Taigi, važiuojame mes su drauge mano automobiliu. Linksmos, nes po nenormaliai ilgo laiko susitikome, nuėjome į lauko kavinę kavos ir dvi valandas varinėjome paskalas, kas, kur kaip pasikeitė per pandemiją, kuri draugė išsiskyrė, kuri kolegė laukiasi. Žinot, kaip būna, kai dvi draugės nesimatė keletą mėnesių. Prieš tęsdama savo istoriją, noriu pabrėžti, kad alkoholio čia nebuvo nė lašo. Susirinkome tikrai ne to.
Nuotaika gera, riedame tuščia gatve (mėgstu savaitgaliais, jei kelyje nėra automobilių, važiuoti kur kas lėčiau), sekmadienio vidurdienis. Artėjant prie šviesoforo kažkaip užmetu akį į autobusų stotelę, o ten pamatau neeilinio grožio vyrą. Kažkas tokio... Na, kaip Džordžias Klunis (George Clooney, aktorius) geriausiais savo laikais Tikrai, man retai būna, kad užsižiūrėčiau į kažką taip nevalingai. Draugė tuo metu buvo akis įsmeigusi į savo telefoną, nes peržiūrėti influencerių storius jai yra beveik šventas ritualas, tad nematė mano tuoj pat bėdų pridarysiančio žiopsojimo.
Staiga jaučiu stiproką „bum“ ir suprantu, kad reikėjo mažiau žvalgytis į šoną, o daugiau į priekį... Atsitrenkiau į priešais raudono šviesoforo signalo sustabdytą mašiną. „Grožis reikalauja aukų“ – dar niekada taip tiesiogiai nepajutau šios frazės teisingumo, kaip tąkart, kai nepažįstamo vyro dailumas pareikalavo mano automobilio priekio ir kito vairuotojo galinio buferio taisymo.
Draugė garsiai nusikeikė, o aš nepratariau nei žodžio, nes viskas, ką jaučiau tuo metu, buvo gėda. Suprantu, kad garsiai įvardyti priežasties, dėl kurios ką tik sudaužiau mašiną, negaliu ir nenoriu.
Išlipau, vairuotojas iš priešais esančio automobilio irgi išlipo, galvoju „Dabar tai gausiu velnių“. Bet vyriškis buvo linksmų plaučių ir, tarsi kiaurai matydamas tiesą, sako „Jau aiškiai į kažką užsižiūrėjot“.
Nuo mokyklos turiu polinkį akivaizdžiai nurausti, kai kažkas mane sugėdina, ir net dabar, būdama per keturiasdešimt, akimirksniu „šokau į braškes“ nuo šitos frazės. „Išsiblaškiusi, atsiprašau“, – tepasakiau ir užtilau.
Apgadinimai vyriškio automobiliui buvo minimalūs, taigi susitarėm nepildyti draudiminių dokumentų. Draugė supratingai tylėjo, matydama mano ir taip rūškaną veidą. Dabar laukė baisiausia dalis – pristatyti naujienas vyrui.
Aš myliu savo vyrą, mes užauginome du nuostabius vaikus ir juo žaviuosi kaip tėvu, sutuoktiniu bei žmogumi, bet juk akių man nieks neuždengė sulig santuokos diena. Matau gražius vyrus aplink, su draugėmis pakikename, žvilgsniais palydėdamos žavingus praeivius, bet dar niekada grožėjimasis nebuvo pridaręs man problemų.
„Tai kas čia buvo?“, – grįžusios namo paklausė vyras. Mačiau, kad suirzęs, nenorėjau konflikto šeimoje ir žinau, kad man pačiai būtų nemalonu, jei vyras parneštų namo žinią, jog sukūlė mašiną, užsižiopsojęs į dailią merginą. Šventas melas iš tiesų egzistuoja ir, praleidusi santuokoje beveik du dešimtmečius, tikrai žinau, kad kai ko geriau nežinoti. Pasakiau, kad priešais važiuojantis vairuotojas netikėtai pastabdė, o aš ir nespėjau susivokti. „Šakės, koks netikęs. Tau viskas gerai?“, – paklausė manęs mylimasis. Dėkinga už rūpestį ir susigėdusi, tikrąją įvykių versiją žadu nusinešt į kapus.
