Ką daryti - dar kartą palepinti savo atžalą nauju žaisliuku ar saldumynu, ar griežtai jam nenusileisti?
Žaislų dažniausiai prašinėja ne tie vaikai, kurie jų neturi. Tokie vaikai paprastai turi spintą, prigrūstą žaislų, ir vis dėlto pirmoji ryški pakuotė sukelia jiems „noriu“ sindromą. Ko gi jam trūksta ir kada jis liausis?
Daugelis tėvų tikri, kad kaltas pavydas: vaikai nori tokių pat daiktų ir žaisliukų, kokius turi jų bendraamžiai. Tačiau yra ne visai taip. Būna, kad vaikui paprasčiausiai pristinga dėmesio, ir jo begalinis prašinėjimas yra tik bandymas atkreipti į save dėmesį, tapti dėmesio centru.
Kartais tai gali būti paprasčiausias nuobodulys. Jei vaikas visą dieną slankioja be užsiėmimo, neįsivaizduodamas, ką veikti, kodėl gi nepraskaidrinus dienos nauju žaislu? Žaislas užpildo bendravimo su tėvais ir jų meilės trūkumą.
Yra vaikų, kuriems svarbiausia - gauti malonumo perkant. Po pusvalandžio, jei ne anksčiau, dovana bus numesta į tolimiausią kampą ir užmiršta. Psichologai tvirtina, kad tokių vaikų fantazija yra silpnai išvystyta - jie tiesiog nežino, ką daryti su nusipirktu daiktu. Tai taip pat tėvų klaidos: nepakanka nupirkti žaislą, reikia ir parodyti, kaip su juo žaisti.
Vaikas pasiekia „pavojingą“ amžių netikėtai: dar vakar su juo buvo galima ramiai vaikštinėti po parduotuvę, o šiandien jis lyg pakeistas. Kartais prieinama iki isterijos, verksmų ir trypimų kojomis. Siekdami išvengti panašių situacijų, tėvai eina apsipirkti be vaikų. Tačiau visiškai vaiką atriboti nuo parduotuvių neprotinga: maži vaikai rūpestingai elgiasi su daiktais, kuriuos nusipirko patys. Savo dalyvavimo pirkimo procese suvokimas didina savivertę.
Tačiau klausimas, kaip sumažinti atžalos apetitą. Tai padaryti būtina, kitaip jau nuo vaikystės jis nebemokės džiaugtis dovanomis ir jausis pasaulio centru. Vaikas turi kaip galima anksčiau sužinoti pinigų vertę.
Eidami su juo apsipirkti, geriau iš anksto sudarykite sąrašą ir sudominkite juo vaiką, pvz., tegu jis pats išsirenka mokyklai skirtas prekes. Nemoka skaityti - galima nupiešti tai, ką reikia nupirkti. Tegu vaikas padeda krauti į vežimėlį daiktus, surašytus sąraše, ir tikrina, ar neįdėjote ko nors nereikalingo.
Nereikia dovanoti didelių dovanų be pagrindo. Nuolat lepindami, tėvai iš vaiko atima šventės pojūtį. Tačiau nereikia ir dovanų paversti apdovanojimais. Vaikas, žinoma, stengsis padaryti tai, kas iš jo reikalaujama, tačiau tokie santykiai ims priminti „pirk-parduok“ santykius. Ateityje neišvengiamai vaikas ims klausti „o kas man už tai bus?“ dėl menkiausio savo padaryti darbo.
Nereikia nusileisti vaikų prašymams „nupirkti ką nors“. Jei tėvai lengvai nusileidžia tokiose situacijose, veikiausiai čia slypi kažkoks nevisavertiškumo kompleksas - pavyzdžiui, „tegu mūsų vaikai turi tai, ko neturėjau aš.“ Kartais tėvai pirkiniais stengiasi išsivaduoti iš kaltės jausmo, pakeisdami dėmesio trūkumą žaisliukais ir skanumynais.
Vaiko prašymai jokiu būdu neturi virsti liepimais, kitaip manipuliavimas tėvais nuo vaikystės peraugs į įprotį visam gyvenimui.
