Ir ne todėl, kad patekęs į nelaimę žmogus buvo iki ausų kruvinas, be perstojo garsiai aimanavo ir siuntė mane ant trijų raidžių. Baisiausia buvo mintis, jog darydamas tai, ką reikia, galiu ne tik žmogaus neišgelbėti, bet ir dar jam padėti atsigulti į grabą. Ne, viskas baigėsi gerai – nusmukus adrenalinui supratau, jog nelaimėliui buvo dar toli iki mirtimi gręsiančių sužalojimų, o užuodus, kad nuo jo „neša“ kaip nuo turinčio sugedusią ventiliaciją bravoro, atsirado rimtas noras pačiam suspardyti šiam potencialiam žudikui užpakalį.
Atsitiko tai prieš gerą dešimtmetį. Tąkart grįžinėjau po povandeninės medžioklės namo. Prisiplaukiojęs, pavargęs nuo pastovių nardymų ir kiek apsnūdęs palengva liečiau akseleratoriaus pedalą, be jokio greičio viršijimo pravažiuodamas kiekvieną užmesčio kelio vingį ir patyliukais keikdamas nusėtą krateriais asfaltą. Greičiausiai dėl to iš pradžių net nesupratau, kas negerai yra su staiga priekyje iš šalutinio kelio išlindusia mašina.
Tik kiek vėliau pastebėjau, jog dar praeitame amžiuje pagaminta „silkė“ inirtingai laviruoja kelyje net ten, kur asfaltas yra lygus it stiklas. Noras pamatyti, koks gi čia priedurnis taip duodasi bendram kely, išgaravo po pirmo bandymo aplenkti jo vairuojamą bolidą. Vos man priartėjus, jis staiga davėsi į priešpriešinę juostą, užkirto man kelią ir, kai jau buvau pasiruošęs sulėtinti ir paimti į rankas mobilųjį tam, kad susisiekčiau su policija, „silkė“ staiga sugrįžo atgal į savo juostą. Pakeliui „pagavo“ duobę ir toliau tęsė naujai pasirinktą trasą.
Tuo momentu galėjau tik nuspėti, kaip keikiasi vargšės „audinės“ vairuotojas, krisdamas su ja į gilų griovį, iššokdamas iš jo ir galop su trenksmu nusileisdamas grikių lauke. Savaime aišku, tradiciškai, ant stogo.
Paveiktas adrenalino sustojau šalia pat ir, visai pamiršęs apie tokį dalyką, kaip greitosios ir kitų suinteresuotų instancijų iškvietimą, pagraibom suradau gesintuvą – rūkstantys iš po „silkės“ kapoto dūmai vargu ar buvo nuo vairuotojo cigaretės. Krisdamas, versdamasis per griovį suskubau gelbėti nenusisekusio „ralisto“.
Atrodė jis nekaip – kraujas iš prakirstos kaktos ir peties užliejo visą veidą ir krūtinę, tad suprasti, ar vairuotojas gyvas ar jau nebe, iš pradžių buvo gana sudėtinga. Mano adrenalinas sprogo vulkanu, kai vis dar rūkstantys iš po variklio gaubto dūmai staiga pajuodavo. Atidaręs užspaustas duris (visgi senoji „audinė“ nusileidimą atlaikė labai padoriai) pradėjau traukti vairuotoją iš automobilio.
Sunkus kaip velnias, bet jau su aiškiais gyvybės ženklais, jis galop padėjo man susidoroti su savo paties sunkiai valdomu kūnu. Atsiduręs šalia mašinos ir supratęs, kad jo „tačka“ jau niekur daugiau nevažiuos, veikėjas staiga panoro būti labai sveikas. Keikdamas visą aplinkinį pasaulį ir mane kartu, jis tai grasino man, tai verkė, tai prašė niekam nesakyti, ypač jo „bobai“. Nu nes gi užmuš vietoj, sužinojusi, kas atsitiko. O man tuo metu norėjosi užvožti žmogui iš visos širdies, bet susilaikiau – negalią, ar tai fizinę, ar protinę, turinčių žmonių mušti nesu pratęs.
Tiesa, greitosios ir policijos tąkart taip ir neiškviečiau. Nespėjau, nes paskui „silkę“, kiek vėluodami, atskubėjo pusė kaimo vairuotojo draugelių. Visas „gelbėtojų“ būris susidorojo su pradėjusiu rūkti „audinės“ motoru ir gražiai padėkojo man už suteiktą pirmąją pagalbą.
Truputį pagalvoję jie nuoširdžiai patikino, kad man bus tik geriau, jei niekam, ypač „mentams“, nieko nasakysiu apie šį nediduką įvykį ir sau ramiai važiuosiu toliau, kur man reikia. Argumentai ir jų autoriai atrodė labai įtikinamai, todėl taip ir padariau.
Tiesa, grįžęs namo dar kelias dienas vis pagalvodavau apie tai, kas atsitiko. Po kurio laiko niekam nieko nesakęs grįžau į įvykio vietą, net aplankiau kaimą, kur gyveno „rallistas“ ir įsitikinau, kad ir jam ir visiem kitiem viskas gerai.
Ilgainiui incidentas beveik išgaravo iš atminties. Tik iki šiol karts nuo karto atsisėdu ir peržiūriu filmukus apie pirmąją medicininę pagalbą kelyje – maža kam dar šaus į galvą „paskraidyti“ su automobiliu. Ir dar – tai buvo pirmas ir paskutinis kartas gyvenime, kai „nepridaviau“ girto vairuotojo policijai.
Istorijas apie įsimintiniausią gyvenimo kelionę siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus!
