos ilgesys ir šilti orai. Labiau tikėtina, kad sodybas renkasi butų gyventojai, norintys kompensuoti gamtos trūkumą. Tai buvo labai pastebima karantino laikotarpiu, kai negalėjome keliauti, buvome priversti daugiau laiko praleisti namuose”, – apie bandymus pasimėgauti gyvenimu arčiau gamtos pasakoja jis.
„Daugelio Vilniaus miesto gyventojų tempas greitėja. Daug laiko praleidžiame darbe, kelionėse iki darbo, sporto klubo ir t.t. Šeimos su mažamečiais daug laiko praleidžia kelionėse į darželius, mokyklas, būrelius ir atgal. Tai – viena priežasčių, kodėl taip dažnai gyvenimui pasirenkamas butas, šitai taupo laiką. Dažnai daugiabučiai yra labiau išvystytose teritorijose ir kelionėms laiko sugaištama mažiau. Taip pat daugiabučiuose visa technine dalimi pasirūpina namo administratorius, jei kažkas sugedo, nėra reikalinga pačiam tuo rūpintis, pakanka informuoti namą administruojančią įmonę ir jie viskuo pasirūpina. Nuosavo namo gyventojas – pats sau šeimininkas, tačiau tai turi ir neigiamą pusę. Kažkam sugedus remontą reikia organizuoti patiems, taigi ir tokio būsto eksploatacija brangesnė”, – abibendrina Arūnas Ragelis.
Miestas siūlo kitokias laimės galimybes
Sociologas dr. Tadas Šarūnas sako, kad polinkis tam tikrai būsto rūšiai labai priklauso nuo pajamų, galimybių skolintis bei gyvenimo būdo.
„Jei žiūrėsime į didžiuosius miestus, kurį laiką stebėjome suburbanizacijos reiškinį, kai žmonės labai aktyviai kraustėsi į užmiestį ir rinkosi gyvenimą nuosavuose namuose. Bet paskutiniai surašymo duomenys, bent jau Vilniuje, rodo kiek kitokias tendencijas. Žmonės ir toliau kraustosi į užmiestį, kur gali gyventi nuosavuose namuose, tačiau dalis žmonių sugrįžta į miestą. Rajonai, statyti socmodernistiniu laikotarpiu sensta, o sugrįžėliai dažniau kraustosi į centrines miesto dalis. Žodžiu, vienu metu vyrauja dvi tendencijos, viena iš jų – sugrįžimo į miestą, į butus tendencija”, – sako specialistas.
Paklaustas, ar nuosavas namas išlieka prabanga, ar, vis dėlto, modernios visuomenės akyse tampa vargu, sociologas teigia, kad namas yra prabangos prekė. Anot jo, tikrai palyginti nedidelė Lietuvos namų ūkių gali tokį nusipirkti, jei kalbėsime apie namus, stovinčius ant brangesnės žemės.
„Centre ta žemė, kaip žinia, žymiai brangesnė negu užmiesčiuose arba kaimiškose teritorijose. Butas, jeigu jis miesto centre, ploto, erdvės ko gero turės mažiau, tačiau jis stovi ant brangiausios žemės. Tai tiesiog tas prabangos matas kitas”, – aiškina jis.
Į klausimą, kokie dar socialiniai veiksniai gali daryti įtaką kraustymuisi į butus, Tadas Šarūnas sako, kad vienas pagrindinių dalykų, renkantis būstą, yra namų ūkio dydis. Jei kalbame apie šeimas, kurios netrukus turės arba jau turi vaikų, ploto kokybiškam gyvenimui reikia daugiau. Taigi, anot sociologo, šeimų kūrimo amžius, ar jis darosi vėlyvesnis, ar jis ankstyvas, paprastai turi daug įtakos būsto pirkimo tendencijoms.
Viešoje erdvėje vis atsiranda pasvarstymų, ar laimingas žmogus, kuris grūdasi skruzdėlyne – gal ne visiems reikia gyventi centre, gal ne visiems reikia gyventi mieste, o tada išnyktų ir permokėjimo už vidutinišką būstą vidutiniškame rajone problema. Tačiau Tadas Šarūnas čia turi kitokių pastebėjimų.
„Kad ir koks svarbus tai būtų pirkinys, dalykas, kurį kai kurie žmonės perka tik kartą gyvenime, jo pasirinkimas yra labai ribotas. Ir riboja, visų pirma, finansinis veiksnys, tada – profesinės aplinkybės. Judėjimui į miestus didžiulę įtaką daro sudėtingi ekonominiai procesai. Mūsų šalyje dideli tiek vidinės migracijos procesai – iš kaimiškų vietovių į miestą, tiek ir išorinės – iš visų tipų vietovių į užsienio šalis. Žmonės ieško savo profesinės savirealizacijos ir ekonominės gerovės ten, kur ji tuo metu yra prieinama. Taigi, kai kalbame apie būstą, daugiau kalbame apie galimybes. Na, o miestai, dažniausiai, yra ta kryptis, kurioje tų galimybių daugiausia. Vilnius Lietuvoje yra vienintelis sparčiau augantis miestas. Bet šiuo metu to augiumo galimybės mažėja – apskritai mūsų šalies gyventojų skaičius sumažėjo, tolimesnis augimas įmanomas daugiau iš išorinės imigracijos. Tai veikia būsto prieinamumą miestuose.
Kalbant apie laimę, nepasakyčiau, kad gyvenimas kaimiškose vietovėse, netankiose, kur gali turėti daug žemės ar gyvenamo ploto, būtinai su ta laime susijęs. Jeigu ten žmogus negali profesiškai realizuotis, išpildyti kažkokių savo aspiracijų ar svajonių, tai galimai ir jaustis laimingu negali. Tokiu atveju jis juda ten, kur tos galimybės yra didesnės. O miestai tomis galimybėmis visada pasižymėjo ryškiau. Žinoma, už tam tikrą asmeninę ir finansinę kainą.
Miestietiškas gyvenimas yra labai specifiškas modernybės produktas – čia galima būti kitaip laimingu. Miestas, ypač didelis, siūlo anonimiškumą. Čia tu gali beveik nepažinoti savo kaimynų, kas kaimiškose vietovėse beveik neįmanoma, nes neretai tai vieninteliai žmonės, kuriuos tu sutiksi per ištisas savaites. Tavo ratas mieste gali formuotis organiškai, pagal tavo, pavyzdžiui, profesiją, pomėgius. Bendruomenės čia kuriamos kitokiu pagrindu, gali bendrauti su žmonėmis, kurie yra panašių pažiūrų, pomėgių. Tame yra daug laisvės ir ji ryškiai prisideda prie kuriamos laimės. Ne tik komfortas, kurį duoda erdvė, yra laimės šaltinis, miestas siūlo daug kitokių privalumų”, – apie laimės kūrimą šneka Tadas Šarūnas.
Reikia pridurti, kad ispanų portalui „El Confidencial” profesorius Sergio Nassare taip pat kalbėjo apie didžiųjų Ispanijos miestų – Madrido ir Barselonos – patrauklumą būtent dėl šių darbo ir kitų galimybių, kurių nepasiūlydamos kaimo vietovės tuštėja.
Sociologas Tadas Šarūnas paklaustas, ar taip griaunami mitai, kad gyvename arti vienas kito, bet esame tolimi, ir tai yra modernaus žmogaus tragedija, sociologas ryšius su kaimynais vadina tiesiog pasirinkimo gyventi mieste pasekme.
„Tie vaizdiniai, kai visi vieni kitus pažįsta, kai durys atviros visiems – tai kaimiško gyvenimo reiškinys. Ryšiai, kuriuos žmonės kuria mieste, yra kitokie. Vieta grįsti ryšiai mieste dažnai tiesiog nesusidaro. Santykis su kaimynais mieste dažnai yra labai praktiškas: kai reikia valdyti bendro namo reikalus, vienija konfliktai dėl erdvės, kylančios problemos, kai reikia kreiptis į kokią savivaldybę. Tas solidarumas čia ūkinis, taškinis – jame nėra daug malonumo”, – apie miestietišką butų realybę aiškina specialistas.
Klausiamas, tiesa ar mitas, kad vyresni žmonės dažniau renkasi namus, o jaunesni – butus, nes vyresni žmonės nori knaisiotis po daržą, o jaunesni – siekti miesto galimybių, Tadas Šarūnas šį reiškinį paaiškina visai kitaip.
„Močiučių darže pavyzdys veikiau yra istorinė išdava. Mūsų modernizacija vyko sovietiniu laikotarpiu, kai žmonės masiškai kraustėsi iš kaimiškų vietovių. Jiems miestietiškas gyvenimas buvo naujovė, žmonės apsisodindavo darželius prie daugiabučių, sodindavo medžius aplink daugiabučius: vykdė tokį apjaukinimą. Tą žemės įsisavinimą jie atsivežė iš kaimo praktikų. O dabarties vyresniems žmonėms miestas dažnai jau visai nėra naujovė, tai jų asmeninės istorijos didžioji dalis”, – sako sociologas dr. Tadas Šarūnas.
„Reikia pastebėti, kad bet kurioje amžiaus grupėje yra labai didelė būsto praktikų įvairovė. Tačiau kalbant apie būsto poreikius labai svarbus reprodukcinis amžius – kai šeimos susilaukia vaikų, kurių gali būti daug. Tada atsiranda ploto problema, kuris miesto centre yra brangus.
Ką dar matome tyrimuose, tai asmeninę gyvenimo istoriją: kur žmogus yra užaugęs ir kokį turi namų įsivaizdavimą. Jei jis užaugęs miestelyje, kaimiškoje vietovėje, jo santykis su erdve bus kitoks. Jis, pavyzdžiui, galimai daugiau žinos, ką su ta žeme daryti, negu miesto vaikas. Tie dalykai veikia – nuo vaikystės besifomuojančios vaizduotės, kas yra namai, ką juose galima daryti, pasilieka. Išmoktos praktikos niekur nedingsta. Žmonės šių praktikų supratimą atsineša iš savo vaikystės, iš ten, kur užaugo, iš ten, kur jie išmoko, kaip tie namai daromi. Tai nebūtinai susiję su jų amžiumi. Namai nėra tik daiktas, kurį nusiperki ir turi – namus tu kuri: apipini savo patirtimis ir supratimu kas tuose namuose turi būti daroma, kad tai būtų namai. Kita vertus, galima prieštarauti asmeninei istorijai. Kartais žmonės kuria savo šeimos gyvenimo būdo anti-naratyvą. Tada netgi pats kraustymasis iš kaimo į miestą, iš namo į butą, yra pareiškimas, kad aš kuriu kitą gyvenimo istorija nei gyvenimo būdas, kurį turėjau tėvų namuose. Tai gali tapti labai entuziastingu urbanizmu, kai bandai perimti viską, ką tas miestas duoda”, – sako sociologas.
