Pasak Arkanzaso universiteto mokslininkų, mobiliųjų telefonų naudojimas vairuojant gali būti siejamas su obsesinio-kompulsinio sutrikimo (OKS) bruožais, o ne priklausomybe, kuri paprastai buvo įvardijama šio pavojingo elgesio kaltininku.
„Mūsų tyrimas rodo, kad dar vienas potencialus tokio išsiblaškiusio vairavimo elgesio variklis gali būti labiau susijęs su obsesiniais-kompulsiniais sutrikimais nei su priklausomybėmis, – sako Moezas Limayemas, Samo M. Waltono verslo kolegijos mokslinių tyrimų ir magistrantūros studijų programų profesorius ir docentas, – Tai svarbu, nes elgesio intervencijos gydant OKS ir priklausomybes iš esmės skiriasi, o galimybė, kad mobiliojo telefono naudojimas yra priverstinė, o ne priklausomybė, gali reikšti efektyvesnę teisėkūros intervenciją ir prevencijos taktiką“.
Padaugėjo avarijų dėl mobiliųjų telefonų naudojimo vairuojant
Nors kai kurios JAV valstijos bei kitos valstybės priėmė teisės aktus, draudžiančius naudoti mobilųjį telefoną vairuojant, šie teisės aktai remiasi sąsajomis su priklausomybės bruožais ir nebūtinai pasirodė veiksmingi, teigė mokslininkai. „Highway Loss Data Institute“ duomenimis, nuo šių įstatymų priėmimo daugelyje sričių iš tikrųjų padaugėjo su mobiliuoju telefonu susijusių avarijų.
Esmė ta, kad vairuotojai, nepaisydami rizikos, ir toliau renkasi telefonų naudojimą sėdint prie vairo. 2010 m. Nacionalinė JAV Saugos Taryba apskaičiavo, kad maždaug 28 proc. visų transporto priemonių avarijų priežastis yra mobilių telefonų naudojimas vairuojant – iš viso 1,6 mln. per metus. Tai gali būti siejama su išsiblaškiusiu vairavimu dėl mobiliojo telefono naudojimo.
Kaip vyko tyrimas
Per internetinę apklausos svetainę „Limayem“ doktorantas Zachas Steelmanas surinko duomenis iš 451 įvairių amžiaus grupių ir vietovių vyrų ir moterų. Apklausa neapribojo imtinos grupės pagal demografinius rodiklius, tačiau reikalavo, kad visi respondentai turėtų mobilųjį telefoną. Daugiau nei pusė – 57,6 proc. – dalyvių naudojosi išmaniuoju telefonu.
Mokslininkai išmatavo naudojimo tipus, pateikdami klausimus, suskirstytus į šias kategorijas: bendras mobiliojo telefono naudojimas, priverstinis mobiliojo telefono naudojimas ir pavojingas mobiliojo telefono naudojimas.
Šiose kategorijose dalyviams buvo užduoti pagrindiniai klausimai, pavyzdžiui, ar jie atsako į skambučius, skambina, skaito tekstinius pranešimus / el. laiškus, siunčia tekstinius pranešimus / el. laiškus vairuodami, naršo internete ar prieina prie socialinio tinklo programų vairuodami. Tyrėjai taip pat paklausė respondentų, kiek metų jie turėjo mobilųjį telefoną ir kiek valandų praleido per dieną kalbėdami, rašydami el. laiškus bei SMS žinutes telefonu.
Išvadose akcentuojama prevencinė veikla
Siūlydami vartotojams būdą patikrinti pranešimus bet kur, mobilieji įrenginiai gali pakeisti vartotojo „suvokiamą atsakomybę“ dėl darbo ir šeimos įsipareigojimų, paaiškino M. Limayemas ir Z.Steelmanas. Šis suvokiamas atsakomybės padidėjimas gali sukelti priverstinį vartojimą. Vairuotojai netikrina savo telefonų savo malonumui – jie jaučiasi priversti tai daryti dėl padidėjusio streso ir nerimo jausmo.
Išvados rodo, kad svarbiausias pavojingo mobiliojo telefono naudojimo įtakojima faktorius buvo atsakymas į tekstinius pranešimus vairuojant. Gaunami įspėjimai apie mobiliuosius įrenginius gali labiau išsiblaškyti ir sukelti pavojingą vairuotojų mobilių įrenginių naudojimą.
Ir atvirkščiai, teksto pranešimų inicijavimas nebuvo reikšmingas veiksnys. Tai reiškia, kad vairuotojai greičiausiai gali būti nukreipti pavojingam dėmesiui, kai jie atkreipia dėmesį į gaunamus pranešimus ir jaučiasi priversti juos patikrinti arba į juos atsakyti.
Tyrėjai pridūrė, kad vairuotojams, kuriems būdingi obsesiniai-kompulsiniai polinkiai, įstatymų draudimai naudoti mobilųjį telefoną greičiausiai nebus veiksmingi. Vietoj to, įtikinus vairuotojus apie galimas tokio elgesio pasekmes, palyginti su nedidelius reakcijos akimirksniu nauda, būtų galima sėkmingai sušvelninti pavojingą, priverstinį telefonų naudojimą vairuojant.
M. Limayemas sako, kad švietėjiška veikla, prevencinės ir kitos informatyvios intervencijos gali turėti didesnes galimybes padidinti saugumą nei baudžiamosios priemonės. Žvelgdamas tik iš technologinės perspektyvos, jis pridūrė, kad kuriant skirtingus skambėjimo tonus ar įspėjimus, atitinkančius skirtingus „tinklus“ (darbo, šeimos, draugų) ar svarbos lygius, galima pakeisti mobiliųjų telefonų sukeliamus stimulus ir taip sumažinti priverstinį mobilių telekomunikacijų naudojimą.