Šįkart laidoje „Miško istorijos“ Miškų instituto entomologas doc. dr. Artūras Gedminas nutarė papasakoti apie pačius įdomiausius mitus bei pasidalinti įspūdingiausiais faktais apie Lietuvos miškus.
Miškas geba prisitaikyti prie pokyčių
Viena aktualiausių temų apie miškus – kirtimas. Yra žmonių, kurie drąsiai pasisako apie tai, kad kertant mišką negrįžtamai sunaikinama jo bioįvairovė. Tačiau doc. dr. A. Gedminas paaiškina, kad iškirtus mažą plotelį miško, šis tikrai neišnyks. Juk miškas – lyg žmogaus organizmas, kuris yra vientisas.
Miškų instituto entomologas įsitikinęs – miškas yra labai atsparus. Iškirtus plotelį, miškas jaučia, kad taip tik atsirado erdvės, todėl laikas atsinaujinti.
„Nemažai darbų esame darę su kirtavietėmis. Norėjome pažiūrėti, kaip viskas vyksta, ar miškas tikrai nebeatsinaujins, ar jam tikrai bus taip sunku. Ne! Kirtavietė tampa kaip oazė.
Įsivaizduokite, dabar aplink mus esantis miškas yra vienodas, visur sąlygos vienodos. Kaip augo medyne bruknė, taip ir auga, o bioįvairovės aplink labai nedaug – mažai augalijos, mažai aikštelių. Ir staiga čia atsiranda šviesi, saulės apšviesta vieta. Atsiveria vieta, kurioje ima keistis klimatas, mat patenka daug saulės, sugeriama daug kritulių, vyrauja kitokie vėjai. Pokyčiai tokiu būdu vyksta labai greitai“, – dalinasi specialistas.
Jis paaiškina, kad miškininkai, kirsdami miško plotą, išsiveža tik medieną, su kuria bioįvairovės sukurti neįmanoma.
„Tačiau lieka laisvas plotas ir daug maisto. Lieka kelmų, daug šaknų. Pastarosios būna panaudotos dirvos tręšimui. Kaip ir minėjau, šviesa turi didelę reikšmę, mat jos dėka augalija atsigauna. Ima augti žolinė augalija, paskui ją ateina vabzdžių, kurie ja minta“, – pasakoja doc. dr. A. Gedminas.
Ekspertas sako, kad vasarą vaikštant sename miške retai kada išvysi nors vieną drugelį. Tačiau, kirtavietėje, atsiradus žoliniams augalams, kuriais ir minta drugiai, jų galima išvysti daugybę.
„Taip susidaro palankios sąlygos. Visi aplink gyvenantys drugiai bei vabzdžiai renkasi tą oazę, nes jiems čia yra ką veikti, yra maisto, žolės. Pavyzdžiui, kelmuose apsigyvena šiltamėgiai gyviai, kuriems patinka šiltesnės vietos. Kuomet kelmas pavėsyje, vabzdžių jame neapsigyvens. O apšviesta kirtavietė yra tam tinkama“, – paaiškina pašnekovas.
Bioįvairovė didėja vykstant pasikeitimams
Bioįvairovei pati svarbiausia – saulė. Kaip pasakoja doc. dr. A. Gedminas, jų atlikti tyrimai parodė, kad pušyno kirtavietėje pirmaisiais metais bioįvairovė nesumažėja.
LAMMC Miškų institutas tyrimus atliko plynose pušynų kirtavietėse. Grybų ir vabzdžių įvairovė ir jų bendrijų kaita šiltuoju metų sezonu buvo stebėta Labanoro girioje, Punios šile ir Dzūkijos pušynuose esančiose plynose bei pušimi atkurtose įvairaus amžiaus kirtavietėse.
Tyrimų pastebėjimai įspūdingi ir atskleidžia visą bioįvairovės „atkuriamąją grandinę“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iškirtus mišką ir išvežus medieną, kirtavietėje gyvybė užgęsta, bet taip nėra, nes įsijungia milijonus metų evoliucionuojantis miško atsikūrimo mechanizmas. Kirtavietėje paliktos šakos ir kelmai skleidžia stiprų viliojantį kvapą, kuris signalizuoja vabzdžiams, kad čia atsirado daug maisto. Šie mažieji miško gyventojai turi itin jautrią uoslę ir gali rasti pažeistą ar nusilpusį medį už kelių kilometrų.
Taigi, į kirtavietę iš gretimų medynų pradeda plūsti tūkstančiai vabzdžių – įvairiausių rūšių. Pirmiausia šviežius kelmus ir šakas aptinka maži vabaliukai – kinivarpos, tai – žievėgraužiai, kirpikai, medininkai. Iš paskos jiems renkasi straubliukai, ūsuočiai ir ragauodegiai. Jei kirtavietėje buvo palikti įvairių medžių rūšių kelmai, tai – vabzdžių ksilofagų įvairovė dar kelis kartus padidėja. Ne daug kas žino, kad kiekvienas vabzdys turi jo paties gausumą kontroliuojančius vabzdžius – entomofagus, todėl ksilofagus į kirtavietę palydi ir juos „prižiūrinčios“ entomofagų rūšys. Taigi pirmųjų metų kirtavietėse vabzdžių aktyvumas ir koncentracija yra tikrai dideli.
Mažųjų vabaliukų užsuktas „gyvybės ratas“ prišaukia dar gilesniu procesus. Štai skraidydamos kinivarpos susirenka nuo medžių kamienų medieną pūdančių grybų sporas ar grybieną ir, pajutusios stiprų, viliojantį kirtavietės kvapą, skrenda ten ir įsigraužia į kelmo žievę, kur ir palieka grybų sporas. Sporos sudygsta ir pradeda plisti į kelmo gilumą taip ardydamos jį.
Jei šis procesas nevyktų, kelmai kirtavietėse tiesiog nesuirtų. Medieną pūdančių grybų, vabzdžių dėka kelmai visiškai suyra per 5–7 metus, o jų irimo produktus įsisavina kirtavietėse pasodinti medeliai.
Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai rodo – dažnai su pūvančia mediena yra siejamos retos ir saugomos grybų bei vabzdžių rūšys.
„Dažnai kirtavietėse esančiuose kelmuose aptikdavome Raudonosios knygos atstovus: didžiausią Lietuvos ūsuotį dailidę, kelminį juodvabalį, didįjį sprakšį, aštuoniataškį auksavabalį ir kitas retąsias vabzdžių rūšis. Teko pirmą kartą aptikti ir greitai Dzūkijos kirtavietėse plintantį, egzotiškos išvaizdos dirvoninį svirplį“, – rašo mokslininkai LAMMC Miškų instituto tyrime.
Iškirsto miško plotai atveria erdves
Miškai itin dažnai būna kertami ir dėl kenkėjų, kurie būna pažeidę augmeniją. Dėl šios priežasties vykdomi sanitariniai kirtimai. Doc. dr. A. Gedminas sako, jog po tokių kirtimų, jei viskas atlikta tinkamai, miškas taip pat greitai atsistato.
„Svarbu, kad viskas būtų laiku išvežta ir sutvarkyta. Sanitariniai kirtimai atveria erdves, kuriose vyksta lygiai toks pat procesas: augmenija, vabzdžiai, paukščiai, stambieji gyvūnai“, – teigia specialistas.
Oficiali statistika teigia, jog kasmet plynai kertama tik apie 20 tūkst. ha plote, o tai sudaro mažiau nei 1 proc. visų Lietuvos miškų. Ugdomųjų, sanitarinių ir atvejinių kirtimų plotas apima dar apie 4 proc. medynų.
Be to, plynaisiais kirtimais iškirstas plotas ne ilgiau kaip per 3 metus turi būti atkurtas ir yra atkuriamas. Valstybinių miškų urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kasmet Lietuvoje atkuriama apie 9100 ha valstybinių miškų.
Mokslininkas sugriauna dar vieną paplitusį mitą. Anot jo, netiesa, kad Lietuvos miškai yra jaunėjantys.
„Prieš 10 metų mūsų miškų amžiaus vidurkis buvo 53 metai. Naujausiais duomenimis, tas vidurkis yra 54 metai. Taigi miškas nejaunėja“, – sako specialistas.
Entomologas nuramina ir galvojančius, kad po 10–15 metų, miškuose vykdant ūkinę veiklą, jie ims ir išnyks. Pasak jo, pats miškas neleis, kad taip įvyktų. Ekspertas pasidžiaugia, kad remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje miškingumas didėja. Per pastaruosius 10 metų miškingumas padidėjo net 0,5 proc. Tai reiškia, kad miško plotai didėja, miškai užima vis daugiau teritorijos.
Miškininkystė neatsiejama nuo tyrimų bei stebėjimų
Doc. dr. A. Gedminas teigia, kad mokslininkai miškininkystę tyrinėja ne taip ir ilgai, apie 100 metų. Tačiau jų dėka buvo atlikta daugybė eksperimentų, stebėjimų.
Didžiausia problema, su kuria susiduria miškininkystės mokslas, eksperto teigimu, yra klimato kaita.
„Tiesiog ji dabar duoda mums stimulą, kurio anksčiau neturėdavome. Viskas buvo nusistovėję. Dabar klimatas keičiasi. Ir mes turime keisti savo požiūrį. Atsiranda vabzdžių, kiti gyvūnai į juos reaguoja. Kad ir žievėgraužis tipografas – lyg būdavo dvi pagrindinės generacijos ir viena seserinė, o dabar žiūrime, kad šiais metais pirmą kartą turime jau keturias generacijas. Vadinasi, vėl pasikeitė. Dabar mes turime reaguoti, kaip ir ką daryti, apskaityti, ką pasiūlyti miškininkams, nes jiems tai irgi didelė problema”, – patirtimi dalinasi mokslų daktaras.
Jis įsitikinęs – miškininkystė yra sritis, kurioje atsipalaiduoti negalima. Tačiau doc. dr. A. Gedminas pasidžiaugia, kad šioje srityje dirba daug žmonių, kurie miškininkystei jaučia didelę aistrą.
