Kol kas aš, tranzuotoja, dėkoju vyriškiui, kad sustojo automagistralėje. Žinoma, pavėžės, žinoma, kad pakeliui, ir mikrorajonas, į kurį žmoną ir dukrą Palangon nuvežęs grįžta, visiškai šalia mano kelionės tikslo.
„Turbūt Palangoj nelyja? Čia ką tik pylė lyg iš kibiro“, – dalinuosi naujausiomis žiniomis. Nužvelgiu rankas ant nedidelio, mažesnio nei įprastai vairo: be žiedo. Automobilio išorės nė nespėjau įvertinti, o kai paklausiau dėl mano akiai keistoko vidaus, vairuotojo intonacija įgijo sodrumo: „Čia lenktyninis automobilis.“
Keliauti nenuobodu. Dėl neįkyriai klausinėjančios ir lengvai čiauškančios pakeleivės tikrai verta stabtelėti automagistralėje, – sužinau vieną iš savo patraukliųjų, ar bent šioje situacijoje tinkamų, savybių.
Lenktynininkas domisi aviacija, pasakoja apie lietuvį, kuris rengėsi skrydžiui į kosmosą ir tragišką baigtį, apie kitą lietuvį savamokslį, sukonstravusį garlėkį. Šis žodis tiesiog prajuokino. Su geros nuotaikos natomis jau vos ne pusė kelio buvo įveikta, kai išvydome automobilį žalioje skiriamojoje juostoje.
Iki prabangaus automobilio – dvi kreivos vėžės žolėje, lyg juodos arimo vagos. Moteris, automobilio vairuotoja, iš išorės atidarinėja keleivio dureles. Kol priartėjame, pro šalį nuzvimbia ne vienas automobilis. Lenktynininkas padeda išlipti dešimtmetei mergaitei.
„Galvą, man galvą!“ – patirto šoko ir skausmo ašaros riedės visą neilgą kelią iki ligoninės. Negi važiavo neprisegta diržu?!
Nuo galinės sėdynės, kur moteris laiko apglėbusi mergaitę, girdime ir vaitojimą, kad ji važiavo labai greitai, per greitai. Lenktynininkas garsiai patikina, kad rajono ligoninė tuoj. Dabar nieko neaptarinėjame, apie saugos diržus likusiame automobilyje ar greitį, manevravimą pasikalbėsime vėliau. Ir kad atvejis laimingas. Mergaitei, regis, tik išgąstis, šokas. Jeigu automobilis ne tik privalomuoju draustas, sakė lenktynininkas, ir nuostolių nėra. Tokiais atvejais prisimeni, ką draudėja patarė, ir ką pasirinkai.
Priėmimo skyriaus durys atviros, lenktynininkas nuneša mergaitę koridoriumi.
Savaitgalis, rajono ligoninės kiemelyje be vyšnias lesiojančių varnėnų nieko daugiau. Gal ir man vyšnių pasiskinti? Atsargiai, neapšlakstant uogų sultimis baltų džinsų ir marškinėlių... Tuo metu privažiuoja greitukė. Vairuotojas atidaro duris ir kažkur atsitraukia, aš pamatau senyvą moterį. Niekas nepadeda jai išlipti. Turbūt po kelių akimirkų medikai būtų tai padarę, bet pagaunu moters šios akimirkos žvilgsnį: padėkite gi!
„Taip, pamažu, atsargiai...“ – jau krypuojame į priimamąjį. Čia susitinkame lenktynininką. Iš pradžių nustemba, tada – skaitau jo veido išraišką – pagalvoja: mėgsta baltą spalvą mergina, štai ir misija!
Galime tęsti kelionę į namus. Gera šalia dėmesingo, sumanaus, linksmo žmogaus. Kai stabtelėjome prie mano daugiabučio, atidaręs dureles pakvietė: „Susitinkam ryt kavos?“
Labai netikėta. Dar kelyje įsivaizdavau, kad prieš kelias valandas gražuolė žmona jį išlydėjo liūdna, kad drauge ilsėtis negali dėl darbo ar kitų svarbesnių nei atostogos reikalų. Jei būčiau toji graži laiminga žmona, kaip jausčiausi, ką pasakyčiau kitai „aš“ – tai, kuri ateis į pasimatymą su mano vyru?
Vyriškis jau buvo padaręs gyvenimo pasirinkimą, ir pasirinktoji, tikėjau, yra pati mylimiausia žmona ir laimingiausia moteris. Negalėtų tapti kitaip dėl to, kad kelyje buvau pastebėta aš. Atsisakiau kavos.
O baltą spalvą tebemėgstu. Ir kavą!
Pasakojimus apie įsimintiniausią savo gyvenimo kelionę siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus!
